Урсула Познански - Erebas

Nikas išlipo Vest Finčlyje, jam reikėjo maždaug penkiolika minučių paėjėti pėsčiomis, bet apsuptam žalumos. Vietovė buvo žinoma, jie čia dažnai eidavo pasivaikščioti. Tikras rojus mėgėjams bėgioti ir šunų savininkams. Eidamas tiltuku per Dolis jis išsitraukė iš kišenės telefoną ir surinko numerį. Kolinas atsiliepė dar prieš antrą skambutį. Nikas taip nustebo, kad akimirką net pamiršo, ko skambina.

– Klausyk, aš užsiėmęs, – pasakė Kolinas. – Jeigu nori tik paplepėti, tai galėsime mokykloje. Gerai?

– Palauk! Aš norėjau kai ką sužinoti apie Erebą. Matai… gavau keistą užduotį, turėjau…

– Užsičiaupk, supratai? – nutraukė jį Kolinas. – Juk žinai taisykles, tiesa? Neskleisk jokios informacijos, net draugams! Nekalbėk apie žaidimo turinį. Gal tu kvailas, ar ką?

Akimirką Nikui užgniaužė žadą.

– Bet… bet… tu į tai žiūri šitaip rimtai?

– Tai rimta. Pasilaikyk savo paistalus arba išlėksi greičiau, negu spėsi suskaičiuoti iki trijų.

Nikas nutilo. Mintis, kad gali išlėkti, buvo išties nemaloni. Žeminanti.

– Aš… tik pamaniau. Tvarka, pamiršk, ką sakiau, – burbtelėjo jis.

Kolinas jam atsakė gerokai šiltesniu tonu:

– Tokios taisyklės, seni. Patikėk, jų verta laikytis. Tas žaidimas toks kietas. Ir vis gerėja.

Krepšys su paslaptinga dėže sunkiai svarino Nikui ranką.

– Tai puiku, – pasakė jis. – Ir iki…

– Tu dar naujokas, – dabar jau uoliai kalbėjo Kolinas. – Bet pats pamatysi. Tiktai paisyk taisyklių. Viena jų – laikyti liežuvį už dantų.

Nikas pasinaudojo pasikeitusia draugo nuotaika ir paskutinįsyk paklausė:

– Ar tau tas žaidimas kada nors buvo išsijungęs?

Kolinas nusijuokė.

– Išsijungęs? Ne. Bet žinau, ką tu turi galvoje. – Jis prislopino balsą tarsi bijodamas, kad kas nors nenugirstų. – Kartais… jis tiesiog nenori. Laukia. Tikrina tave. Ir žinai ką, Nikai? Kartais man atrodo, kad jis gyvas.

Nikas ėjo tarp spalvingų sodelių. Dolis Brukas smagiai tekėjo gretimais, beveik be garso.

„Kartais man atrodo, kad jis gyvas.“ Labai sąmojinga, Kolinai.

Saulė išlindo pro debesis beveik tą akimirką, kai Nikas priėjo mišką. Jis sustojo ir atgręžė veidą jos švelniems spinduliams. Jeigu miške susirastų šiltą vietelę ir atsargiai nuluptų nuo dėžutės limpamą juostą… Vos akimirksnį… Kad pamatytų, kas ten taip sunku.

Nikas praleido pro šalį tris bėgikus ir apsidairė. Dabar niekas nematys, ką jis daro. Ana ten moteriškė su šuniu, bet ganėtinai toli.

Pakaušiu jausdamas keistą kutenimą Nikas ištraukė iš krepšio dėžę. Ši buvo daugių daugiausia cigarų dėžutės didumo, bet jos turinys neturėjo su cigarais nieko bendra. Nikas pakreipė ją, ir tai, kas buvo viduje, nuslydo į kairę.

Tas daiktas, matyt, metalinis ir nelabai didelis. Turint galvoje laiką, per kurį jis nuslinko nuo vieno dėžutės krašto iki kito, daiktas neužėmė nė jos pusės.

Nikas pabandė užkišti nagą už limpamos juostos krašto. Ji nepasidavė. Jeigu bandys nuplėšti, tai ilgai truks ir liks žymių. Taigi prastas sumanymas.

Jo mintis nutraukė piktas lojimas. Vos ne jam už nugaros susitiko labradoras ir šviesiai rudas medžioklinis šuo ir, matyt, nepatiko vienas kitam. Šunų savininkai traukė į save pavadėlius, kad juos atskirtų.

Nikas įgrūdo dėžutę į krepšį ir įžengė į mišką, lydimas vieno iš šunų kauksmo.

Rasti Dolis Bruko viaduką buvo nesunku, nes jis kyšojo virš miško, be to, per jį buvo nutiesti šiaurinės metro linijos bėgiai. Aštuoniolikos metrų aukštyje ryškiai apšviestas saulės važiavo metro traukinys. O po viaduku buvo šešėlis ir drėgna.

Viena arka netoli kelio, sakė žygūnas. „Netoli“ reliatyvi sąvoka. Nikas nusprendė pasirinkti antros arkos koloną ir padėjo dėžutę į žolę, ypač vešliai želiančią jos papėdėje. Čia ją bus galima rasti, bet niekas nekluptelės užkliuvęs.

Jis patenkintas dairėsi, kol prisiminė žygūno žodžius. „Eik sau neatsigręždamas“, – andai sakė tasai.

Antraip kas nors atsitiks? Logikos požiūriu tai neįmanoma: žaidimas negali žinoti, ar jis įvykdė jo pavedimą. Kita vertus, jis žinojo jo vardą. Žinojo, kur yra dėžutė ir kad ant jos užrašyta „Galarisė“.

Nikui virš galvos pradundėjo traukinys į Mils Endą. Dabar reikia neatsigręžti. Tiesą sakant, tam nėra jokio reikalo. Nebent sirgtų persekiojimo manija, bet ja Nikas tikrai neserga. Jis dailiai sulankstė sportinį krepšį ir įsikišo į kišenę. Paskui nuėjo nėsyk neatsigręždamas atgal.

Buvo jau visai priešpiet, kai Nikas grįžo namo nešdamas rankoje popierinį maišelį su keturiomis ką tik nupirktomis bandelėmis. Mama kaip tik gėrė antrą puodelį kavos.

– Mes užsiplepėjome, – sumurmėjo Nikas ir sudėjo bandeles į lėkštę. Jis beveik mirė badu.

– Ar tu gersi?

– O taip. Jeigu tiktai ilgai netruks.

Mama ėmė krapštytis su espreso aparatu, vis godžiai dirsčiodama į lėkštę su bandelėmis.

– Jos su šokoladu?

– Taip, tos tamsiosios. O kokosinių neliesk, jos mano.

Mama pastatė jam prieš nosį didžiulį puodelį kapučino su plaktu pienu.

Nikas prarijo savo pirmąją bandelę jausdamasis taip, lyg būtų ką tik išvengęs bado mirties, ir susivertė į burną pusę puodelio kavos.

– Šiandien po pietų važiuoju pas dėdę Henką, jis remontuoja butą. Būtų gražu, jei ir tu važiuotum. Tėvas turi pavaduoti nedirbantį kolegą, taigi tu vienintelis gali be kopėčių pasiekti lubas, o jas kam nors reikia nudažyti.

Niko burna buvo pilna, per tai jis laimėjo kelias brangias akimirkas.

– Tikrai mielai važiuočiau, – pasakė stengdamasis nutaisyti kuo nuoširdesnį balsą. – Bet, matai, man reikia po kelių dienų atiduoti žvėriškai sunkų chemijos darbą – labai graužtų sąžinė, jeigu jo nerašyčiau. Maniau, šiandien galėsiu tuo užsiimti.

Mama džiaugdamasi ir kartu tiriamai nužvelgė jį.

– Tu ketini mokytis chemiją? Ne sprukti į sporto aikštelę ar kiną?

– Prisiekiu, apie sporto aikštelę ar kiną šiandien nėra ko nė galvoti. – Nikas nusišypsojo mamai, jo sąžinė buvo švari kaip pirmasis sniegas. Kiekvienas paskutinio sakinio žodis buvo grynų gryniausia teisybė.

8.

Kompiuteris įjungtas. Kompaktas įdėtas. Įtemptos laukimo akimirkos, kol programa įsikraus.

– Sarijau, – sušnabžda pamėkliškas balsas.

Jis oloje, čia praėjusią naktį susitiko su žygūnu. Bet dabar šviesios, nušlifuotos lyg kristalai sienos skleidžia kitokią šviesą. Gal tai norų kristalai?

Sarijui lenkiantis pakelti kažko blizgančio kaip auksinė moneta, olos anga atsiveria ir įeina žygūnas. Jis nužvelgia Sarijų savo geltonomis akimis.

– Įvykdei mano užduotį, – sako jis.

– Taip.

– Man tiktai smalsu, kas dar buvo užrašyta ant dėžės, be „Galarisės“?

– Skaičiai. 03.18.

– Labai gerai. Čia guli naujieji tavo ginklai. Krūtinšarvis, šalmas ir padorus kardas. Aš patenkintas tavimi, Sarijau. – Jis parodo į stalo pavidalo uolą prie pat kristalinės sienos.

Sarijus smalsaudamas tuojau prie jos prieina. Šalmas blizga variu ir yra papuoštas įspaudu – vilko galva, šiepiančia dantis. Sarijus apsidžiaugia, vilkai vieni mėgstamiausių jo žvėrių. Jis užsideda šarvą – devynių atsparumo balų! – ir čiumpa kardą, ilgesnį, nukaldintą iš tamsesnio metalo negu senasis. Dabar visai kas kita. Galop užsideda šalmą su vilko galva.

– Tu patenkintas? – klausia žygūnas.

Sarijus iš visos širdies tai patvirtina. Jis dabar antralygis ir atrodo kietai.