Урсула Познански - Erebas

Sarijus atsisėda nugara į sieną ir spokso į negyvą skorpioną. Įtempęs ausis klausosi, ar nesiartina kitas jo gentainis, bet negirdi, kad kas nors tapsėtų. Užtat pamažu ir beveik nepastebimai vėl atsklinda muzika. Ji nauja, bet kartu artima, tarsi sakanti Sarijui, kad šiuo metu negresia joks pavojus. Jis gali neskubėti, ramiai apžiūrėti nugalėtą priešininką –pastebi, kad jį lengva supjaustyti. Pavyzdžiui, atskirti žnyples. Sarijus įsideda jas ir dalį nugaros šarvo į daiktinę. Dėl nuodingo geluonies suabejoja. Ką gali žinoti, gal bus blogai, jei vien tiktai prisilies prie jo. Šiuo metu jis labiausiai nenori, kad grįžtų tas bjaurus, gniuždantis sužeidimo garsas.

Jis atsargiai paliečia geluonį, ima tik už storojo galo. Nieko neatsitinka. Labai atsargiai jį atskiria ir įsideda į daiktinę.

Kai išsitiesia, vos už kelių žingsnių pamato tamsųjį elfą, atpažįsta iš pirmo žvilgsnio: tai Lelantas, kažkur spėjęs užsitarnauti naują ginkluotę. Jis mosuoja buože su bauginamai ilgais dygliais.

Juodu trumpai nužvelgia vienas kitą. Nė vienas nekuria laužo. Sarijus nenori to žingsnio žengti pirmas. Vis dar jaučiasi esąs naujokas, tiktai antralygis. Be to, iš Lelanto norėtų sužinoti tik viena – ar jis Kolinas. Ne, tikrai ne. Jei ir būtų Kolinas, vis tiek nepasisakytų, net užkūrus dešimtį laužų.

Pusiau supjaustytas skorpionas atrodo šlykščiai, prie jo drėgnai blizgančios pilkai rausvos mėsos Sarijus nenorėtų liestis. Jis žingteli kelis žingsnius prie Lelanto, šis sustingęs kaip šešėlis stovi prie sienos.

Ko jis laukia? Nori kartu su Sarijumi eiti toliau? Būtų neblogai, nes netoliese vėl vyksta kova. Labirinto skliautais sklinda metalo žvangesio, smūgių ir poškėjimo aidas.

Sarijus pasitikrina savo gyvybės galią. Vaizdas neblogas; tai, ką atidavė gydydamas Aurorą, jau beveik atgavo. Kova su skorpionu jam beveik nieko nekainavo, taigi pirmyn į naują mūšį. Jis paskutinįsyk žvilgteli į Lelantą, atšlijusį nuo sienos ir slenkantį prie nudobto skorpiono. Tegu apsirūpina tuo bjauriu maistu. Bus septyni geri gabalai, bet Sarijus nenori nė vieno.

Visą jo dėmesį prikausto kovos garsai. Jis eina jų pusėn, randa bauginamai žemą tunelį, tamsų, nors į akį durk, išeina į platesnį, kurio sienos atrodo plaukuotos, tarsi padengtos tamsiai mėlynų pelėsių. Ties kitu išsišakojimu pasuka į dešinę ir vėl atsiduria aklakelyje. Sumautas labirintas. Jis užgniaužia pyktį ir pirma proga vėl pasuka į dešinę. Šiame koridoriuje nėra net menkiausio deglo. Jeigu jame tyko skorpionas, Sarijus jį pastebės tik tada, kai geluonis įsmigs į nugarą.

Vis dėlto iš daugelio požymių matyti, kad ši atšaka kaip tik ta, kurios reikia. Čia aiškiau girdėti kovos garsai. Skorpionų kojų tapsėjimas. Sarijus žengia į tamsą, jaučia iš visų pusių gresiantį pavojų. Iškelia kardą ir apsigręžia. Ar kas nors yra šalia, jam už nugaros? Tuščia.

Nieko nepaveiksi, jei nori atsidurti tarp kitų, turi pereiti šį koridorių. Prisidengdamas skydu, atkišęs kardą žingsnis po žingsnio jis slenka į priekį.

Kuo labiau lenda į tamsą, tuo labiau, rodos, glaudžiasi sienos. Tolių toliausiai Sarijus įžiūri mažulytę švieselę. Jam reikia eiti tenai. Apsidžiaugęs, kad netrukus viskas baigsis, paspartina žingsnį – ir pargriūna. Paniškai smeigia kardu į tuštumą, bet kurią akimirką laukia puolimo, sužeidimo, kankinančio garso, bet nieko tokio neatsitinka. Jis pakyla ant kojų. Blausioje šviesoje matyti, kad jis čia vienas. Išskyrus, aišku, tai, už ko užkliuvo.

Jis pasilenkia. Pamato kaulus, kelis kuokštus rudų plaukų, ilgą lanką ir dvi perlūžusias strėles. Skeletui priklausanti kaukolė, pariedėjusi truputį į šalį, guli prie pat sienos.

Gal tai kuris nors mūsiškis? Nesvarbu, reikia dingti iš čia. Paskutinįsyk nenoromis dirsteli į skeletą ir eina toliau. Ten, kur šviesėja ir aiškiau girdėti. Priekyje vyksta kova, tai geriau už nežinią, ką ir kalbėti apie vienatvę tamsoje.

Kur dingo šviesa? Negali būti, kad jis pasiklydo, kodėl vėl atsidūrė priešais sieną? Jis apsigręžia – tu iš čia niekad neišeisi . Prisimena kruvinus marškinius, rastus pievoje. Jeigu būtų likęs viršuje, būtų kovęsis su zombiais, bet bent jau šviesoje.

Dabar vėl kažkas blyksteli, meta šešėlį ant sienos. Kad tai jo paties šešėlis, pastebi tik tada, kai smogia į jį kardu. Smūgio aidas pasklinda tamsiais koridoriais ir nutyla.

Kovos triukšmas taip arti, kiti kovotojai turi būti čia pat, kitapus sienos. Jis slenka palei ją, jo šarvas garsiai ją brėžia. Staiga siena dingsta. Sarijus klupdamas įpuola į jos įdubą; pagaliau matyti vartai. Aišku, uždaryti. Jis apžiūri juos, randa sklendę, pakelia. Iš visų jėgų užgula vartus ir truputį praveria – plūsteli ryški šviesa. Kovos triukšmas garsus kaip niekad. Pasirodo kojos, apautos kailiu aptaisytais batais, jas keičia juodos, kleksinčios skorpiono galūnės.

Dalis jo – didelė dalis – nori vėl uždaryti vartus ir palaukti, kol viskas baigsis. Juk niekas jo nepastebėjo, tiesa? Nebent žygūnas, visa matantis ir visa žinantis…

Minties apie geltonas jo akis užtenka. Sarijus užgula vartus ir puola pirmyn, pamato tris skorpionus ir šešis, ne, septynis kovotojus. Ar kuris nors jam pažįstamas? Nėra kada geriau įsižiūrėti, nes vienas skorpionas nusigręžia nuo savo priešininko ir puola Sarijų.

Jis atsitraukia atgal ir taikosi kardu į vabzdį. Šio geluonis iškeltas į viršų ir siūbuoja į šalis ieškodamas taikinio. Sarijus duria, pataiko skorpionui į šoną, tas sutraška. Antrąsyk smogia į geluonį – to užteko nuvyti anam skorpionui, tik ne šitam. Gal Sarijus prastai pataikė, šiaip ar taip, jo priešininkas atsitraukia tik trumpam, kad vėliau pultų su dvigubu įsiūčiu. Sarijus drykteli į dešinę, geluonis pralekia pro jį, jis pasinaudoja proga ir darsyk smogia per jį kardu. Pagaliau voragyvis truputį susverdėja. Dar kiek, ir Sarijus gali jį prismeigti, kaip aną, prie sienos. Bauginamai arti prašvilpia aštri žnyplė, jis susigūžia laukdamas baisiojo garso, bet skorpionas jo nekliudo. Dūris kardu, ir jo šarvas pasiduoda. Vabzdys pasvyra į kairę, Sarijus puola į priekį, smeigia į neapsaugotą pilvą. Pataiko. Staiga šalia jo kažkas išdygsta ir smogia skorpionui alebarda.

Sarijus neseniai troško draugijos, o dabar ji jam atkari. Į jo reikalus įsikiša kvaila tamsioji elfė – tada, kai jis nuveikė sunkiausią darbą, kai liko vieni juokai. Jo pagalbininkė nesileidžia nuvejama. Jos ginklas, matyt, geresnis už jo kardą, nes užtenka trijų smūgių ir skorpionas jau guli nejudėdamas ant žemės.

Sarijus viduje virte verda. Jo kardas aplipęs pilkomis gleivėmis. Mielai jas sumaišytų su tamsiosios elfės krauju, kam neprašyta įsikišo ir padarė, kas lengviausia. Tarsi jam būtų reikėję pagalbos. Tarsi būtų pats nesusidorojęs.

Jis patikrina jos vardą. Fenielė, aha. Kvaila karvė. Ką gi ji dabar daro? Pripuolusi prie negyvo skorpiono verčia jį kapota mėsa. Jai nerūpi nei geluonis, nei žnyplės, kaip pirma Sarijui, ji tikrų tikriausiai rausiasi skorpiono viduriuose. Gal nesveika.

„Pergalė“, sušnabžda Sarijaus ausyje kažkieno balsas. Jis apsidairo. Mūšis baigtas, bet kiti Erebo kovotojai dar labai užsiėmę. Jie kapoja negyvus skorpionus į smulkias dalis, ir Sarijui dingteli, kad bus ką nors pražiopsojęs.

Išgirdęs kanopų bilsmą jis jau žino, ko laukti. Po akimirkos atrisnoja šarvuotas žygūno arklys, jo raitelis sveikindamas pakelia ranką.

– Jūs gerai pasidarbavote ir šįkart būsite dosniau apdovanoti. Gal pradėsiu nuo Dricelio.

Abiem rankom besirausiantis skorpiono pilve vampyras atsitiesia. Sarijus stengiasi negalvoti, kuo aplipusios Dricelio rankos.