Урсула Познански - Erebas

Dygliuotas rutulys nubruožia petį, kurtinantis klyksmas kaip įkaitinta viela duria Sarijui į smegenis.

Jis pargriūva. Viršum jo iškyla trolis ir piktomis akimis žvelgia žemyn. Vėl užsimoja savo ginklu. Tada Sarijus pro skausmingą zvimbimą tarsi išgirsta duslų riaumojimą ir galiausiai išvysta stambesnįjį barbarą, išnirusį lyg iš niekur ir bandantį kuoka permušti troliui nugarkaulį.

Jis pataiko, baisusis Sarijaus priešininkas išsiriečia, dar vienas smūgis, ir trolis suklumpa. Dabar jis jau neriaumoja, tik dejuoja. Paskutinis smūgis į sprandą – trolis išsitiesęs nutyla.

Sarijus nori atsisėsti, bet sulig kiekvienu bandymu baisusis zvimbimas vis stiprėja. Geriau, jei beveik nejuda. Jo diržo dabar tiktai ketvirtis raudonas. Gal spalva grįš, jeigu nejudės? Jis atsigula aukštielninkas į žolę. To, ką pamatė, užtenka, kad kol kas nusiramintų. Mūšis beveik pasibaigęs. Du troliai jau guli nugalėti ant žemės, trečias bėga. Ketvirtas dar stovi stačias, bet jį smarkiai kulia du barbarai, paskui prisideda ir kiti, dar pavelkantys kojas. Tokiai daugybei priešininkų trolis negali atsispirti, jis susvyruoja, paskutinįsyk smogia buože ir griūva paslikas su giliai tarp menčių įsmigusiu nykštuko kirviu.

– Pergalė, – sušvokščia bekūnis balsas.

Po akimirkos miško pakraštyje pasirodo geltonakis žygūnas ir sustabdo arklį.

– Jūs laimėjote ovalą, – sako jis ir savo kaulėtais pirštais paliečia mirguliuojantį rutulį. – Ir užsitarnavote premiją. Bladvorkai!

Bladvorkas? Sarijus nieko nesupranta, kol didysis barbaras išeina į priekį ir nusilenkia žygūnui.

– Tu labiausiai pasižymėjai mūšyje. Todėl apdovanoju tave dvidešimt septinto stiprumo šalmu, saugančiu nuo nuodų, žaibo ir karštligės burtų.

Žygūnas paduoda Bladvorkui auksinį šalmą su šerno ilčių ragais. Barbaras skubiai nusiima nuo galvos paprastą geležinę kepurę ir užsivožia blizgantį šalmą – su juo atrodo dar didesnis.

– Keskorianai, – toliau kalba žygūnas, ir į priekį išeina mažesnysis barbaras.

– Tu darei, ką galėjai, bet pernelyg dažnai delsi. Vis dėlto pelnei dovaną. Paimk senąjį Bladvorko šalmą, jis geresnis už tavąjį.

Keskorianas padaro kaip liepiamas.

– Sarijau! – pašaukia žygūnas.

Jau dabar? Tatai jį nustebina. Jis pavėluotai įsivėlė į mūšį ir niekuo nepasižymėjo. Sukaupęs visas jėgas pakyla. Nuo kiekvieno judesio kankinantis garsas stiprėja. Petys vėl kraujuoja, ir Sarijus pastebi pajuoduojant dar vieną savo diržo dalelę.

– Tai pirmasis tavo mūšis, tu drąsiai į jį stojai, užuot pasitenkinęs stebėtojo vaidmeniu. Aš vertinu drąsą, todėl gausi, ko tau labiausiai reikia: gydymą. Paimk šį gėrimą, jis tave pastatys ant kojų ir padidins atsparumą. Į sveikatą, drauge.

Sarijus išvysta priešais ore kabantį butelį, atkemša ir geria.

Kraujas ant peties kaipmat išnyksta, diržas sušvinta šviežiu raudoniu ir – kokia palaima – zvimbiantis aukšto dažnio garsas, girdimas nuo pat sužeidimo, nutyla. Vietoj jo pasigirsta muzika, skambėjusi bokšte. Daug žadanti, viltinga melodija. Žadanti visa, ko jis kada nors norėjo.

– Sapujapui, pirmąkart atsilaikiusiam iki galo, turime naują kirvį.

Į priekį išeina nykštukas, paima kirvį ir greit atsitraukia atgal. Stoja tyla. Žygūnas apžiūrinėja visus iš eilės, tarsi svarstydamas.

– Golorai! – pašaukia jis vieną vampyrą ir apdovanoja jį dvidešimt penkiomis minutėmis nematomumo, o antrąjį vampyrą, Lakorą, penkiasdešimčia aukso monetų.

Nureksas, vilkolakis, gauna pagyrimą ir krūtinšarvį; katmoterė Semira dusyk grūdintą kardą. Įvairiomis smulkiomis ir didesnėmis dovanomis žygūnas apdovanoja visus: skydą su užburta runa gauna antrasis nykštukas, užnuodytą durklą – Vulkanas, tamsusis elfas. Be dovanų lieka kitas tamsusis elfas ir sužeistoji vampyrė, gulinti žolėje šalia Sarijaus.

– Lelantai, tu vengei kovos. Buvai bailus, tik trissyk tuščiai smogei kardu. Nieko negausi, aš net svarstau, ar nereikėtų iš tavęs atimti vieno lygmens.

Lelantas, tamsusis elfas juodais plaukais, stovi laukymės pakraštyje pusiau užstotas medžių – tarp jų buvo pasislėpęs per mūšį. Sarijus pajunta keistą pasitenkinimą. Jis kovėsi nekaip, pats supranta, bet atsirado prastesnis už jį.

– Aš perspėjau tave, Lelantai. Baimė nieko neduoda. Kitame mūšyje iš tavęs tikiuosi valios, jėgos ir atsidavimo.

Paskiausiai žygūnas kreipiasi į vampyrę:

– Džekina, tu, galima sakyti, nebegyva. Jeigu tave čia paliksiu, mirsi po kelių akimirkų. Jeigu nori, gulėk ir mirk. Jei ne, keliauk su manimi.

Vampyrė sunkiai atsiklaupia. Iš jos žaizdų sunkiasi juodas kraujas. Vampyrė prišliaužia prie žygūno tiek, kad šis užsikeltų ją ant arklio.

– Jums galima užsikurti laužą, – pasako jis, apgręžia arklį ir nušuoliuoja į tamsą.

Sapujapas sukasi greičiausiai. Trys medgaliai, raudona žiežirba, kurią išskelia spragtelėjęs pirštais, ir laužas vidury laukymės jau dega. Apie jį tuojau susiburia kiti.

– Kaip manote, ko jis norės iš Džekinos? – klausia Nureksas.

– Kaip visada, – atsako Keskorianas. – Kam tai rūpi? Kai ji sugrįš, bus ketvirto lygmens.

– Jeigu sugrįš, – įsiterpia Sapujapas.

Visi viens po kito susėda. Sarijus nesiryžta. Jam nejauku, jaučiasi svetimas. Nors labai gali būti, kad ne vieną iš čia esančių pažįsta, gal net visus, kas žino…

– Mes turime naujoką, Sarijų, – taria Semira.

– Taip, dar vienas tamsusis elfas, – nusišaipo Bladvorkas, lig tol tylėjęs. – Jų pilna kaip musių.

– Tačiau jie atrodo geriau negu barbarai, – burbteli Lelantas.

– Užsičiaupk, nevykėli.

Lelantas išties nutyla, tad Bladvorkas visą savo dėmesį vėl sutelkia į Sarijų.

– Kodėl norėjai būti tamsusis elfas? Ar tau niekas nesakė, kad jų tarp mūsų jau per daug?

– Ar tau ne vis tiek?

– Tu, aišku, dar ir žvalgas, – toliau šaiposi barbaras. – Kaip visi tokie.

– Aš esu riteris. Ar tau patiktų, kad vadinčiau tave Bladžiu?

Vampyras Lakoras pritaria barbarui.

– Riteris! Greičiau padėsi šaukštą, nei manai. Ypač jeigu pravardžiuosi Bladvorką.

Kuo blogai riteris? Sarijus mielai paklaustų, bet nenori dar labiau apsijuokti. Gal gnomas būtų pasakęs, jeigu jis būtų ryžęsis klausti jo patarimo.

– Kur žygūnas nusigabeno Džekiną? – vietoj to klausia Sarijus.

– Pats vėliau sužinosi, – nusišaipo Sapujapas.

– Kodėl man tiesiai nepasakai?

– Negaliu. Tu esi tik pirmalygis.

Pirmalygis, na taip. Jis ką tik įsitraukė į žaidimą ir kitiems, aišku, rūpi pamatyti, kaip tėkšis marmūze į žemę arba padės šaukštą, kaip mėgaudamasis pasakė Lakoras. Sarijus atidžiau įsižiūri į Sapujapą ir Semirą, bet nepastebi vienokio ar kitokio lygmens požymių. Iš kur visi žino, kad jis naujokas?

Bet dabar aptariama jau kita tema.

– Ar kas žino, kur šiandien Dricelis?

– Nenumanau. Galbūt prisidėjęs prie kitos grupės.

– Arba veikia vienas.

– Man atrodo, kad jis veikia anapus.

Domėjimasis Sarijumi atlėgęs. Jis tuo džiaugiasi ir suka galvą, kas tasai Dricelis ir ką reiškia „veikti anapus“. Nors ir ne viską supranta, kas kalbama, pamažu atsipalaiduoja apgaubtas svaigios muzikos, tingiai tekančios per jį kaip medus. Nuo jos darosi apsunkęs ir patenkintas, tarsi jau laimėjęs būsimą kovą.

Visą laiką netoli jo sukasi Semira. Sarijui atrodo, kad ji norėtų jį užkalbinti, bet nežino, kaip.