Урсула Познански - Erebas

– Nikai!

…judėti. Plėšiko rankos atsileidžia. Ant žemės nukrinta šalmas, trumpas durklas…

– Nikai! Ką tu ten žaidi?

– Vėliau paaiškinsiu.

…amuletas ir daiktai, panašūs į blauzdines. Sarijus skubiai viską surenka, bet tenai dar kažko esama, kažkokio…

– Tas žaidimas naujas? Kur tu jį gavai?

– Paskui, gerai? Duok man vieną minutę!

Teisingai. Plėšikas pametė dubenį. Kurgi jis? Nusirito, kad jį kur! Turėtų rasti. Jis naršo krūmus.

– Ar tu jau valgei?

– Po šimts, palauk minutę, gerai?

Štai tas dubuo. Atsiritęs prie medžio. Jam už nugaros kažkas staiga pokšteli, baisingai garsiai. Jis atsigręžia.

Tai tik mama užtrenkė duris.

6.

Virtuvėje dideliame puode kunkuliavo vanduo. Mama stovėjo alkūnėmis atsirėmusi į indaują ir vartė moterų žurnalą. Jos taurėje raudonojo vyno buvo likęs tik gurkšnis.

– Atsiprašau už tai, kas ką tik įvyko. – Nikas nužvelgė mamą iš nugaros. Per jos juodus plaukus ėjo dvi naujos oranžinės sruogos, jos jam nepatiko.

– Valgysim makaronus su gatavu padažu, – pasakė ji nepakeldama galvos. – Tai viskas, ką šiandien galiu pasiūlyti. – Mama nusižiovavo. – Ką ten veikei, kad buvai taip užputojęs?

– Ak, nieko. Atsiprašau, aš elgiausi idiotiškai.

– Teisybė. – Mama atsigręžė ir šyptelėjo. – Įdomioj vietoj sutrukdžiau?

– Taip. – Jis jautė pareigą išsamiau pasiaiškinti: – Tik šiandien gavau. Nuotykių žaidimas. Išties neblogas.

Mama supylė makaronus į verdantį vandenį.

– Tikiuosi, pamokų nepamiršai?

– Aišku, – atsakė Nikas, šypsena slėpdamas melą.

Ėjo 23 valanda. Virš rašomojo stalo dūzgė elektros lemputė. Kažkas gretimoje gatvėje pastatė automobilį. Bute, atsiduodančiame pomidorų padažu ir česnakų milteliais, tvyrojo alsi tyla.

Pavalgęs Nikas skubiai brūkštelėjo anglų kalbos rašinį. Tada įsijungė kompiuterį ir paleido Erebą. Kelias minutes nervingai laukė, kol ekrane išnyks juoduma ir pasirodys raudonas užrašas. Tik tada pastebėjo, kad su palengvėjimu iškvėpė orą – buvo jį sulaikęs, kol žaidimas įsijungs.

Naktinis peizažas jam nepažįstamas, – čia ne tas miškas, kuriame jis nudobė kapų plėšiką, ir ne ta vieta, kur kovėsi su troliu. Tai dykra, truputį kalvota. Vietomis stypso vienas kitas medis.

Kapų plėšikas! Sarijui topteli, kad dar nepatikrino, ar jam liko atimti turtai. Jis meta žvilgsnį į daiktinę ir patenkintas atsidūsta. Joje yra raktas, šalmas, durklas, amuletas. Nori tuojau pat užsidėti šalmą, deja, jis netinka.

Paeina galiuką traškančiais viržynais, vėlei be jokios nuorodos. Nori išgirsti muziką ar balsus, bet girdėti tiktai lengvas nakties brizo šlamesys ir… tolimas šniokštimas. Šįkart jis nedelsia, traukia to garso pusėn ir netrukus atsiduria priešais upę, naktį švytinčią šviesiai mėlynai ir visiškai nenatūraliai. Sarijus dairosi kokio nors laužo. Nėra laužo – nėra kalbų, nėra kalbų – nėra ir informacijos.

Jis pats galėtų jį susikurti, turi tokį gebėjimą. Galbūt laužo šviesa ką nors priviliotų, ir jis galėtų su kuo nors pasikalbėti? Sarijus tiesiog sprogsta nuo neišsakytų klausimų. Tada prisimena, kad Sapujapas laužą užkūrė, tik geltonakiui žygūnui leidus. Geriau nepažeisti taisyklių.

Jis eina ilgai, kol pagaliau tariasi išvydęs šviesą. Džiaugsmą tuojau sudrumsčia nerimas. Vienas miške Sarijus jaučiasi labai nesaugiai. Jis išsitraukia kardą, bet tuojau pasirodo juokingas pats sau ir įsikiša ginklą atgal. Kiekvienas žingsnis jam atrodo išdavikiškai garsus.

Pasirodžius laužui, Sarijus su palengvėjimu atsidūsėja. Vaizdas atrodo taikus. Plevenančioje laužo šviesoje stovi tik dvi figūros: tamsiojo elfo ir vampyro. Nė vienas jų Sarijui nepažįstamas.

– Sveiki. Ar atsiras vietos man?

Tamsusis elfas, vardu Ksohus, žengia žingsnį į šalį.

– Aišku, atsiras. Netgi pirmalygiui. Koks tavo vardas – Sarijus? Tai šūdas, man primena lotynų kalbą.

– Jokių kalbų apie tai, kas už Erebo ribų, – perspėja jį vampyras, vardu Dricelis. – Antraip taip gausi nuo žygūno per nagus, kad negalėsi išlaikyti kardo.

Dricelis. Tą vardą Sarijus jau girdėjo, tik neprisimena, kokia proga. Jis susimąstęs žvelgia į mėlynai švytinčią upę.

– Ar galiu jus kai ko paklausti?

Dricelis iššiepia iltis.

– Žinoma. Tik nebūtinai sulauksi atsakymo.

Sarijus prieš klausdamas gerai pagalvoja.

– Iš ko jūs suprantate, kad aš pirmalygis, o aš jūsų lygmens neperprantu.

Jam atsako Ksohus.

– Kadangi mes toliau pažengę už tave. Visada matai tiktai silpnesniojo lygmenį.

– Kai aš būsiu antro lygmens, ar tada pažinsiu pirmalygius?

– Iškart.

Pagaliau šį tą sužinojo. Ir Sarijus apsidžiaugęs vėl klausia:

– O kaip aš pasieksiu antrą lygmenį? Niekur nematau savo taškų ar pažangos matuoklio.

– Tokio nėra. Turi palaukti, kol jam atrodys, kad tam jau pribrendai.

– Jam?

Ksohus jau nebeatsako, ir Driceliui tai patinka.

– Na, pagaliau užčiaupei marmūzę. Puikiai žinai, kad mums nevalia tiek pliaukšti.

– Juk neišdaviau jokių paslapčių, – ginasi Ksohus, ir jiems už nugaros pasigirsta žingsniai. Prie jų prieina barbarė. Ji daug didesnė už Sarijų, o sijonėlis, dengiantis raumeningas šlaunis, atrodo juokingai trumpas. Ant peties barbarė nešasi didžiulį kirvį. Sarijus patikrina jos vardą: Tiranija. Atrodo iškalbingai.

– Čia, kaip matau, tylu ramu, – sako ji užuot pasisveikinusi. – Šiandien jokių užduočių?

– Ne, juk pati matai, – atsako Ksohus.

– Gerai, o gal kas nors pageidauja susikauti? – Tiranija nusiima nuo peties kirvį ir mosteli, vos nekliudydama Sarijui krūtinės.

Dricelis iš jos pasiūlymo tik nusišaipo.

– Gal tau ne visi namie? Mes ne mieste, juolab ne arenoje! Be to, kaudamasis su barbare turėčiau būti toks pat besmegenis kaip visa jūsų padermė. Plumpinkis su kokiu nors kitu nevispročiu kerėpla; kada nors jūs vis dėlto suprasit, kad gyvybės energija ne…

Jie be perspėjimo užpuolami iš vandens pusės, – negana to, juos užpuola pati upė. Mėlynai švytintys vandenys iškyla į viršų kaip bokštai ir virsta milžiniškomis moterimis, šios vienu šuoliu drykteli ant kranto ir viską nušviečia vaiduokliškai mėlyna šviesa.

Sarijus išsitraukia iš makštų kardą, nors mielai parodytų kulnis. Tai vanduo, tai tik vanduo .

Deja, ir jo smūgiai eina per užpuolikių kūnus kaip per vandenį. Jų septynios, grėsminga persvara prieš Tiraniją, Dricelį ir jį. Ksohus, matyt, pabėgęs, nes jo niekur nematyti.

Sarijus stoja prieš mažiausiąją vandenę. Mojuoja kardu ieškodamas jos kūne pažeidžiamos vietos, bet tokios niekur nėra. Jo kardas tyliai plekšėdamas eina jai per koją, pilvą, krūtinę. Aukščiau jis net turėdamas geriausių norų nepasiekia.

Šiaip ar taip, mano sau, mes vienas kitam nesukeliame skausmo, nei aš jai, nei ji man.

Po akimirkos moteris žengia didelį žingsnį Sarijaus pusėn, ne, tiesiog ant Sarijaus , ir sustoja. Jos koja apgaubia jį kaip mėlynai švytinti vandens kolona.

Ausyse vėl pasigirsta kankinantis zvimbimas, gręžte gręžiantis smegenis. Sarijus jaučia, kad gyvybė jį apleidžia. Aš skęstu, supranta jis.

Žingsnis į šalį, dar vienas. Milžinė be vargo seka iš paskos, jis jos glėbyje, negali išsivaduoti, kad ir kaip švaistytųsi kardu. Tiranijai ta pati bėda, tiktai Dricelis išsigelbėjo tarp medžių. Sarijus mato, kaip jis dingsta tamsoje, nori bėgti paskui jį, bet negali. Penkios užpuolikės, kurioms nebelieka su kuo kautis, pūkšteli atgal į upę; jis dar spėja tai pamatyti, kai zvimbimas galvoje pasidaro nebepakenčiamas.