Урсула Познански - Erebas

Jis pasilenkia ir familiariai mirkteli Sarijui.

– Arenos kovų dalyviai registruojami Atropės tavernoje. Perduok senei gerų dienų nuo manęs.

Jis drykteli nuo kėdutės, perdėtai mandagiai nusilenkia ir pasišalina. Sarijus užsideda šalmą ir užsikabina ant nugaros skydą. Jau eidamas prie durų kai ką prisimena. Baltasis gnomas jam neatsakė į jokį klausimą. Sarijus net nieko nepaklausė.

Nors metas vėlyvas, miesto gatvėse labai judru. Sarijus laikosi plačių gatvių ir vengia siaurų skersgatvių, primenančių labirintą. Čia ties kiekvienu kampu krepšiuose dega ugnis, liepsnos auksina kremines namų sienas. Tai šen, tai ten Sarijus sutinka kitų karių, kai kuriuos jau pažįsta, pavyzdžiui, Sapujapą ir Lakorą. Jam rūpi, ar čionai jau atkakę Dricelis, Blekspelas ir Lelantas Tikriausiai taip. Matyt, ilgai negaišdami rado raudonąją upę. O galbūt juos sutvarkė kita milžiniškų skorpionų šutvė. Ši mintis jam patinka.

Gaila, kad nebegali paklausti gnomo, kaip rasti tą Atropės taverną, nes eidamas centrinėmis gatvėmis niekur jos nemato. Sarijui reikia, kad kas nors parodytų kelią. Krepšiai su degančia ugnimi kas kita negu dykrų laužai, netrunka suvokti jis. Jie skirti tik apšviesti, o ne kovotojams išsikalbėti.

Mintis užeiti į kokią nors parduotuvę – jų vis pasitaiko abiejose gatvių pusėse – jam topteli tik tada, kai pamato nykštuką, vargiai besistengiantį atidaryti medines duris. „Mėsinė“ – didelėmis raidėmis užrašyta medinėje lentelėje virš jų.

Po kelių minučių Sarijus įeina į sendaikčių parduotuvę lūžtančiomis nuo visokių keistenybių lentynomis. Jo žvilgsnis užkliūna už vampyro kaukolės, jai ant ilčių užmautos siūlų ritės, lyg čia buvusios. Siūlų rites lengvai galėtum pamauti ir ant skorpiono geluonies.

Iš tamsaus parduotuvės kampo vilkdamas kojas išlenda žilabarzdis vyras.

– Nori pirkti ar parduoti? – klausia nepasisveikinęs.

– Parduoti, – atsako Sarijus. Jis atidaro savo daiktinę ir padeda ant prekystalio abi skorpiono žnyples, nugaros šarvą ir geluonį. Jam vėl sukyla pyktis. Juk galėtų pasiūlyti norų kristalą.

– O, išmėsinėtas voras, – taria pirklys. – Už jį daug negausi. Nebent geluonis šio to vertas, jeigu jame dar yra nuodų.

Jis per padidinamąjį stiklą apžiūri juodą riestąjį dyglį.

– Kiek už viską duosite? – klausia Sarijus. – Aš, pavyzdžiui, pageidaučiau norų kristalo.

Pirklys pakelia galvą.

– Norų kristalų negalima nusipirkti. Juos reikia rasti. Arba gauti dovanų. Už geluonį aš tau duodu tris auksines monetas, o už visa kita dvi.

Atrodo, kad pasiūlymas nelabai dosnus. Tiranija po kovos su vandens milžinėmis gavo keturiasdešimt auksinių, prisimena Sarijus.

– Per mažai, – sako jis staiga įkvėptas nuojautos. – Aš noriu dešimties auksinių, jei ne, viską atsiimu.

Pirklys pavedžioja akimis tarp skorpiono dalių ir Sarijaus.

– Daugiausia šešis.

Jie sulygsta septynis, ir Sarijus palieka parduotuvę manydamas, kad nepadarė klaidos. Bet tuojau nusivilia, gretimos parduotuvės lange matydamas skorpiono geluonį, įkainotą penkiasdešimt penkiais auksiniais. Be to, per derybų įkarštį pamiršo paklausti kelio į taverną. Kitoje parduotuvėje, kur gali nusipirkti nuodų nepraleidžiančių, ašmenimis aptaisytų ir netgi žaibus svaidančių batų, jam noriai patariama.

Klausydamas patarimo Sarijus pasuka į trečią kairiąją gatvės atšaką ir atsiduria prieš persimetusias duris, nuo kurių lupasi dažai. Lentelėje virš jų pavaizduotos praskėstos žirklės, o po jomis parašyta: „Paskutinis čekštelėjimas“.

Viduje beveik tamsiau negu gatvėje. Maži ant stalų stovintys šviestuvai meta šviesą tiktai ant stalų ir prie jų sėdinčiųjų rankų. Veidai lieka tamsoje.

Sarijus prieina prie prekystalio, už kurio stovi perkarusi moteris, nekreipianti į jį dėmesio. Moteris kreivu smiliumi brauko per lentų rieves ir kažką murma panosėje.

– Aš noriu užsirašyti į arenos kovas, – taria Sarijus.

Senė vos kilsteli akis, bet nieko neatsako.

– Kur tasai lapas, kur galima įsirašyti į arenos kovas? – darsyk pabando jis. – Jūs juk Atropė, tiesa?

Rodos, vardo paminėjimas senę pažadina.

Ji nužvelgia Sarijų nuo galvos iki kojų.

– Tu tikrai nori dalyvauti kovose?

– Taip.

– Būdamas antro lygmens? Nelabai protingas sumanymas. Bet prašom. Ne mano reikalas.

Ji vėl užsiima prekystalio lentų raštais. Sarijus randa laiptus, vedančius žemyn. Rūsyje šviesiau negu viršuje, jo skliautus apšviečia atviras židinys. Sąrašo negali nepastebėti, jis kabo ant sienos ir yra saugomas kareivio. Sarijui priėjus, kareivis kreipiasi į jį:

– Tu atėjai užsirašyti?

– Taip.

– Kuo tu vardu?

– Sarijus.

Pro kareivio petį jis meta akį į sąrašą. Keli jame esantys vardai žinomi: Bladvorkas, Ksohus, Keskorianas, Sapujapas, Tiranija. Kiek pavyksta įskaityti, Lelanto ten nėra, nematyti ir nė vieno iš buvusių su Sarijumi labirinte.

– Kokiu ginklu ketini kautis?

– Kardu.

Kareivis kažką pasižymi knygoje.

– Tu, kaip matau, esi antralygis.

Sarijui jau įgriso amžinai girdėti vis tą patį.

– Taip. Na ir kas? Aš neseniai dalyvauju žaidime. Todėl noriu kautis, kad pakilčiau į aukštesnį lygmenį.

Toliausiame rūsio kampe kažkas sujuda. Ištįsęs vyras ilgais juodais plaukais pakyla nuo kėdės ir atsistoja židinio šviesoje.

– Jeigu nori pakilti į aukštesnį lygmenį, kaukis su manimi. Surenkime dvikovą.

Pretendento į priešininkus išvaizda keistai paveikia Sarijų; kažkas čia ne taip. Į ką jis panašus? Nugara perbėga šiurpas – pagaliau jis supranta. Nepažįstamas karys atrodo kaip Nikas Danmoras po dešimties metų. Tokie patys lygūs juodi plaukai, siauros akys, smakro duobutė – visiškai tokie pat bruožai, tiktai brandesni, su švelniu barzdos šešėliu. Kovotojo vardas lordas Nikas. Negali būti, kad tai atsitiktinumas.

– Na tai ką? Kausimės ar ne?

– Jeigu čia galima…

Kaip negerai, kad jis nežino lordo Niko lygmens. O ką, jeigu septintas ar aštuntas? Jei tik trečias, tai Sarijus gal ir turi galimybių. Jis prisimena, kaip nuknekcino skorpioną, ir pasijunta tvirčiau.

– Kautis tavernoje nedraudžiama, – paaiškina kareivis, jis susidomėjęs būsima dvikova, net atsitraukia nuo saugomo sąrašo. – Tiesa, silpnesnysis turi iškviesti stipresnįjį. Šiuo atveju tai reiškia, kad iškviesti turi Sarijus.

Šis nėra tikras, kad to nori. Iki šiol teko kautis tik su pabaisomis, o ne su tokiais pačiais kaip jis. Kita vertus, jei nori pasirodyti arenoje, nepakenks išbandyti jėgas.

– Gerai. Aš kviečiu lordą Niką į dvikovą.

– Puiku, mažyli! – sušunka priešininkas.

Gera jam juoktis, pamano Sarijus. Juk mato, kad aš tik antralygis. Jis atsitraukia nuo lordo Niko, žvelgiančio jau atidžiau.

– Dėl ko mudu kausimės? Man patinka tavo šalmas su vilko galva, dėl jo, gerai? Statau savo skydą, jis turi trisdešimt atsparumo balų.

– Šalmu aš nieku gyvu nerizikuosiu.

Net jei pasisakytum, kas esi ir kodėl atrodai kaip aš.

– Tai dėl ko?

Sarijus greitai pasvarsto, ką turi.

– Dėl keturių auksinių.

– Ką? Tada neapsimoka. – Kovotojas, pažiūrėti toks pažįstamas, apsigręžia ir eina prie savo stalo.

– Kautis visuomet apsimoka, – įsiterpia kareivis. – Kiekviena pergalinga kova suteikia patirties ir gyvybinės galios – į tai reikėtų atsižvelgti.

Jau besisėdantis lordas Nikas vėl pakyla.

– Ką gi, dėl manęs. Tebus keturi auksiniai.