Урсула Познански - Erebas

Virtuvėje baldėsi ir vis sukinėjo radiją mama. Vitnė Hiuston dainavo „ I will always love you“ – kuo jis nusipelnė tokios bausmės?

Nikas sviedė ant stalo rašiklį, pašoko ir užtrenkė duris. Taip toliau neįmanoma, jam niekaip neišeina iš galvos tas kompaktas. Kodėl jis tokio dar neturi? Ir kodėl niekas apie jį ko nors nepasako? Jis dar sykį pabandė paskambinti Kolinui, o tasai – koks netikėtumas! – ir vėl neatsiliepė. Nikas jam paliko kelis riebius žodelius pašto dėžutėje, tada susirado Džeromo numerį ir davė komandą rinkti . Signalas nuskambėjo vieną, du, tris kartus – paskui telefonas buvo išjungtas.

Po velnių. Nikas keliskart giliai įkvėpė oro. Juk tai juokinga. Jis buvo plačiu mostu bešvystelįs savo telefoną į kuprinę, bet staiga susilaikė. Lengvučiais sparneliais pakuteno viena mintis: juk turi įsirašęs ir Emilės numerį.

Daug nesvarstydamas, kodėl nereikėtų to daryti, Nikas paspaudė mygtuką. Ausį vėl pasiekė ilgi signalai, vienas, du…

– Alio!

– Emilė? Ė, čia aš, Nikas. Tik noriu paklausti… Dėl šiandien… mokykloje. – Jis užsimerkė, giliai įkvėpė.

– Dėl chemijos?

– Ne. Ėėė… aš atsitiktinai pastebėjau, kad Rašidas tau norėjo kažin ką įduoti. Ar gali man pasakyti, kas tai buvo?

Truko kelios akimirkos, kol Emilė atsakė.

– Kodėl?

– Na, žinai, nes… kai kas mokykloje paskutiniu metu keistai elgiasi. Daug kas neateina į pamokas, ar pastebėjai? – Na štai, pagaliau išstenėjo kelis užbaigtus sakinius. – Ir man atrodo, kad tai turi kažką bendra su tais daiktais, kurie eina per rankas. Todėl… Na, tu jau supranti. Norėčiau sužinoti, kas tai.

– Aš ir pati nežinau.

– Ar Rašidas tau nieko nepasakė?

– Ne, jis mane klausinėjo, jam rūpėjo sužinoti apie mano šeimą, apie tai, kas išvis ne jo reikalas. Ar turiu daug laisvo laiko ir panašiai. – Ji trumpai ir nelinksmai nusijuokė. – Ir ar turiu savo kompiuterį.

– Aha. – Nikas veltui stengėsi suprasti, ką reiškia ši informacija. – Ar jis paaiškino, kam tau reikėtų to kompiuterio?

– Ne. Tik sakė, kad duotų kažką labai ypatinga, geriau už visa, ką iki šiol esu turėjusi, ir kad tatai turėčiau žiūrėti viena. – Iš Emilės tono buvo aiškiai matyti, ką ji apie tą dalyką mano. – Rašidas kalbėjo gan karštakošiškai ir įkyriai. Betgi ir pats matei.

Po šio sakinio Nikas pajuto, kad paraudo.

– Mačiau, – atsakė jis. Abu kiek patylėjo.

– O kas, manai, tai yra? – paskui paklausė Emilė.

– Nežinau. Paklausiu Kolino, kai ateis į mokyklą. Arba… Gal, sakau, tu turi geresnę mintį.

Vėl ilga pauzė.

– Ne, – pagaliau atsakė Emilė. – Atvirai kalbant, apie tai daug negalvoju.

Prieš kitą sakinį Nikas giliai įkvėpė oro.

– Ar norėsi žinoti, jei ką nors išknisiu? Jeigu tau, aišku, įdomu.

– Taip, – atsakė Emilė. – Žinoma. Tiktai dabar baikim kalbėti, nes turiu darbo.

Po šio pokalbio diena Nikui buvo išgelbėta. Tegu tasai Kolinas eina sau. Jis rado ryšį su Emile. Ir turės dingstį vėl jai paskambinti. Kai tik ką nors sužinos.

Kolinas vėl pasirodė mokykloje. Kaip niekur nieko stovėjo atsirėmęs į savo spintelę, įžūliai išsišiepęs Nikui ir atmetęs atgal afrikietiškas kaseles.

– Man buvo užėjęs didžiausias gyvenime kaklo uždegimas, – pasakė rodydamas į savo šaliką. – Tad apie skambinimą negalėjo būti nė kalbos. Visiškai neprakalbėjau.

Nikas ieškojo Kolino veide melo žymių, bet nerado.

– Betanis kaip niekad siuto, – pasakė jis. – Kodėl nepranešei, kad sergi?

– Ak. Aš taip sumautai jaučiausi. Senis be reikalo karščiuojasi.

Nikas toliau kalbėjo atsargiai rinkdamas žodžius.

– Matyt, ta tavo liga labai užkrečiama. Užvakar treniruotėje buvome tik aštuoniese. Absoliutus nelankymo rekordas.

Jei Kolinas ir nustebo, tai neišsidavė.

– Visko pasitaiko.

– Džeromo irgi nebuvo.

Kolino akių vokai nežymiai trūktelėjo, ir tai parodė, kad jis susidomėjo. O Nikas neatstojo.

– Beje, dėl Džeromo: sakyk, ką tu jam andai davei?

Ir Kolinas šaute iššovė atsakymą.

– Naująjį grupės Linkin Park albumą. Atleisk, žinau, turiu ir tau jį nukopijuoti, ryt gausi, gerai? – Tada užtrenkė savo spintelės dureles, pasikišo po pažastimi matematikos knygas ir raginamai pažvelgė į Niką. – Na? Einam?

Nikas staiga nusikratė tingulio, kurį jam buvo sukėlęs Kolino atsakymas. Linkin Park! Nejau Nikas tik prasimanė visus tuos sąmokslus? O ką, jeigu jam pakišo koją vaizduotė, o draugus iš rikiuotės išvedė gripo protrūkis? Tiesą sakant, ne tiek jau daug jų ir trūksta. Prieš pat skambutį atėjęs į klasę Nikas visus suskaičiavo. Nebuvo antrosios sesutės, taip pat Džeromo, Helenos ir tyliojo Grego. Kiti daugiau ar mažiau apsimiegoję kiūtojo suoluose.

Ką gi, pamanė jis. Taigi aš viską tik įsivaizdavau. Paslaptis menka – viso labo Linkin Park . Nikas nusišaipė iš savęs ir atsigręžė į Koliną, kad papasakotų, kaip vakar siuto Betanis. Bet šis nekreipė į jį dėmesio ir įdėmiai žiūrėjo į Deną, kaip visada stypsantį prie lango. Tasai pusiau pridengęs ranką pilvu parodė keturis pirštus. Kolinas pagarbiai kilstelėjo į viršų antakius ir parodė tris pirštus.

Niko žvilgsnis sulakstė tarp juodviejų, jis buvo beklausiąs Kolino, ką reiškia tasai ženklas, bet į klasę įėjo ponas Forneris ir visą pamoką kamavo juos tokiais sudėtingais matematikos klausimais, kad Nikui nebuvo kada galvoti apie tokius niekus kaip trys ar keturi atkišti pirštai.

2.

Ant virtuvės stalo gulėjo pinigai ir pasakiško ilgumo pirkinių sąrašas. Mama buvo įnikusi į plaukų garbiniavimo vajų, tarsi ruduo Londono moterims būtų sukėlęs nenumaldomą norą atnaujinti šukuoseną. Nikas suraukęs kaktą studijavo sąrašą. Begalė šaldytų picų, taip pat lazanijų, žuvų pirštelių ir gatavų makaronų patiekalų. Neatrodo, kad artimiausiu laiku mama ketintų virti pati. Jis atsiduso, pastvėrė tris didžiausius pirkinių krepšius ir išėjo į parduotuvę. Tada vėl prisiminė Deno ženklą ir nebylų Kolino atsakymą į jį. Gal jam vaidenasi? Taip manė ir Džemis. „Tu nuobodžiauji, dički, – pareiškė jis. – Susirask naują pomėgį arba merginą. Nori, aš tau surengsiu pasimatymą su Emile?“

Nikas pasiėmė pirkinių vežimėlį ir nusikratė minčių apie mokyklą. Džemis sako tiesą, verčiau rūpintis gyvenimiškesniais dalykais. Pavyzdžiui, kaip, po šimts, partempti namo dvidešimt mamos užrašytų butelių vandens.

Kai jis kitą dieną įžengė į mokyklą, oras tiesiog dūzgė nuo susijaudinimo. Vestibiulyje buvo gausiau mokinių negu visada, daugelis jų būriavosi po kelis. Jie šnabždėjosi, murmėjo, jų kalbos liejosi į vientisą gausmą, kuriame Nikas nesugebėjo išskirti jokių suprantamų žodžių. Visų dėmesys buvo sutelktas į du policininkus, ryžtingai traukiančius koridoriumi link direkcijos.

Viename kampe, netoli laiptų, jis pastebėjo Džemį, įsitraukusį į karštą pokalbį su sesute Aleksu, Rašidu ir dar vienu berniuku, kurio vardo Nikas iškart neprisiminė. Ak taip, Eidrianas, jam trylika ir jis paprastai nebendrauja su vyresniais mokiniais. Vis dėlto Nikas jį pažinojo – berniuko, prieš dvejus metus atėjusio į jų mokyklą, šeimos istoriją visi plačiai aptarinėjo, mat sklido gandas, kad jo tėvas pasikorė.

– Eikš! – plačiu mostu pasikvietė jį Džemis. – Šiandien nenuobodu.

– Ką mokykloje veikia farai?

Džemis iššiepė dantis.

– Įvyko nusikaltimas. Šunsnukiai. Padugnės. Pavogti devyni kompiuteriai, naujutėlaičiai nešiojamieji, visa elektroninio duomenų apdorojimo mokomoji įranga. Dabar kompiuterinėje jie ieško pėdsakų.