Урсула Познански - Erebas

– Tai dar ne viskas.

Žygūnas tvirčiau apsisiaučia liesą kūną.

– Tai Erebas. Tu pamatysi, kad ištikimai tarnauti apsimoka. Pasakyk Nikui Danmorui: reikia pasirūpinti, kad joks pašalinis neįeitų į jo kambarį, paskui tegu keliauja į kaimynų namo vidinį kiemą. Vienos vėdinimo angos grotos ten laisvos. Jas nuėmęs ir įkišęs vidun ranką, jis kai ką ras.

Kai ką ras? Sarijus dabar norėtų žaisti toliau, ieškoti nuotykių ir išbandyti naująjį kardą.

– Dabar pat? – klausia jis.

– Aišku. Aš ir taip ilgai laukiau.

Žygūnas atsiremia į kristalinę sieną ir suneria rankas ant krūtinės.

Gaišatis, viena gaišatis. Nikas nusiėmė nuo galvos ausines. Norėjo užrakinti savo kambario duris, dėl visa ko. Bet jeigu mama tai pastebės, būtinai paklaus, kodėl. Ir išvis – jam reikės pro ją praeiti; jeigu paklaus, kur traukia, jis negalės nieko doro atsakyti.

Geriausia atlikti užduotį tuojau pat. Jis ištykino pro duris, tyliai jas uždarė ir pasiklausė, kas dedasi bute. Iš virtuvės sklido mamos balsas – ji kalbėjosi telefonu. Kokia netikėta laimė! Nikas nuslinko prie išorinių durų, greitai įsispyrė į sportbačius, pasičiupo striukę ir atsidūrė lauke.

Vidinis gretimo namo kiemas dvelkė mielu apleistumu. Prieš kelerius metus nedideliame žaliame plotelyje kažkas mėgino pasodinti gėlių, daugelis jų dabar buvo nudžiūvusios. O išlikusios gaivalingai vešėjo.

Vėdinimo angos buvo trys, visos kelių aukštyje. Pirmosios grotelės laikėsi tvirtai. Nikas truputį patampė, bet jos nė nekrustelėjo. Jis pasižiūrėjo pro stačiakampes grotų skyles, pamatė vien tamsą ir užuodė troškų rūsio tvaiką.

Bet jau antrosios grotelės buvo tos, kurių reikia. Vos laikėsi sienoje – Nikas be vargo jas ištraukė.

Tik dabar ėmė svarstyti, kas jo laukia už jų esančioje angoje. Vėl dėžutė su gimimo dienos data? Nauja užduotis? Ar iš tiesų dovana, apie kurią užsiminė žygūnas?

Šokoladas, pamanė Nikas. Guminiai meškiukai, kad turėtų ką krimsti naktimis žaisdamas Erebą. Jis įkišo ranką į keturkampę angą ir tuojau vėl ištraukė.

Bailys, subarė save. Kas tau darosi? Bijai žiurkių? Suimk save į nagą, čia realus pasaulis!

Vis dėlto, Nikui vėl kišant ranką į angą, sprandu bėgiojo skruzdėlės. Iš pradžių jis nieko nerado, tik purvo, bet paskui užčiuopė kažkokį celofaną. Čiupo jį ir ištraukė Selfridžo krepšį, kuriame buvo kažkas minkšta. Akimirksnį Nikas pamanė, kad krepšyje bus kokia nors Erebo uniforma, dėvima visų antralygių žaidėjų; būtų buvę juokinga, bet vis labiau suprantama nei tai, ką iš tiesų iš jo ištraukė.

Ant juodų marškinėlių buvo išspausdintas mėlynas užrašas Hell Froze Over, po juo šiepėsi apledėjusi velnio galva.

Nikas kelias akimirkas nustėro. To negali būti. HFO yra tiktai jųdviejų su broliu dalykas, apie tuos marškinėlius žino tik Finas ir jis pats. Nikas buvo tikras, kad apie juos nė žodelio neprasitarė žygūnui, ką ten, ničniekam . Jis žvilgtelėjo į etiketę su nurodytu dydžiu – XXL. Taigi tokių vis dėlto yra.

Jis paskambins Finui. Viską, be abejo, galima paaiškinti, galbūt jis pats tuos marškinėlius čia ir paslėpė. Nikas prisikišo juos prie nosies – ar atsiduoda šaltais dūmais, Fino butu? Ne, tik skalbimo milteliais ir drėgnoku rūsiu.

Ar gali būti, kad Finas žaidžia Erebą? Aišku, žaidžia, kodėl ne? Kartais būna visokiausių netikėtumų.

– Kur tu buvai? – Nikui įlėkus pro duris, paklausė mama. Kaip gerai, kad jam užteko proto pasikišti marškinėlius po striuke.

– Čia pat, kioske nusipirkau kramtomosios gumos.

Kišenėje jis netgi turėjo pradėtą pakelį, bet mama nepanoro jo pamatyti.

Grįžęs į kambarį Nikas skubiai įsitikino, kad žygūnas tebestovi savo vietoje, tada paėmė nuo naktinio staliuko telefoną ir paskambino Finui.

– Sveikas, mažyli. Malonu, kad paskambinai. Kas atsitiko?

– Finai, tai tau pavyko gauti HFO marškinėlius?

Trumpa pauzė.

– Ne, aš tau juk rašiau. Jų dabar neįmanoma gauti, bet aš pasistengsiu, gerai? Nemaniau, kad jie tau taip rūpi.

– Ne, ne, nieko. Nesuk per daug galvos.

Finas nemeluoja, aišku, kad ne, kam jam meluoti?

– Nepyk, Niki, man reikia dirbti, studija pilna žmonių.

– Gerai. Tiktai dar pasakyk: ar tu pastaruoju metu žaidi kompiuteriu? Nuotykių žaidimus?

– Ką tu. Neturiu kada – toks jau tas mūsų, verslininkų, gyvenimas! – Finas nusijuokė, išjungė telefoną ir paliko Niką dar labiau sutrikusį nei prieš skambutį.

Neatrodo, kad žygūnas nekantrautų, priešingai. Jis lėtai, tarsi turėtų marias laiko, atšlyja nuo sienos, vos tik Sarijui vėl pajudėjus.

– Ar radai dovaną?

– Taip. Ačiū.

– Tikiuosi, ji tau patiko ir pradžiugino.

– O taip. Net labai. Ar galiu kai ko paklausti?

Atrodo, lyg žygūnas truputį dvejotų.

– Žinoma. Klausk.

– Iš kur jūs žinote, ko aš noriu? Jūs to negalite žinoti.

– Tai Erebo galia. Džiaukis, kad ji tavo pusėje.

Žygūnas pakreipia galvą, jo liesą veidą iškreipia šypsena.

– Nenuvilk mūsų, tada ir toliau taip bus. O dabar pasakyk man, kas tau patiktų. Galėtum dalyvauti sunaikinant orkų kaimą, tai žada daug aukso. Arba ieškoti slapto įėjimo į Baltąjį Miestą. Tenykštėje arenoje rytoj vyks kovos. Gera proga iš antro lygmens pereiti į trečią. Ar net į ketvirtą.

– Ar tai įmanoma?

– Dar ir kaip. Arenoje paaiškėja, iš kokio molio nulipdytas kovotojas. Tenai gali viską laimėti ir visko netekti. Geriau, žinoma, laimėti – norų kristalų, ginklų, laipsnių. Paskutinįsyk vampyras, vardu Dricelis, iš kito vampyro, tokio Blekspelo, atėmė tris laipsnius. Per vieną vienintelę kovą.

– Tai įmanoma? – pakartoja Sarijus, sužavėtas staiga atsiveriančių galimybių.

– Savaime suprantama.

Sarijus apsisprendžia. Velniop tą orkų kaimą .

– Aš ieškosiu miesto.

– Geras pasirinkimas. Tada belieka tikėtis, kad rasi jį laiku. Dalyvių registravimas baigsis rytoj, bokšto laikrodžiui mušant trečią. Sėkmės.

Žygūnas atsisveikina mostelėdamas kaulėta ranka, ir Sarijus išeina iš olos į žydinčią, saulės nutviekstą pievą. Vėl paliktas likimo valiai.

Žydintys medžiai, žydintys krūmai. Jis apsisuka ant kulnies, bet niekur nepastebi nė mažiausio ženklo, kur galėtų būti Baltasis Miestas. Pasileidžia nosies tiesumu, kad nestovėtų vietoje. Kartą tai jau pasiteisino.

Paukščių čirškimas erzina. Jis skleidžia iškylos nuotaiką, o ne nuotykių atmosferą. Slapto įėjimo taip pat nematyti. Nė jokio kurmiarausio.

Nors… ana ten, žolėje, kažkas guli. Medžiagos skiautė ar galbūt vėliava. Jis prieina arčiau, pasilenkia, nustėrsta. Pakelia persigėrusią krauju, dar varvančią medžiagą. Marškiniai.

Iš tolo atsklinda panašus į prislopintą urzgimą garsas. Sarijus meta marškinius ir leidžiasi į kojas. Bėga nuo to urzgimo, pažiūrėti nei žvėries, nei žmogaus, veikiau šiurpaus mišinio. Jo ištvermė pagerėjusi, patenkintas pastebi ir dumia palengva statėjančiu kalvos šlaitu.

Visa laimė, kad vos spėja sustoti ir nenugarma į kraterį, atsiveriantį pačioje kalvos viršūnėje. Sarijus meta žvilgsnį žemyn, į suskeldėjusią, statmeną ir visai nesvetingai atrodančią prarają. Urzgimas jam už nugaros stiprėja, bet jis atsispiria norui sužinoti, kas skleidžia tą garsą. Už kelių žingsnių dešinėje pastebi surūdijusias kopėčias, visiškai nekeliančias pasitikėjimo, bet viliojančias pasinaudoti galimybe ir pabėgti nuo urzgiančio padaro. Jis prisimena kruvinus marškinius ir atsargiai užkelia koją ant pirmos pakopos. Ji sugirgžda, bet tuo pat metu pasigirsta nuostabi muzika ir sustiprina Sarijaus įsitikinimą, kad jis tikrame kelyje. Nėra nieko, ką galėtų padaryti neteisingai. Daugiau nedvejodamas lipa kopėčiomis žemyn, įkvėptas tos melodijos ir iš anksto džiaugdamasis, kas laukia apačioje. Sulig kiekviena pakopa darosi vis tamsiau. Kai atsiduria apačioje, mato vien tai, ką apšviečia ant sienų pritvirtintų deglų virpanti liepsna: nelygiai nutašytas uolų sienas, kelius, perėjimus, išsišakojimus. Sarijaus atsidurta labirinte. Pasikliaudamas savo laime jis žengia pirmyn ir po kelių akimirkų praranda orientaciją.