Урсула Познански: Erebas

Šviesa dabar buvo ryškesnė negu pirmiau, tarsi pliūpčiojanti. Tiesiai priešais Niką plytėjo mažutė proskyna, joje degė laužas. Prie jo sėdėjo vienas vienintelis vyriškis ir spoksojo į liepsnas. Nikas nuėmė pirštą nuo pelės klavišo, ir Bevardis kaipmat sustojo.

Vyras prie laužo nejudėjo. Pažiūrėti buvo beginklis, bet tai nieko nereiškė. Galėjo būti magas – tokią mintį piršo ilgas juodas apsiaustas. Galbūt Nikas ką nors sužinos, jei pajudins jį. Vos tik paleistas pelės rodykle vyras pakėlė galvą ir parodė liesą veidą su labai maža burna. Tą pačią akimirką apatiniame ekrano krašte atsivėrė dialogo langelis.

„Būk pasveikintas, Bevardi, – juodame fone sušvito sidabriškas užrašas. – Tu greitai atėjai.“

Nikas privedė savo figūrą arčiau jo, bet vyras į tai nesureagavo, tik ilga lazda sužėrė degančius laužo pagalius į krūvą. Nikas nusivylė – pagaliau bent ką sutiko šiame tuščiame miške, o tas tik burbtelėjo kelis sveikinimo žodžius.

Tiktai pamatęs kitoje langelio eilutėje blykčiojantį žymeklį suprato, kad iš jo laukiama atsakymo. „Ir tu būk pasveikintas“, – parašė jis.

Vyras juodu apsiaustu linktelėjo.

„Panaudoti medį buvo vykęs sumanymas. Tik vienas kitas Bevardis susiprotėjo tai padaryti. Erebui tu teiki daug vilčių.“

„Ačiū“, – atsakė Nikas.

„Manai, kad reikia eiti toliau? – Mažą to vyro burną iškreipė viltingas šypsnys. Nikas norėjo parašyti „Žinoma!“, bet jo pašnekovas dar nebuvo baigęs kalbėti. – Tiktai sudaręs sąjungą su Erebu galėsi su juo pasigalynėti. Žinok tai.“

„Sutinku“, – atsiliepė Nikas.

Vyras nuleido galvą ir įkišo lazdą giliai į laužą. Pakilo žiežirbos. Viskas atrodo taip tikra, taip tikra.

Nikas laukė, bet jo partneris nebuvo linkęs tęsti pokalbio. Matyt, buvo pasakęs visa, ko reikia.

Smalsaudamas, ar jis atsilieps pats užkalbintas, Nikas parašė teksto langelyje „p#434<3xxgOjolk–

Virtualusis partneris žiūri tiesiai man į akis, pamanė Nikas ir užgniaužė nemalonų jausmą. Žiūri į mane taip, lyg galėtų peržvelgti ekraną.

Paskui vyras vėl užsiėmė savo laužu.

Nikas tik dabar pastebėjo, kad pasigirdo tyli muzika: subtili, bet įtaigi melodija darė jam keistą poveikį.

„Kas tu?“ – įrašė jis į teksto langelį.

Aišku, atsakymo nebuvo. Vyras pakreipė galvą į šalį, tarsi norėdamas pagalvoti. Vis dėlto po kelių akimirkų, Niko nuostabai, dialogo langelyje pasirodė žodžiai:

„Aš esu Negyvėlis. – Jis vėl pasižiūrėjo į Niką, tarsi tikrindamas atsakymo poveikį. – Tiktai negyvėlis. O tu esi gyvas. Tiesa, bevardis, bet neilgai. Netrukus gausi pasirinkti vardą, pašaukimą ir visiškai naują gyvenimą.“

Niko pirštai nuslydo nuo klaviatūros. Tai buvo neįprasta, tai baugino. Žaidimas į bet kurį klausimą davė prasmingą atsakymą.

Galbūt atsitiktinai?

„Negyvėliai paprastai nekalba“, – parašė jis ir atsilošė kėdėje. Tai buvo ne klausimas, veikiau pastaba. Į ją vyras prie laužo neturės užprogramuoto atsakymo.

„Gerai sakai. Tai daro Erebo galia.“ – Jis įkišo šaką į liepsnas ir ištraukė degančią.

Truputį nusiraminęs, nors ir nenorėdamas pats sau to pripažinti, Nikas patikrino, ar kompiuteris tikrai atjungtas nuo interneto ir ar kas nors iš jo nesišaipo. Ne. Ryšio su internetu nėra. Šaka Negyvėlio rankoje dega skaisčia liepsna, jos atspindžiai šokinėja jo akyse.

Kitą frazę Niko pirštai parašė tarsi savaime:

„Kaip jautiesi būdamas miręs?“

Vyras nusijuokė švogždžiu, alsiu juoku.

„Tu esi pirmas manęs to klausiantis Bevardis! – Jis persibraukė ranka kaktą. – O jeigu aš paklausčiau: kaip jautiesi būdamas gyvas – ką atsakytum? Kiekvieno gyvenimas kitoks. Tad ir kiekvieno mirtis kitokia. – Tarsi norėdamas tai pabrėžti Negyvėlis užsitraukė ant galvos savo apsiausto gobtuvą – šis dabar metė šešėlį ant jo akių ir nosies, liko matyti tik maža burna. – Vieną dieną pats išties tai patirsi.“

Išties. Nikas nusišluostė drėgnus delnus į kelnes. Ši tema jam ėmė nebepatikti.

„Kur man eiti toliau?“ – parašė jis ir patenkintas suvokė laukiąs prasmingo atsakymo.

„O ar nori toliau eiti? Aš tave perspėju. Geriau nereikia.“

„Aišku, kad noriu.“

„Tada pasuk į kairę ir eik palei upelį, kol atsidursi priešais tarpeklį. Pereik jį. Tada… tada matysi. – Negyvėlis stipriau susisupo į apsiaustą, tarsi jam būtų pasidarę šalta. – Ir atkreipk dėmesį į žygūną geltonomis akimis.“

4.

Palei upelį – jo duslus gurgėjimas visąlaik buvo girdėti kairėje – jis pasileido lengva risčia, menkai atsiliepiančia ištvermės brūkšnio ilgumui. Ištvermė, pastebėjo Nikas, nėra stiprioji jo Bevardžio savybė. Po menkiausios pakilumos jis ima šnopuoti, ir reikia daryti pertrauką, kol linija dešinėje ekrano apačios pusėje vėl nušvis mėlynai. Tada vėl pirmyn. Ropštis per akmenis, šokinėti per kliūtis, dairytis tarpeklio. O žygūno geltonomis akimis niekur nematyti.

Dešinėje ir kairėje upelio pusėje žemė pamažu kilo į viršų, tamsi miško paklotė užleido vietą akmenynams, vis pasitaikydavo riedulių, jie sunkino Bevardžiui kelią ir privertė keliskart parpulti. Kai vietovė abiejose pusėse pakilo į viršų maždaug dvigubai tiek, kokio augumo buvo jo veikėjas, Nikas suprato atsidūręs tarpeklyje. Taip pat pastebėjo esąs nebe vienas. Sausuose brūzgynuose kažkas krebždėjo, judėjo, galiausiai, – tarsi gavę negirdimą įsakymą, – iššoko maži į rupūžes panašūs padarai ir puolė jį. Jų kojos turėjo ne tik plaukiamąsias plėves, bet ir nagus, jie Niko Bevardžiui padarė šiokios tokios žalos. Praėjo kelios išgąsčio akimirkos, kol prisiminė lazdą, žaidėjo laikomą rankose, ir pradėjo gintis.

Dvi rupūžės parodė kulnis, trečioji, gerai užvelėta lazda, nusigalavo Bevardžiui prie kojų.

– Gavo, – sumurmėjo Nikas.

Bet paskutinė rupūžė tebebuvo įsikibusi į kairę Bevardžio koją, po jos nagais plito kraujo dėmė. Nikas sunerimęs pamatė, kad raudonojo gyvybės brūkšnio teliko vos daugiau kaip pusė. Jis paspaudė tarpo klavišą. Bevardis liuoktelėjo į priekį, bet rupūžei tai buvo nė motais.

Padėjo tik atšaukties klavišas. Bevardis žaibiškai apsigręžė, nusipurtė rupūžiškąjį padarą ir Niko įsakytas jį nudobė.

Jo gyvybės rodyklė tuo metu buvo nukritusi gerokai žemiau pusės. Nikas įsitikino, kad daugiau užpuolikų nematyti, tada nuvedė pelės rodyklę ant nudobtų rupūžių ir išvydo informaciją „4 vienetai“.

– Vis šis tas, – burbtelėjo jis, pastatė savo pavargusį žaidėją ant kojų ir liepė surinkti rupūžes prieš einant toliau. Įtempė dėmesį ir pasiruošė kiekvienai netikėtai pasirodžiusiai rupūžei kaip pridera kaukštelėti lazda, tačiau daugiau priešininkų nebuvo. Vietoj to iš priekio atsklido garsas – ritmiškas, daugsyk atkartotas tarpeklio sienų: kanopų bilsmas.

Jis privertė Bevardį eiti lėčiau, atsargiai nuslinkti iki artimiausio posūkio, bet už jo nieko nebuvo – vien tos pačios statmenos uolų sienos ir dar daugiau riedulių.

Po kelių akimirkų kanopų bilsmas nutilo. Nikas privertė Bevardį eiti į priekį palei pat uolų sieną, pro žmogaus ūgio dygliuotus krūmus, kol priešais jį iškilo kita uolų siena. Sulig jos puse, bet vis dar daug aukščiau, nei siekė Bevardžio galva, į tarpeklį buvo išsikišęs platus ragas, o už jo žiojėjo siaura olos anga. Priešais tą perėją ant milžiniško šarvuoto arklio sėdėjo perkarusi žmogysta pilku kiteliu ir mojo tiek Nikui, tiek Bevardžiui. Nikas tik probėgšmais pastebėjo pliką, smailią žmogystos galvą ir be galo ilgus kaulėtus pirštus. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į blyškiai geltonas jos akis.