Урсула Познански - Erebas

Vienakis pakreipia galvą į šalį, tarsi taip geriau matytų Sarijų.

– Ne, – sako jis. – Jis tam netinka. Iš jo mums nebus naudos, tai matyti vien iš drapanų. Jis iš tų, kurie eina prieš Ortolaną.

– Tai nusmeikime jį! – nudžiunga kuprius.

Sarijus norėtų ką nors atsakyti – pavyzdžiui, kad nepažįsta jokio Ortolano ir mielai prisidėtų prie plėšikų gaujos, kad tiktai liktų gyvas. Bet negali kalbėti. Pirmiau kalbėjosi su gnomu, o dabar yra nebylys. Visa aplink jį vyksta lyg filme.

Trečiasis vyras, kurio veidą dengia didelės skrybėlės šešėlis, iki šiol neištarė nė žodžio. Dabar jis žingteli artyn.

– Ne. Mes jo nežudysime. Jis ne toks kaip kiti.

Vyras pasilenkia ir patikrina Sarijaus kišenes.

– Žiūrėkite, nei nuodų, nei paieškos laiškų su pažadu atlyginti už nusikaltėlio galvą, nei aukso. Jį galima paleisti.

– Be niekur nieko? – nusivilia kuprius. – Tai kvaila! Mes nepatirsime jokio malonumo!

Vyras su plačiakrašte skrybėle numoja ranka.

– Aš norėčiau, kad toksai kaip jis pabaigoje laimėtų. Tik, deja, Sarijau, mažyliai paprastai pralaimi. Tokie kaip tu. Bet aš prie jų nekišu nagų.

Jis nuveja kuprių, besitaikantį pasisavinti Sarijaus kišenių turinį.

– Ir duosiu vieną patarimą. Ar žinai, kas tau būtų geriausia?

Ne, atsakytų Sarijus, jei galėtų. Bet jo pašnekovas ir nelaukia atsakymo. Jis nutveria Sarijui už rankų ir atriša pančius.

– Tau reikėtų pasitraukti iš Erebo. Eik ir daugiau nebepasirodyk. Elkis taip, lyg niekada čia nebūtum buvęs. Pamiršk šį pasaulį. Ar padarysi taip?

Aišku, kad ne, pamano Sarijus. Bando įžiūrėti to vyro veidą po skrybėlės kraštu, bet nepamato net akių.

– Jei nori palikti Erebą, tai spruk. Bėk prie bokšto. Dabar.

Ar tai galimybė pabėgti, ar spąstai? Ar Erebas išsijungs, jeigu jis pasinaudos šia proga pasprukti nuo pagrobėjų? Sarijus nesiryžta bėgti ir nejuda iš vietos. Plėšikas tai priima kaip atsakymą.

– Aš taip ir maniau, – atsidūsta jis. – Tada klausyk: niekas čia tau ne draugas, nors taip ir atrodytų. Niekas tau nepadės, nes visi nori pakliūti į Vidinį Ratą ir tik nedaugeliui tai pavyksta.

Sarijus nieko nesupranta. Kokį Vidinį Ratą?

– Galų gale liks tiktai keli. Išrinktieji kautis su Ortolanu. Žudyti monstrus, rasti lobį. Tai duota ne kiekvienam.

Sunku pasakyti, ar plėšikas kalba rimtai, ar juokauja, o Sarijus negali paklausti.

– Niekam nepasakok, ką tau pasakiau. Nerizikuok dėl menkos naudos. Stenkis rasti norų kristalų. Jie tau palengvins gyvenimą. Gyvenimą, supranti?

– Nieko jam nesakyk apie norų kristalus, – įsiterpia kuprius.

– O kodėl ne? Jie jam pravers. Žinai ką, Sarijau? Norų kristalai yra viena didžiausių Erebo paslapčių. Jie tarnauja tau. Neįmanoma padaro įmanoma. Įvykdo tavo svajones.

– Jei žygūnas sužinos, ką tam bernėkui pašnibždėjai į ausį, nuritins tau galvą, – įžūlauja kuprys.

– Jis ir taip ją nuritins, jeigu mane nutvers.

Vyras su didele skrybėle – jis yra vadas, turi būti vadas, pamano Sarijus – atgręžia jam nugarą ir lėtai nueina per pomiškį. Kiti nuseka jam iš paskos; vienakis prieš nueidamas dar spjauna Sarijui į veidą. O šiaip jo niekas nė nepaliečia. Ir niekas nepasako, ką daryti toliau.

Taigi jis vėl užsiropščia ant šlaito ir bando susivokti. Bokštas turėtų būti kairėje, grįžti tenai Sarijus nenori. Tad žvalgosi aplink, ieškodamas atspirties taško. Staiga išgirsta tylų žvangėjimą, sklindantį iš tos pusės, kur miškas turėtų būti tankiausias.

Sarijus eina garso link, o šis sulig kiekvienu žingsniu darosi vis aiškesnis – tai geležis trankosi į geležį, į medį, į akmenį. Tarpais kažkas dusliai riaumoja ir šaukia iš skausmo. Vyksta mūšis. Jis vis labiau artėja prie to triukšmo apimtas vidinio įkarščio, sukelto smalsumo ar baimės, o gal ir vieno, ir kito, kol pagaliau atsiduria priešais kliūtį. Sulėtina žingsnį ir apstulbęs spokso į juodą sieną, iškilusią aukštai virš medžių ir blizgančią kaip derva.

Kad ją perkoptum, negali būti nė kalbos, tad reikia ieškoti vartų. Arba šios milžiniškos kliūties galo. Jis pasuka į kairę, mat iš tos pusės sklinda mūšio garsai. Bėga, kol baigiasi ištvermė. Jokių vartų. Įniršęs tvoja kardu į sieną. Gabaliukas juodos sienos atskyla ir po juo pasirodo dvi raidės: n ir k.

Manydamas, kad po blizgančiu sluoksniu ras nuorodų, toliau kapoja sieną kardu ir viliasi, jog šis nesulūš. Kardas išlaiko, ir po kelių minučių Sarijus jau turi visą sakinį. Dviprasmį sakinuką: įeik į tinklą.

Jis išgirsta savo juoką. Aš geras laimikis, pamano sau ir įsijungia internetą.

Tą akimirką dalis sienos išgriūna, ir jis gali apžvelgti mūšio lauką. Du barbarai, dvi katmoterės, daug nykštukų, trys vampyrai ir du tamsieji elfai kaunasi su neįsivaizduojamai bjauriais troliais. Vieno jų kakle jau įstrigusios trys strėlės, matyt, paleistos katmoterės, vienintelės ginkluotos lanku. Kitas trolis užsimoja uolos luitu ir sviedžia jį į vilkolakį – šis išsigelbsti tolokai atšokdamas į šalį. Du nykštukai kapoja kirviais trečiam troliui per kojas, palaikomi augesniojo barbaro, šis kuoka velėja troliui nugarą.

Virš jų visų ore kabo melsvas ovalas. Blyksi kaip milžiniškas nušlifuotas safyras ir pamažu sukasi aplink savo ašį. Ar tai norų kristalas? Per didelis, kad galėtum pasiimti. Kiti kovotojai nekreipia į jį dėmesio, ir taip turi ką veikti.

Sarijus siekia kardo, kabančio prie diržo. Staiga pats sau pasirodo toks mažas ir nepavojingas. Turbūt jam dabar derėtų pulti į kovą, bet vis trūksta ryžto.

Vienam nykštukui iš po šalmo teka kraujas, bėga per barzdą ir geriasi į ją. Nykštukas vis tiek kaunasi kaip padūkęs.

Sarijus giliai atsikvepia. Čia gautos žaizdos negali skaudėti, kad ir kokios tikros atrodytų. Jis žingteli pirmyn ir tuojau vėl atsitraukia, kad apgalvotų taktiką. Ketvirtasis trolis dabar laisvas, jis speičia į kampą vampyrę, o ši nuo jo buožės ginasi siauru kardu. Trolis dar nepastebėjo Sarijaus.

Taigi jis puls trolį. Greitai nusitraukia nuo nugaros skydą, iškelia kardą ir puola į kovą. Akimirką nesmagiai pasijunta, kad tam išties turi sutelkti drąsą.

Jo kardas atsitrenkia į trolio odą kaip pirmiau į sieną, tiktai šįsyk nepalieka nė menkiausios žymės. Trolis pašaipiai suriaumoja, nutveria ranka vampyrę ir sviedžia į viršų. Ši mataruoja rankomis, išmeta kardą ir šiurpiai trenkiasi į žemę. Raudona šerpė, kuria ji apsijuosusi liemenį, nusidažo tamsiai pilkai, lieka tiktai menkas blyksintis raudonas ruoželis. Gyvybės rodiklis, suvokia Sarijus. Jis tik dabar pastebi, kad kiekvieno kovotojo ginkluotė kur nors raudona – paprastai krūtinės juosta ar diržas, kaip jo paties.

Vampyrė, matyt, supranta, kad jos gyvybei gresia pavojus. Ji šliaužia į krūmus, kairė koja pakrypusi į šoną, velkasi iš paskos kaip svetimkūnis.

Trolis nustoja domėtis vampyre ir atsigręžia. Nužvelgia Sarijų bukomis akimis, iš burnos lašant tirštoms seilėms. Sarijus nejučia atsitraukia atgal. „Šį žaidimą gali žaisti tik vienąkart“, to jis nepamiršta. Žaidimas nieku gyvu neturi taip greitai baigtis.

Trolis tapsi link jo. Sarijus žaibiškai apibėga aplink jį, jam reikia pataikyti į kokią nors jautrią vietą, kuo greičiau. Nusitaiko į dinozauriškų kojų sausgysles. Kerta.

Trolis vėl suriaumoja, bet šįsyk iš skausmo. Iš žaizdos pasipila kraujas, tirštas kaip sirupas. Sarijus apstulbęs spokso platų kraujo upelį ir per vėlai pastebi virš savo galvos sukantis priešininko buožę, pamato, kad ji švilpdama krinta žemyn, ir instinktyviai atsitraukia į šalį.