Урсула Познански - Erebas

Eidrianas linktelėjo.

– O juk ji buvo užrakinta, – nedrąsiai įsiterpė jis. – Ponas Gertas taip sakė policininkams, aš girdėjau…

– Užsičiaupk, mažiau, – užriko Aleksas. Jo spuogai švytėjo – matyt, iš susijaudinimo, spėjo Nikas. Jam staiga užėjo noras trenkti tam idiotui per marmūzę. Kad nereikėtų į jį žiūrėti, atsigręžė į Eidrianą.

– Ar durys buvo išlaužtos?

– Ne, tas ir yra, – uoliai išpylė berniukas. – Jos buvo užrakintos . Kažkas, matyt, pavogė raktą, bet ponas Gertas sako, kad tai neįmanoma, visi trys raktai savo vietoje, vieną jų jis nešiojasi pats…

– Niekai… – Eidriano kalbos srautą nutraukė tylus balsas, ir jo petį lengvai palietė pirštai skaidriu laku nudažytais nagais. Emilė, akimirką dingtelėjo Nikui, bet jis tučtuojau nuvijo šią mintį. Emilė nemūvi trijų žiedų ant kiekvieno piršto ir nekvepia taip… rytietiškai.

Jis atsigręžė ir išvydo Brinės akis, šviesiai mėlynas kaip vandens balos.

– Nikuti, ar negalėtum… Norėjau pasakyti, ar mudu negalėtume – trumpam, vieni du…

Aleksas išsišiepė ir apsilaižė. Nikas mintyse sugniaužė kumščius.

– Gerai, – atsakė jis Brinei. – Bet tik trumpam.

Nervingas jo tonas Brinės, rodos, nesutrikdė, o jeigu ir sutrikdė, ji neišsidavė. Brinė buvo graži, ką ir sakyti, bet didelė palaidaliežuvė ir, jo nuomone, kvaila kaip avis. Dabar ji siūbuodama klubais kaukšėjo priešais Niką koridoriumi, vedančiu į sporto salę. Ten šiuo metu buvo dar tuščia.

– Tai va, Nikai, – sušnabždėjo ji. – Norėčiau tau kai ką duoti. Tai beprotiškai klasiškas daiktas, rimtai. – Ji įkišo ranką į kabantį ant peties rankinuką ir po kurio laiko vėl ištraukė.

Nikas spoksojo į rankinuką. Jis nutuokė, apie ką bus kalbama, ir vos nešyptelėjo.

– Bet pirmiau turiu tavęs kai ko paklausti. – Ji pabrėžtinai lėtai nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą.

Jeigu nori padaryti man paslaugą, tai neklausk, ar man patinki.

– Klausk.

– Ar tu turi kompiuterį? Atskirą, – tai svarbu, – savo kambaryje?

Pagaliau!

– Taip, turiu.

Ji patenkinta linktelėjo.

– Ė, o ar tavo tėvai dažnai knisasi po tavo daiktus?

– Mano tėvai yra normalūs žmonės.

– Ak. Gerai. – Ji kažką neramiai pasvarstė, suraukusi kaktą. – Palauk, dar kai kas. Teisingai. – Ji priėjo žingsnį arčiau, pakėlė į jį savo veidą. Brinės kramtomos gumos ir haremo kvepalų aromatas sudarė keistą mišinį. – Niekam to nerodyk. Antraip nieko nebus. Iškart įsidėk į kišenę ir niekam nesakyk, kad daviau. Pažadi?

Tai buvo kvaila. Jis susiraukė.

– Kodėl?

– Tokios taisyklės, – įsakmiai pabrėžė Brinė. – Jeigu nepažadi, aš negaliu duoti.

Nikas garsiai ir demonstratyviai atsiduso.

– Tegu bus taip. Pažadu.

– Tik nepamiršk, gerai? Antraip aš turėsiu bėdų. – Ji atkišo jam ranką, jis ją paspaudė. Ranka buvo karšta. Karšta ir truputį drėgna.

– Gerai, – sušnabždėjo Brinė. – Aš tavimi pasitikiu. – Ji metė į jį žvilgsnį, – šis, kaip būgštavo Nikas, turėjo atrodyti gundantis, – tada ištraukė iš rankinuko ploną stačiakampį plastiko pakelį ir įspraudė jam į delną.

– Sėkmės, – šnipštelėjo ir nuėjo.

Jis nepalydėjo jos akimis. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į rankoje laikomą daiktą, kompaktą be užrašo. Nikas atidarė dėžutę, degdamas smalsumu.

Kas per Linkin Park ?

Koridoriuje buvo tamsu, tad jis atsuko kompaktą į šviesą, kad geriau įžiūrėtų, ką ant jo savo įmantria rašysena buvo užrašiusi Brinė.

Vieną vienintelį Nikui visiškai nežinomą žodį: Erebas.

Visą kitą dienos dalį Džemis jį erzino dėl Brinės – ir tegu sau, tokia jau to Džemio mada.

Sunkiau buvo atsispirti pagundai išsitraukti kompaktą iš kišenės ir parodyti draugui. Bet Nikas vis susilaikydavo. Pirma pažiūrės, kas ten yra ir kodėl visi elgiasi taip paslaptingai. O pats tikrai neslapukaus, nes tatai jį ganėtinai prinervino.

Pamokos slinko kankinamai ilgai. Nikui buvo sunku susikaupti, jo mintys vis krypo į tą neišvaizdų kvadratėlį, gulintį kišenėje. Jautė jį per tris medžiagos sluoksnius. Jo svorį. Jo kraštus.

– Tau bloga? – paklausė Džemis prieš pat paskutinį skambutį.

– Ne, kodėl?

– Todėl, kad tavo veidas toks keistas.

– Aš tik galvoju.

Džemio lūpų kampučiai pašaipiai truktelėjo.

– Pabandysiu atspėti, apie ką. Apie Brinę? Susitarei su ja susitikti?

Nikas niekada nesupras, kaip Džemis gali manyti, kad jam gali patikti tokios kaip Brinė. Bet šiandien nenorėjo Džimiui prieštarauti.

– O jeigu taip? – atšovė nekreipdamas dėmesio į Džemio išraišką, sakyte sakančią: aš taip ir maniau.

– Tada tikiuosi rytoj sužinoti visas smulkmenas.

– Gerai. Tai yra nežinau. Galbūt.

3.

Kai Nikas grįžo namo, butas buvo tuščias ir šaltas kaip ledas. Mama, matyt, vėl skubėjo ir pamiršo uždaryti langus. Jis nenusivilko striukės, visa, kas įmanoma, uždarė ir savo kambaryje iki viršutinės padalos atsuko radiatorių. Tada išsitraukė iš kišenės kompakto pakuotę ir atplėšė: Erebas.

Nikas vyptelėjo. Skamba panašiai kaip Erosas. Gal čia kokia nors sąvadavimo programa? Iš Brinės to gali tikėtis, bet prie jo su tokiais dalykais geriau nelįsti.

Jis paleido kompiuterį, kol šis krovėsi, atsinešė iš svetainės vilnonę antklodę ir apsisiautė pečius.

Mažiausiai keturias valandas jam niekas netrukdys. Daugiau iš įpročio, bet ir siekdamas truputį padidinti įtampą, pirmiau patikrino paštą (trys reklamos, keturios šiukšlės ir pikta Betanio žinutė visiems, darsyk neateisiantiems į treniruotę, grasinanti baisiomis pasekmėmis).

Tą akimirką, kai norėjo atversti savo socialinį tinklaraštį, per ICQ programą prisijungė Finas.

– Sveikas, brolau! Kaip sekasi?

Nikas nejučia šyptelėjo.

– Kuo puikiausiai.

– Kaip mama?

– Daug dirba, bet šiaip viskas gerai. O kaip tu?

– Irgi. Viskas eina kaip sviestu patepta.

– Puiku. – Nikas susilaikė, kad nepaklaustų smulkiau.

– Klausyk, Niki. Tie marškinėliai, kuriuos žadėjau… Juk žinai, apie ką kalbu, ką?

Kur Nikas nežinos. Hell Froze Over , geriausios pasaulyje grupės, marškinėliai, Finas dar klausia.

– O kas dėl jų?

– Aš negaunu tavo dydžio. Artimiausią mėnesį nebus. Tu per ilgas, broliuk. Aistruolių parduotuvė juos užsakė, bet turėsi palaukti. Gerai?

Pirmą akimirką Nikas nesuprato, kodėl taip nusivylė. Matyt, todėl, kad prieš akis jau matė save ir Finą koncerte po dviejų savaičių, abu vilkinčius HFO marškinėliais su melsva velnio galva ant krūtinės ir kartu su kitais baubiančius „Down the Line“.

– Nieko tokio, palauksiu, – nuramino jį Nikas.

– Aš viską sutvarkysiu, pažadu. Gal kada nors užsuksi pas mane?

– Aišku.

– Aš tavęs pasiilgstu, broliuk, ar žinai?

– Aš tavęs irgi. – Ir dar kaip. Tik Finui jis to nesakys, kad negraužtų sąžinė.

Šnektelėjęs su broliu Nikas dar pasidomėjo Emilės piešiniais DeviantART svetainėje, bet nuo vakar joje nebuvo nieko naujo. Kas čia keista, pamanė truputį susigėdęs ir vėl atsijungė.

Vidinis balsas jam patarė, kad prieš Erebą derėtų užsiimti anglų kalbos rašiniu. Bet kur tau, nugalėjo smalsumas. Jis atidarė pakuotę, susiraukė pamatęs Brinės raštą ir įkišo kompaktą į kompą. Po kelių akimirkų atsidarė langas.

Ne filmas, ne muzika. Žaidimas.