Урсула Познански - Erebas

Raviolių dėžutei ištuštėjus, Homero automobilis atsitrenkė į medį. Nikas nusižiovavo. Tą seriją jau buvo matęs, be to, netrukus turėjo eiti į krepšinio treniruotę. Be didelio noro susidėjo į krepšį daiktus. Gal Kolinas bent jau šiandien pasirodys po andai praleistos treniruotės? Būtų gerai jam paskambinti ir priminti. Nikas triskart pabandė, bet atsiliepė pašto dėžutė, kurią Kolinas, žinia, tikrina tik kartą per keliamuosius metus.

– Kas rimtai nežiūri į treniruotes, tam komandoje nėra ko veikti! – Betanio riaumojimas nesunkiai užpildė visą sporto salę. Gerokai sumažėjusios komandos nariai sutrikę spoksojo sau į batus. Betanis šaukė ne ant tikrųjų kaltininkų, o ant tų, kurie vis dėlto atėjo į treniruotę. Tik aštuoni vietoj septyniolikos. Iš aštuonių žmonių negalima sudaryti dviejų komandų, o apie žaidėjų keitimą net nėra ko galvoti. Kolino, aišku, nebuvo; nepasirodė ir Džeromas. Keista.

– Kas atsitiko tiems nevykėliams? Visi serga? Gal aplink siaučia ūmi smegenų suminkštėjimo epidemija? – Betanis tuojau užkims, tikėjosi Nikas.

– Jeigu jis ir toliau taip darkysis, kitąsyk aš irgi neateisiu, – sumurmėjo jis ir už tai gavo dvidešimt penkis kartus atsispausti nuo grindų.

Eidamas namo Nikas dar dusyk paskambino Kolinui, jokio atsako. Po šimts.

O ko jis taip nerimauja? Tik todėl, kad Kolinas taip sumautai elgiasi? Ne, trumpai pagalvojęs nusprendė. Sumautai būtų dar nieko. Išties atrodo, lyg Kolinas jį staiga būtų visiškai išbraukęs iš savo gyvenimo. Jei taip, bent turėtų paaiškinti, kodėl.

Grįžęs namo Nikas patraukė į savo kambarį ir griuvo į klibančią sukamąją kėdę priešais rašomąjį stalą. Įjungė kompiuterį ir parašė laišką.

Kas:Nikas Danmoras

Kam: Kolinui Hariui

Dėl ko: Ar tau nieko neatsitiko?

Sveikas, seni! Gal tu susirgai ar kas nors negerai? Gal aš tave įžeidžiau ar panašiai? Jei taip, tai netyčia. Ir pasakyk, kas vyksta tarp tavęs ir Denio? Juk tas tipas nei šioks, nei toks, mes dėl to sutariame…

Ar ateisi rytoj į mokyklą? Jeigu turi kokių nors bėdų, aptarkime kartu.

Nikas

Jis išsiuntė laišką, paskui įsijungė savo ieškiklį ir susirado krepšinio komandos puslapį. Bet niekas nebuvo prisijungęs, tad perėjo į DeviantART svetainę. Pas Emilę. Pažiūrėjo, ar ji neįdėjusi naujos mangos ar eilėraščio. Emilė buvo neįtikimai gabi.

Šiandien rado du eskizus, įsirašė į savo standųjį diską, ir vieną trumpą tinklaraščio įrašą. Prieš skaitydamas truputį padelsė. Žinodamas, kad tekstas skirtas ne jam, Nikas kiekvienąsyk turėdavo įveikti nematomas kliūtis. Emilė stengėsi išlikti nežinoma, bet buvo apsupta plepių draugių.

Jis pergalėjo save. Čia, šiame puslapyje, jautėsi arti jos. Tarsi liestų ją tamsoje.

Savo tinklaraštyje Emilė rašė, kad jos galva lyg tuščia. Kad norisi ištrūkti į gamtą, kuo toliau nuo to milžiniško nuobodaus Londono. Nikui jos žodžiai buvo tarsi dūriai. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad Emilė dingtų iš jo miesto ir iš jo gyvenimo. Prieš išjungdamas puslapį tą įrašą perskaitė tris kartus.

Darsyk patikrino elektroninius laiškus. Iš Kolino nė žodžio. Ir jokios naujos žaibiškos žinutės, jau kelios dienos. Nikas atsiduso, truputį smarkiau nei reikia trinktelėjo pelę į rašomąjį stalą ir išjungė kompą.

Chemija jam buvo likimo bausmė. Nikas su vis didėjančia neviltimi spoksojo į knygą ir stengėsi suprasti uždavinį, užduotą ponios Genter. Kad taip metų pabaigoje užtektų bent C pažymio! Deja, žemesnio negu B negalima gauti, tiesą sakant, reikėtų A. Medicinos universitetai nepriima neišmanančių chemijos.

Jis pakėlė akis. Priešais jį sėdėjo Emilė, tamsi kasa krito jai ant nugaros. Nugara ne siaura kaip elfo, o tokia, kad aiškiai matyti, jog jos savininkė lanko plaukimo treniruotes. Kaip ir kojos, jos ilgos ir tvirtos, ir… Jis papurtė galvą tarsi norėdamas grąžinti mintis į vietas. Po šimts. Kiek molekulių yra, kad jas kur, 19-oje gramų CH4?

Skambutis pasigirdo pernelyg anksti. Nikas vos ne paskutinis atidavė savo lapą būdamas tikras, kad ponia Genter nesidžiaugs jo turiniu. Emilė buvo jau išėjusi; Nikas nevalingai paieškojo jos akimis ir aptiko tik už kelių metrų koridoriuje. Emilė kalbėjosi su Rašidu – didžiulės jo nosies šešėlis ant sienos atrodė kaip snapas. Nikas paėjėjo kelis žingsnius arčiau jų ir apsimetė kažko ieškąs savo portfelyje.

– Tik šiukštu niekam nesakyk, supratai? – Rašidas kažką atkišo Emilei – plokščią pakelį, įvyniotą į laikraštinį popierių. Keturkampis, ir vėl. – Tai svarbu. Pamatysi, tu nustebsi, tai verčiantis iš koto daiktas.

Emilė nutaisė skeptišką veidą.

– Tokioms nesąmonėms aš neturiu laiko.

Nikas sustojo truputį nuošaliau ir apsimetė įdėmiai studijuojąs šachmatų klubo skelbimų lentą.

– Neturi laiko, kokie niekai. Tu tik pabandyk. Še.

Nikas šnairomis pamatė, kad Rašidas laiko atkišęs tą suvyniotą į laikraštinį popierių pakelį, bet Emilė jo neima. Ji žingtelėjo atbula, papurtė galvą ir nuėjo sau.

– Atiduok kam nors kitam, – šūktelėjo per petį Rašidui.

Taip, atiduok man, pagalvojo Nikas. Kas čia vyksta? Kodėl niekas nekalba apie tuos pakelius, einančius iš rankų į rankas? Ir kodėl, po velnių, jis pats tokio vis dar neturi? Juk paprastai viską žino!

Nikas stebėjo Rašidą, šis paslėpė savo pakelį švarko kišenėje ir vilkdamas kojas nuėjo koridoriumi. Paskui priėjo prie Brinės, kaip tik atsisveikinančios su drauge, užkalbino ją, išsitraukė iš kišenės pakelį…

– Kur spoksai šitaip užsisvajojęs? – Kažkieno ranka stipriai suėmė Nikui už peties. Džemis. – Chemijos pamoka buvo siaubinga, ką?

– Siaubinga, – sumurmėjo Nikas. – Nejau tau atrodo kitaip?

– Tik norėjau išgirsti, ką manai.

Keli mokiniai stabtelėjo vidur koridoriaus ir užstojo Nikui Brinę ir Rašidą, jis priėjo arčiau, bet transakcija jau buvo įvykusi; Rašidas sau būdingu žingsniu čiūžavo koridoriumi, o Brinė dingo už artimiausio kampo.

– Šūdas, – nusikeikė Nikas.

– Ko tu čia?

– Ak, kažkas vyksta. Andai Kolinas kažką pakišo Džeromui, ir juodu elgėsi kaip didžiausi sąmokslininkai. Ką tik Rašidas buvo priskretęs prie Emilės, bet ji pasiuntė jį po velnių, tada tasai užkalbino Brinę. – Jis persibraukė ranka per užpakalyje surištus plaukus. – Kas buvo toliau, nepamačiau. Man labai rūpi sužinoti, ką jie ten kaišioja.

– Kompaktus, – ramiai atsakė Džemis. – Kažkokias piratines kopijas, man atrodo. Šiandien jau dusyk mačiau, kaip vienas nusivedė kitą į kampą ir įpiršo kompaktą. Kas čia tokio?

Kompaktinės plokštelės. Rašido pakelis buvo panašaus formato. Piratinė kopija, einanti iš rankų į rankas, galbūt šiuo metu draudžiamos muzikos. Jei taip, nenuostabu, kad Emilė nenorėjo su tuo prasidėti. Taip, visai įmanoma. Ši mintis truputį apmalšino Niko smalsumą, bet… jeigu tai tik kompaktas, tai kodėl apie jį niekas nekalba? Kai andai per rankas ėjo draudžiamas filmas, visi apie jį tik ir kalbėjo. Kas buvo matęs, pasakojo išsijuosęs, o kiti pavydžiai klausėsi.

O dabar? Tarsi būtų žaidžiamas tylusis paštas, tarsi iš lūpų į lūpas eitų koks nors slaptažodis. Tie, kurie jį sužino, tyli, šnabždasi, atsiriboja nuo kitų.

Nikas susimąstęs priėjo anglų kalbos kabinetą. Pamoka buvo gan nuobodi, jis galvojo apie jam rūpimus dalykus, ir tik po dvidešimties minučių pastebėjo, kad nėra ne tik Kolino, bet ir Džeromo.

Šilta rudens saulė krito ant Niko rašomojo stalo ir auksino knygų, sąsiuvinių bei suglamžytų lapų chaosą. Anglų kalbos rašinys, prie kurio Nikas murksojo jau pusę valandos, buvo dar tik trijų sakinių ilgio, užtat paraštė pilna ratilų, žaibų ir vingiuotų linijų. Po šimts, jis niekaip negali susikaupti, mintys nuolat krypsta kitur.