Урсула Познански - Erebas

– Pasiklausk savo norų kristalo, – įgelia jam Sarijus. – Arba bentsyk pasistenk sužinoti pats.

Jis nelaukia, ką atsakys Lelantas, atgręžia laužui nugarą ir smunka į pirmą pakliuvusį labirinto koridorių. Geriau eis vienas negu prasidės su tokiais idiotais.

Jis buvo beveik radęs norų kristalą, visai beveik! Koridoriuose vis dar tamsu, bet mintis apie tą prakeiktą Lelantą gena pirmyn. Jeigu dabar jam pasimaišys koks skorpionas, padarys iš jo košę. Pirmyn, pirmyn. Iki tikslo dar daug laiko, o kitų jis atsikratys.

Pikčiausia, kad koridoriai vėl darosi vienodi. Niekas nerodo, kur galėtų būti Baltasis Miestas. Jis klaidžioja toliau, nieko nesutinka, niekas jo nepuola. Po, rodos, kažin kiek laiko sustoja. Sarijaus įniršis susitraukęs iki mažulyčio grūdo.

Ką dabar daryti? Įmanydamas apausuotų save už neapdairumą. Kodėl bent jau Arvenos Vaiko nepavadino eiti kartu? Ji palaikė jo pusę, jam nereikėjo jos palikti su kitais. Dabar galėtų užkurti laužą, nereikėtų suktis vienam.

Vėl pabando susiorientuoti. Juk turi būti kokių nors nuorodų. Tarkim, baltų akmenukų vedančiose į tikslą atšakose arba kas valandą skambančių varpų. Jis įtempia klausą. Dairosi į visas puses. Įdėmiai klausosi kiekvienam išsišakojime. Ir štai, trečioje kryžkelėje kažką išgirsta, tiesa, ne varpų skambesį, o šniokštimą. Labai tylų, bet tai šioks toks atsparos taškas. Pagal jį galima orientuotis.

Sarijui einant ton pusėn, šniokštimas vis stiprėja. Jis visai nesisaugo, kažkas tarsi sako, kad negresia joks pavojus. Akimirką stabteli, kad išsiaiškintų, iš kur semiasi to tikrumo. Ir supranta – iš muzikos. Ji švelniai ir nepastebimai pakeitusi charakterį, teikia pasitikėjimo ir byloja, kad Sarijus yra teisingame kelyje.

Po kelių minučių jis randa šniokštimo šaltinį – požeminę upę, jos vanduo menkoje deglų šviesoje atrodo beveik juodas; tiktai priėjęs arčiau Sarijus pamato, kad jis kruvinai raudonas.

Nejučia prieš akis kyla bjaurūs vaizdai: mūšio laukai, didelės vienas ant kito sukrautų lavonų krūvos, aukojimo ritualai. Juk tas kraujas turi iš kur nors atitekėti.

Ar čia išties kraujas? Negali būti tikras. Vanduo gali būti toks dėl upės dugno akmenų spalvos arba… Na, nesvarbu. Šiaip ar taip, Sarijus jo negers, nors dabar būtų neprošal atsigaivinti.

Jis atsistoja ant akmenuoto kranto prie pat vandens, tvarkingai ir tiesiai tekančio tarsi kokiu kanalu. Miestai dažnai statomi prie upių, taigi eis palei ją kaip palei raudoną giją. Tik prieš srovę ar pasroviui? Sirijus aplink ieško ženklų, bet neranda ir nusprendžia eiti prieš srovę.

Netrukus darosi šviesiau – ant upės kranto vienodais tarpais išdėliotuose krepšiuose dega ugnis ir nušviečia kelią. Akimirksniu viskas virsta vaikų žaidimu. Sarijus eina, leidžiasi bėgti ir pamato plačius laiptus, vedančius į viršų, bet turi prieš pat juos stabtelėti, nes neapskaičiuoja jėgų, jam ima jų trūkti. Atgavęs kvapą kopia į viršų, aplink jį skamba džiaugsminga muzika, iš priekio srūva dienos šviesa.

Pagaliau atsidūręs viršuje jis išvysta puikų vaizdą. Balto marmuro sienos, bokštai ir arkos nutvieksti saulės, net vedantis į miestą kelias blizga dramblio kaulo spalva.

Skubėti nėra ko. Miestas tarsi laukia tik jo. Gėrėdamasis vaizdu Sarijus lėtai traukia prie vartų.

Jam įėjus, keturi sargybiniai sveikindami nuleidžia ietis, pasigirsta fanfara, o stovintis aukštai ant miesto sienos storapilvis šauklys paskelbia naujausią žinią:

– Atvyko Sarijus, riteris, priklausantis tamsiųjų elfų giminei – jis ką tik įžengė į Baltąjį Miestą!

9.

– Ar nori dar ryžių? – Mama energingai kišo Nikui pilną jų samtį, norėdama išversti į lėkštę.

– Ne, ačiū.

– Tau neskanu? Taip keistai badai mėsą šakute.

Nikas sunkiai įsigilino į mamos žodžius. Ką tik Sarijus užėjo į vieną Baltojo Miesto smuklę, ir tenykštis šeimininkas jam skyrė tris poilsio valandas. Paskui tik cinkt – ir ekranas pajuodavo, vėlei.

– Ei, mama tavęs kai ko paklausė!

– Taip, tėti, atsiprašau. Viskas gerai, labai skanu, aš tik truputį pavargęs.

Tėvas gurkštelėjo alaus iš bokalo ir suraukė kaktą.

– Betgi tu šiandien net nėjai į mokyklą!

– Taip, bet jis mokėsi chemiją, – paslaugiai įsiterpė mama. – Džiaukis, kad taip rimtai žiūri į mokslus, aš vakar kalbėjau su ponia Folkner; jų sūnaus beveik niekada išvis nebūna namie, o mokykloje, sako, tiktai šunybes krečia…

Niko mintys vėl nuklydo į šalį. Jis dar neužsiregistravęs arenos kovoms. Net nežino, kur kreiptis. O ką, jeigu neras kur arba jei pirmiau reikės atlikti kokią nors užduotį? Tada teks greitai suktis. Bet dar turi beveik valandą iki paskirtojo poilsio galo. Mama, matyt, užmigs priešais televizorių, o tėvas tikriausiai išeis į alinę trečio bokalo. Būtų buvę geriau, jeigu Sarijus būtų gavęs kvėptelėti vėliau – po vidurnakčio, kai Nikas jau bus pavargęs. Jis paspėliojo, ar kiti jau rado raudonąją upę, ar vis tebeklaidžioja po labirintą.

Nikas pasitrynė degančias akis. Smuklininkas papasakojo Sarijui apie puikius Baltojo Miesto ginklininkus ir tuo pat metu nužvelgė jo ginkluotę. Bet Sarijus neturėjo nei aukso, nei norų kristalo. Jis net nežinojo, kuo susimokės smuklininkui už kambarį, bet turėjo jį išsinuomoti, gavęs raštišką žygūno įsakymą.

Prakeiktas Lelantas. Pirmadienį Nikas papurtys Koliną, tą nenaudėlį.

– …jau kitą savaitę?

Po klausimo staiga įsivyravusi tyla reiškė, kad klausimas buvo skirtas jam.

– Ė, atsiprašau – gal gali pakartoti?

– Aš klausiu, ar tą chemijos darbą turi atiduoti jau kitą savaitę? Viešpatie, Nikai, kas tau darosi?

Tėvas pyktelėjęs palinko į priekį, nemažas jo pilvas įsirėmė į stalą.

– Man labai nepatinka, kad neklausai, kad visai neklausai, kas tau sakoma. O juk kalbama apie tave.

– Taip, atleiskite. – Tiktai be jokių kodėl, dėl ko, kaip. – Atiduoti reikia kitą savaitę, bet manau, kad susidorosiu. O kaip tau sekėsi darbe?

Paklausti tėtį apie darbą – geriausias ėjimas. Jis visada turi ką papasakoti. Šiandien Nikas su mama išgirdo apie pacientą, davusį sanitarui Danmorui penkis svarus, kad tas šalimais esančiame kioske nupirktų žuvies ir keptų bulvyčių.

– Nors cholesterino kiekis jo organizme kaip nuo čia iki Nepalo, – tarė tėtis ir įsidėjo dar vištienos šiupinio. – Rodos, žmonės, per apsirijimą atsidūrę ligoninėje, turėtų susimąstyti, bet kur tau.

Nikas nevalingai šyptelėjo ir palinkėjo sau atsidurti Baltajame Mieste.

– Ar jau galiu eiti?

– Aišku, – atsakė mama.

– Dar padėk motinai sutvarkyti indus, – sušvebeldžiavo tėtis tarp kąsnių.

Nikas greitai nukraustė stalą, skubiai sugrūdo lėkštes ir taures į indų plovyklę ir užbėgo laiptais į savo kambarį. Žinodamas, kad nieko nepeš, pabandė įjungti žaidimą, bet, aišku, liko it musę kandęs.

Dar keturiasdešimt penkias minutes galėtų panaudoti chemijai. Vos tik ją prisiminė, viskas jame sukilo prieš. Nagi, įkalbinėjo jis save. Bent jau užmesk akį į kelias formules.

Kaip tik tą akimirką, kai atsivertė knygą ir grūmėsi su užliejusia nepasitenkinimo banga, į kambarį įgriuvo tėtis.

– Visai pamiršau tavęs paklausti, ar tu rytoj… Hm – tu iš tiesų dirbi!

– Na taip.

– Sunku?

– Ne tas žodis.

Tėtis priėjo prie jo ir įsistebeilijo į knygą, pilnas geranoriško susidomėjimo; šis po kelių akimirkų išgaravo ir užleido vietą tėviškam bejėgiškumui.

– Vajetau. Aš tau tikrai nebegaliu padėti, Nikai.