Урсула Познански - Erebas

Ir vis tiek, kaip nenoromis sau prisipažino, nedrįso laužyti žygūno taisyklių. Žygūnas būtinai pastebėtų. Juk net atspėjo, kad jis pagalvojo apie Emilę Korner.

– Kas tai sako, nesvarbu. Negaliu tau nieko atskleisti, nes tai dalis taisyklių.

– Kokių taisyklių? Klausyk, Nikai, man darosi vis keisčiau. Manau, pažįsti mane, žinai, kad esu smalsus; aš tikrai norėčiau žinoti, kas tai per paslaptingas kompaktas, bet visas tas sukimas aplink man atrodo perdėm kvailas. Arba paprasčiausiai duodi man tą kompaktą, arba neduodi. Nesiruošiu paisyti jokių sumautų sąlygų.

– Suprantu… bet… – Nikas ieškojo žodžių. Jo atveju viskas buvo taip paprasta! Brinei nereikėjo nė trijų minučių, kad jis užkibtų. – Juk kiti irgi laikosi taisyklių, niekam dėl to karūna nenukrinta nuo galvos.

– Vaje, Nikai. – Džemis atsistojo, prisipylė dar stiklinę vandens ir vienu mauku išgėrė. – Elgiesi visai kitaip negu paprastai, ar supranti tai? Kiti! Nuo kada jie tau rūpi?

Jis vėl atsisėdo prie stalo, dabar jau gerokai blaivesnėmis akimis.

– Žinai ką? Duok man tą kompaktą. Dabar jau išties noriu žinoti, kas ten.

– O ar laikysiesi taisyklių? Su niekuo apie jį nekalbėsi? Niekam nerodysi?

Džemis šaipydamasis trūktelėjo pečiais.

– Galbūt. Pažiūrėsim.

– Tada negaliu duoti.

– Gerai, neduok. Tada aš galėsiu dar numigti.

– Tu esi idiotas, supranti? – Nikui ta frazė išsprūdo visiškai savaime. Akimirką nesuvaldė nusivylimo, kad per Džemio užsispyrimą žlunga puikus jo planas. Tai išties netelpa į jokius rėmus: kodėl jis nenori bent pabandyti? Kodėl taip neatsižvelgia į jį? Ir svarbiausia: kaip Nikui viską laiku suspėti?

Žodis „idiotas“ kaipmat pakeitė Džemio veido išraišką. Jo kakta išsilygino, virto vientisa sieną.

– Žinai ką, Nikai, – tarė jis. – Bijau, kad ponas Votsonas sako teisybę. Jis mano, kad mūsų mokykloje vyksta kažkas pavojinga, nuo šiol aš irgi taip manau. Gal būtų buvę geriau, jei būčiau paėmęs iš tavęs tą kompaktą, tada bent žinočiau, kur šuo pakastas.

Kokie paistalai, norėjo pasakyti Nikas, bet prikando lūpą. Jį tebesmaugė pyktis, o pasipūtėliškas Džemio elgesys tiesiog vertė vemti. „Kažkas pavojinga“, kad tave kur!

– Įdomiausia, – toliau kalbėjo Džemis, – kad, matyt, visi laikosi tų – kaip tu pasakei – taisyklių. Niekas nieko nepasakoja. Vis dėlto viena kita žinelė prasisunkia, anot pono Votsono. Jis pats girdėjęs, kad tai žaidimas, vadinamas Erebu.

– Ak taip? – užsipuolė jį Nikas. – O ką, jeigu aš tau pasakysiu, kad tai visiška nesąmonė?

– Štai ir pasakei, – atšovė Džemis. – Bet tai nesvarbu, dabar jau tikrai nekišiu prie jo nagų. Kaip ir visi kiti, manantys tą patį, ką ir aš.

Akimirką Džemio veidu švystelėjo gudri šypsenėlė.

– Nikai, sena beždžione, mesk tu tą užsiėmimą, ką? Juk muilo burbulas, bematant vėl išnyksiantis. Ir dar: man atrodo, kad tie, kurie su juo prasidėjo, per greit ir per giliai įklimpo.

– Ačiū, kad perspėjai, dėde Džemi, – atkirto Nikas ir su pasitenkinimu pastebėjo, kad pašaipi draugo šypsena išnyko. – Mažasis Nikis bus atsargus. Kad žinotum, koks atrodai juokingas.

Jis atsistojo ir nuėjo prie durų, šįsyk per daug nesistengdamas nebrazdėti. Ką jam dabar daryti? Planas B – paskambinti Emilei. Nuo tos minties skrandis susitraukė iki graikinio riešuto dydžio. Gal pirmiau bandyti prikalbinti Eidrianą? Bet Nikas neturi jo numerio, koks mėšlas, kodėl vakar apie tai nepagalvojo?

– Kai nusibos tos nesąmonės, vėl galėsi kreiptis į mane, – pasakė Džemis, prieš Nikui uždarant duris.

Jis niekad netars Džemiui nė žodžio. Koks idiotas. Nežino, ko netenka, ir mano galįs šerti savo nesąmonėmis Niką, užuot tiesiog džiaugęsis.

Dabar teks tą dovaną įteikti kam nors kitam. Jis nervingai išsitraukė iš striukės kišenės telefoną.

Sveika, Emile, pasakys. Arba šalčiau: ei, Emile. Čia Nikas. Ar gali su manimi šnektelėti? Aš trumpam pas tave užšokčiau, gerai?

Vien nuo tokios minties jam sudrėko delnai. Juk žino, kad Emilė jau nuginė tris kitus, net pats matė, kaip Rašidas nuėjo it musę kandęs. O Nikas darys kitaip. Staiga sumetė, ką jai sakys. Tai buvo paprasta, ir jokio taisyklių pažeidimo.

– Alio! – Emilės balsas buvo kimus – arba užsimiegojęs, arba peršalęs. Apie laiką Nikas nebegalvojo – šūdas, šūdas. Iškart kilo noras išjungti telefoną, bet tai būtų atrodę dar kvailiau.

– Ei, Emile. – Jis atsikrenkštė. – Atsiprašau, kad taip anksti trukdau, bet man reikia su tavimi šnektelėti.

– Dabar? – Jos balse nebuvo justi džiaugsmo.

– Na taip, būtų… gerai.

– O apie ką?

Nikas jau buvo bepradedąs savo kalbą, kurią turėjo vainikuoti frazė Aš noriu tau padovanoti ištisą pasaulį , bet Emilė jau kalbėjo toliau.

– Ak, žinau – apie tą sumautą kompaktą, tiesa? Ar tu ką nors daugiau apie jį sužinojai? Prie manęs vakar buvo priskretęs jau trečias tipas, norėjo man jį įsiūlyti. Ir visi elgiasi dievažin kaip paslaptingai.

Niko vargiai suregzta kalba sugriuvo per vieną atodūsį. Dabar jis išvis nebežinojo, ką sakyti.

– Nikai! Ar tu dar klausai?

– Taip. Ė… o kodėl tu kiekvienąsyk atsisakai?

– Dėl tos pačios priežasties kaip, manau, ir tu. Man nepatinka visos tos ceremonijos. Be to, prie manęs vis lenda kažkokie bjaurūs tipai, iš jų nieko nenoriu imti.

Nikas užmerkė akis. Kad kiek, ir jis būtų atsidūręs tarp tų bjauriųjų tipų.

– Na? – kalbėjo toliau Emilė. – Ar ką nors sužinojai?

– Ne. Deja. Aš norėjau visai apie kitką…

– Aha. O apie ką?

Niko makaulė buvo kaip išsiurbta. Nusiminęs griebėsi pačios pirmiausios nusitvertos minties.

– Aš dėl… Eidriano. Eidriano Makvėjaus. Ar atsitiktinai neturi jo telefono?

– Turi galvoje tą liesą baltapūkį, kuris visąlaik atrodo truputį išsigandęs? Tą, kurio tėvas griebėsi suicido?

Nikas akimirką neteko žado. „Griebėsi suicido“ – nuo kada Emilė taip šneka?

– Taip. Jo tėvas nusižudė.

– Aš pažįstu Eidrianą tik iš matymo. Kodėl manai, kad galėčiau turėti jo numerį?

Taigi kodėl? Nikas įrėmė kaktą į gretimo namo sieną, labai norėdamas gerai vožtelėti į ją galva.

– Šiaip sau. Pamaniau, kad jūs pažįstami. Tada būsiu apsirikęs. Atsiprašau.

Jis galės tuojau baigti šį pokalbį, ir nuo to, viena vertus, jam labai palengvės, kita vertus, pokalbis išėjo nekoks. Jis dar pabandė jį išgelbėti.

– Kaip šiaip sekasi? Ar jau parašei chemijos namų darbą?

Tyla. Tikriausiai Emilė staigų temos pakeitimą suprato taip, kaip reikia: pašnekovas sukasi iš padėties.

– Nagi, Nikai, sakyk, ko tau iš tiesų reikia?

Padovanoti Erebą. Arba bent jau išgirsti tavo balsą.

– Juk sakiau, Eidriano numerio. – Vaje, ar ne šiurkščiai leptelėjo? – Atsiprašau, maniau, kad tu kadaise padėjai jam mokytis, bet, matyt, būsiu apsirikęs.

– Aha. – Emilės balsas nuskambėjo taip, lyg ji būtų patikėjusi. Dabar jai už nugaros kažkas ėmė brazdėti, sušlamėjo, lyg ji būtų uždengusi savo telefono mikrofoną. Paskui Emilė vėl atsiliepė: – Klausyk, Nikai, turiu baigti kalbėti. Po pusvalandžio atvažiuos tėtis manęs pasiimti, iki tol turiu truputį padėti mamai.

– Ak. Suprantu. Linkiu tau gero sekmadienio.

Jis nepriartėjo prie savo tikslo nė per žingsnį. Iki vidurdienio turi būti arenoje, o dabar jau beveik devynios. Eidrianas, jam reikia rasti Eidrianą.