Урсула Познански - Erebas

– Tu išties neblogai pasirodei.

– Ačiū.

– Tačiau su gyvybės galia tau sekasi ne per labiausiai.

– Žinau.

– Ateityje atkreipk į tai dėmesį.

Dalykiška žygūno kalba visiškai nederėjo su šiurpia išvaizda.

– Metas tau gauti vardą, – toliau kalbėjo anas. – Metas pirmajam ritualui. – Jis ramiu mostu parodė į olą sau už nugaros. – Linkiu tau sėkmės ir gerų sprendimų. Mes dar pasimatysime. – Apgręžė arklį ir dingo.

Nikas palaukė, kol nutils kanopų bilsmas, tada privedė savo žaidėją prie uolų sienos. Statūs akmenyje iškirsti laiptai vedė ant plynaukštės. „Metas pirmajam ritualui.“ Kodėl jam vėl sudrėko delnai? Užvedė pelės rodyklę ant tamsios uolos angos ir spragtelėjo kairį klavišą. Bevardis priėjo prie jos ir dingo. Po akimirkos ekranas pajuodavo.

Tamsa. Tyla. Nikas neramiai erzėjo ant kėdės. Kodėl taip ilgai tamsu? Dėl visa ko truputį pamaigė klaviatūrą, bet tatai ničnieko nedavė.

– Nagi, – tarė jis ir pabeldė į kompiuterio korpusą. – Nepasiduok.

Tebebuvo tamsu, ir Nikas vis labiau nervinosi. Jis galėjo ištraukti kompaktą ir vėl įdėti arba paspausti grįžties klavišą, bet tai buvo rizikinga. Ko gero, tektų viską pradėti nuo pradžių. Arba žaidimas gali išvis neįsijungti.

Staiga pasigirdo garsas. Tuk, tuk . Tarsi širdis plaktų. Nikas atidarė viršutinį rašomojo stalo stalčių, išsitraukė ausines ir prijungė prie kompiuterio. Dabar girdėjo tą garsą aiškiau, o fone, rodos, dar kai ką – ragais grojamas trumpas natas. Nejučia prisiminė medžioklės signalus. Tai skambėjo viltingai. Tarsi tolumoje būtų kažkas vykę, jam nedalyvaujant. Nikas padidino garsą ir pyktelėjo ant savęs, kad anksčiau nesusiprotėjo užsidėti ausinių. Galbūt pražiopsojo svarbią informaciją, perspėjimą, nuorodą! Neišgirdo kokio nors lemtingo patarimo, kaip žaisti toliau.

Daugiau iš nekantrumo negu vildamasis, kad viskas eisis greičiau, kepštelėjo per įeities klavišą.

Plakimas nutilo ir juodame fone vėl išryškėjo raidės.

„Čia Erebas. Kas tu?“

Nikas ilgai negalvojo. Pasirinko tą patį vardą, kuriuo naudodavosi žaisdamas kitus kompiuterinius žaidimus.

„Aš esu Gergoilas.“

„Pasakyk man savo vardą.“

„Gergoilas!“

„Savo tikrąjį vardą.“

Nikas sukluso. Kam to reikia? Gerai, tada parašys kokį nors vardą ir kokią nors pavardę, kad galėtų žaisti toliau.

„Saimonas Vaitas.“

Vardas buvo užrašytas raudonai juodame fone, ir kelias akimirkas nieko nevyko. Tiktai žymeklis blykčiojo.

„Aš pasakiau: savo tikrąjį vardą.“

Netikėdamas savo akimis Nikas spoksojo į ekraną ir vienu metu pajuto, lyg kažkas į jį spoksotų. Tada giliai atsikvėpė ir darsyk pabandė.

„Tomas Martinsonas.“

Užrašas kelias akimirkas vėl pabuvo be komentarų, paskui žaidimas atsakė:

„Tu ne Tomas Martinsonas. Jeigu nori žaisti, pasakyk savo tikrąjį vardą.“

To nebuvo galima protingai paaiškinti. Gal čia programavimo klaida, ir žaidimas nepripažins išvis jokio vardo. Užrašas dingo, liko tik raudonai blyksintis žymeklis.

Nikas staiga išsigando, kad programa gali išsijungti ir pati užsidaryti, gavusi trečią neteisingą atsakymą, kaip telefonas, kai trečiąkart surenki neteisingą PIN kodą.

„Nikas Danmoras“, – parašė jis manydamas, kad ir teisybė nebus priimta.

Bet užuot išsijungusi programa pašnibždėjo Nikui į ausį jo paties vardą:

– Nikas Danmoras. Nikas Danmoras. – Šie žodžiai kažkokių šnabždančių padarų buvo perduodami vienas kitam kaip slaptažodis. Lyg nematomos bendrijos pasveikinimas.

Jausmas, kad esi stebimas, baugino, ir Nikas siektelėjo ausinių, norėdamas jas nusiimti. Galiausiai užrašas išnyko, nutilo ir balsai, pasigirdo viliojanti melodija, žadanti nuotykius ir paslaptis.

„Sveikas atvykęs, Nikai. Sveikas atvykęs į Erebo pasaulį. Prieš žaidimo pradžią supažindinsiu tave su taisyklėmis. Jeigu jos tau nepatiks, gali bet kada liautis žaidęs. Sutinki?“

Nikas spoksojo į ekraną. Žaidimas jį sugavo meluojant. Žinojo jo tikrąjį vardą. O dabar, rodos, nekantriai laukė atsakymo – žymeklis blykčiojo vis greičiau.

„Taip“, – parašė Nikas neaiškiai jausdamas, kad viskas vėl užtems, jeigu jis per ilgai dels. Vėliau, viską apgalvos vėliau.

„Puiku. Štai pirmoji taisyklė: tu gauni tik vieną galimybę žaisti Erebą. Jeigu ją praleisi, žaidimas baigsis. Jeigu tavo žaidėjas numirs, jis taip pat baigsis. Jeigu pažeisi taisykles, irgi. Sutinki?“

„Sutinku.“

„Antra taisyklė: žaisdamas turi būti vienas. Žaisdamas niekad neminėk savo tikrojo vardo. Nedalyvaudamas žaidime niekad neminėk savo žaidėjo vardo.“

Kam to reikia? – pagalvojo Nikas. Paskui prisiminė, kad ir Brinė, niekad nepasižyminti santūrumu, jam taip pat nieko nepasakė apie Erebą. „Tai beprotiškai klasiškas daiktas, tikrai“, – tiek iš jos teišgirdo.

„Gerai.“

„Puiku. Trečia taisyklė: žaidimo turinys slaptas. Su niekuo apie jį nekalbėk. Ypač su neregistruotais žmonėmis. Žaisdamas gali kalbėtis su žaidėjais prie laužo. Neskleisk jokios informacijos apie savo draugų aplinką ir šeimą. Neskleisk jokios informacijos internete.

Tarsi tu galėtum tai sužinoti, pamanė Nikas ir parašė: „Gerai.“

„Ketvirta taisyklė: saugok kompaktą. Tau jo reikės, kad galėtum pradėti žaidimą. Nieku gyvu jo nekopijuok, nebent to reikalautų žygūnas.“

„Gerai.“

Vos tiktai Nikas paspaudė įeities klavišą, patekėjo saulė. Bent jau taip atrodė. Juoda ekrano spalva užleido vietą švelniai rausvai, dar spėjusiai blykstelėti aukso geltoniu. Niko Bevardis išniro joje kaip šešėlis, pamažu įgijo pavidalą, kaip ir jo aplinka, saulės užlieta miško laukymė – čia augo aukšta žolė, per ją vinguriavo išmintas takas. Jis vedė prie samanomis apaugusio bokšto, kurio vartai kabojo tik ant vieno vyrio. Kairiau ant akmens luito sėdėjo Bevardis, užmerkęs akis ir atgręžęs veidą į saulę. Nikas pajuto pavydą, tarsi išvydęs ypač puikią atostogų nuotrauką. Akimirksnį jam pasidingojo miško medžių sakų ir aplink bokštą žydinčių žolių kvapas. Čirpė žiogai, vėjelis švelniai vilnijo žolę.

Persimetę vartai garsiai trenkėsi į sieną, ir žaidėjas, vis dar apsitaisęs skarmalais, išsitiesė ir atsistojo. Jis priglaudė ranką prie veido ir nuėmė jį kaip kaukę. Liko tik lygi oda, plika kaip kiaušinio lukštas.

Kitas vėjo gūsis išskleidė vėliavą, pririštą prie bokšto viršūnės. Joje buvo užrašytas nublukęs vienetas.

Tai bus kelias į pirmąjį lygmenį, pamanė Nikas ir pasiuntė į bokštą savo žaidėją, kurio nesamas veidas trikdė labiau, nei norėjosi prisipažinti.

Viduje viskas ramu, nutilo net vėjas, nebesidaužo į sieną vartai. Tarp šiaudų ir išmėtytų kaulų stovi medinės skrynios aprūdijusiais apkaustais. Ant sienų mirguliuoja varinės lentelės su įrėžtais užrašais. Pirmasis žodis visur tas pats: „pasirink“.

Jis eina nuo vienos lentelės prie kitos.

„Pasirink lytį“, – siūlo pirma.

Nesvyruodamas pasirenka vyrišką. Tiktai tada pamano, kad dalyvauti žaidime kaip moteriai būtų irgi įdomu. Tiek to, per vėlu.

„Pasirink gentį“, – perskaito antroje lentelėje.

Čia užtrunka ilgiau. Atsisako barbaro ir vampyro vaidmens, nors dėl visa ko apžiūri jų kūnus – išvydęs blizgančius nuo aliejaus barbaro pečių raumenis susiraukia. Dėl gyvatžmogio svarsto kelias minutes, jo žvynai taip viliojamai blizga ir pagal šviesą keičia spalvą. Galima tapti ir žmogumi, bet apie tai negali būti nė kalbos. Per daug kasdieniška. Per silpna.