Урсула Познански - Erebas

Nikas įjungė savo telefono adresyną ir ėmė eiti per vardus, galbūt kuris nors jo draugas turės Eidriano numerį.

Sustojo prie Henrio Skoto. Henris žaidė krepšinį ir mokėsi Eidriano klasėje. Valio?

Henris atsiliepė po dviejų signalų.

– Sveikas. Klausyk, ar negali pasakyti, koks Eidriano Makvėjaus numeris?

– Galiu. Luktelėk.

Henris padiktavo laidinio telefono numerį, tai buvo nelabai gerai, bet nesvarbu.

– O ko tau iš jo reikia?

Kai Henris pasirodė esąs toks paslaugus, Nikui nebuvo kaip pasakyti, kad nekaišiotų nosies kur nereikia.

– Ak, noriu kai ką jam duoti.

Jis tiesiog pajuto, kad jo pašnekovas staiga susidomėjo.

– Ar tą „kai ką“ galėtum duoti ir man?

Oplia. Nikas nejučia šyptelėjo.

– Na taip, teoriškai…

– Ar tasai daiktas iš išorės keturkampis, o viduje apskritas ir sidabrinis?

Dabar Nikas garsiai nusijuokė.

– Taip, atspėjai.

– Tai geriau duok man. Eidrianas kartą jo jau atsisakė. Veltui gaiši laiką.

Taigi žygūnas vėl sakė tiesą. Ar gali būti, kad visi Niko pasiūlyti kandidatai nevertina Erebo? Kodėl? Jie juk nežino, kas tai per žaidimas!

– Na gerai, jei taip sakai. Duosiu jį tau. Kur tu gyveni?

– Džilingamo gatvėje. Bet galėtume susitikti pusiaukelėje! – Henris, rodos, labai nekantravo.

– Gerai. Susitikime prie Golders Grino stoties. Tau turėtų būti netoli, tiesa?

Po pusvalandžio Niko „Erebo“ kopija atsidūrė kitose rankose. Henris sutiko su visomis sąlygomis – niekam nieko nesakys, saugos paslaptį ir taip toliau: jokių klausimų, jokių abejonių, jis tik uoliai linkčiojo galvą. Turėjo atskirą kompiuterį ir degė noru kuo greičiau jį įsijungti. Nikui susidarė įspūdis, kad Henris bent kiek nutuokia, ką gauna, bet nepaklausė, ar tai tiesa. Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia, kad jis rado naujoką. Henris turės malonumą, o Nikas, sutikęs bet kokį pirmalygį, kiekvienąsyk pagalvos, ar čia ne jo įtrauktasis.

11.

– Tavo užduotis įvykdyta?

Dabar lygiai vienuolika valandų, ir Sarijus vėl stovi galiniame Atropės smuklės kambarėlyje. Žygūnas sėdi prie stalo ir savo kaulėtais pirštais krapšto nuo jo viršaus kažkokius likučius.

– Taip, viskas padaryta, – atsako Sarijus. – Tik Erebą atidaviau ne vienam iš tų, kuriuos vakar minėjau, o kitam žmogui.

Žygūno pirštai liaujasi krapštyti, ir Sarijui dingojasi, kad geltonose akyse blyksteli nepasitenkinimas.

– Kam?

– Tokiam Henriui Skotui, jam keturiolika metų. Lanko mano mokyklą.

– Papasakok man apie jį daugiau.

Daugiau? Daugiau Nikas nežino. Tik kelias smulkmenas.

– Jis šviesiaplaukis, gana aukštas pagal savo metus. Taip pat žaidžia krepšinį. Gyvena Džilingamo gatvėje. Gan smarkiai domisi Erebu, manau, kai ką apie jį jau žino.

Žygūnas valandėlę tyli. Paskui sužeria į krūvelę nuo stalviršio nukrapštytą vašką.

– Gerai. Tarkime, tavo užduotis įvykdyta. Vis dėlto papasakok man, kodėl neprikalbinai nė vieno iš tų trijų? Džemio Kokso? Emilės Karver? Eidriano Makvėjaus?

Kam žygūnas jį dar gaišina? Sarijui reikia rasti areną, kas žino, kur ji yra. Juk gali būti, kad vėl reikės pereiti labirintą arba kelią pastos troliai. Nikas slapčia tikisi gausiąs naujų ginklų, kaip per paskutinį pakėlimą. Dabar, prieš pat kovas, jie labai praverstų.

Žygūno akys blyksteli lyg žarijos nuo vėjo gūsio.

– Kodėl atsisakė Džemis Koksas?

Argi tai ne vis tiek? Sarijus nori eiti. Jam reikia pamatyti galutinį kovotojų sąrašą, pasvarstyti, ką įstengtų nugalėti. Jis nenori diskutuoti apie Džemį.

– Jam nepatiko visas tas paslaptingumas, dėl to.

– Jis daugiau nieko nepasakė? – neatstoja žygūnas.

O jergau, tikriausiai Sarijui reikėjo užsirašyti visą jų pokalbį.

– Taip, jis pasakė, kad šį slapukavimą laiko kvailu, kad jam atrodo, jog aš elgiuosi mulkiškai, ir kad kai kurie mokytojai mano, jog mokykloje vyksta kažkas pavojinga.

Žygūnas įdėmiai palinksta į priekį ir paremia smakrą ranka.

– Kokie mokytojai?

Sarijus delsia. Kodėl žygūnui tai rūpi? Knieti to paklausti, bet jis nenori be galo tęsti pokalbio. Be to, tai nesvarbu, ponas Votsonas, aišku, nenorės žaisti Erebo – jam nusispjaut, jei žygūnas uždraus jį įtraukti į žaidimą.

– Tiesą sakant, tik vienas. Jo pavardė Votsonas, dėsto mums anglų kalbą.

Šią žinią žygūnas priima linktelėdamas galvą.

– O kodėl nenorėjo Emilė Karver?

Sarijui tai tarsi dūris į širdį. Jis nenori prisiminti to pokalbio.

– Ji jau kelissyk atsisakė ir… nenori nieko girdėti.

– …nenori nieko girdėti, – susimąstęs pakartoja žygūnas.

Tai dabar jau viskas? – norėtų paklausti Sarijus. Jis labai to tikisi. Jau vėlu, jam reikia skubėti ir žygūno veidas jam kelia nerimą labiau nei bet kada. Sarijus nori dingti iš čia.

– Gerai. Tikėkimės, kad Henris Skotas nevers ilgai laukti. Tikėkimės, kad tu įtraukei gerą naujoką.

Žygūnas pakyla neišleisdamas Sarijaus iš akių.

– Tai bus pirmoji tavo kova su kitais dalyviais, tiesa?

– Taip, – atsako Sarijus, trokšdamas naudingų patarimų.

Dabar metas pačiam kai ko paklausti žygūną.

– Kas yra Vidinis Ratas?

Žygūnas šypteli. Sarijui nuo to visuomet pasidaro šalta.

– Vidinį Ratą sudaro geriausieji iš geriausiųjų. Vien šie kovotojai dalyvaus paskutiniame ir svarbiausiame mūšyje. Jei laimės, bus gausiai apdovanoti.

Sarijui negalima klausti, kaip pakliūnama į Vidinį Ratą, jis tai jau žino. Reikia būti gudresniam už kitus, stipriausiam. Laimėti pergalių, rasti norų kristalų. Visiškai aišku, kad nuo to Rato jį skiria mylių mylios.

Smuklės durys atsidaro, į vidų krinta šviesa. Šviesiai geltoname jos pluošte sukasi dulkės.

Sarijus darsyk atsigręžia į žygūną.

– Aš negausiu naujų ginklų?

– Už Džemį Koksą būtum gavęs, – atsako vis dar šypsodamasis žygūnas. – Sėkmės turnyre. Man bus labai įdomu – ar jau sakiau tai?

Aplink smuklę sukasi daug daugiau karių negu vakar vakare. Sarijus eina paskui vieną sunkiai ginkluotų barbarų grupę, be abejo, traukiančią į areną. Po kelių minučių prie jų prisijungia du driežažmogiai, trys vampyrai, trys tamsieji elfai ir vienas nykštukas, senas pažįstamas Sapujapas. Dabar jis ginkluotas milžiniška alebarda ir skydu, už šio gali visas pasislėpti. Jo lygmens Sarijus nemato – veikiausiai aukštesnis už jo paties trečiąjį. Užtat tarp vampyrų yra vienas antralygis, o tarp tamsiųjų elfų net pirmalygis. Sarijus švelniai šypteli.

– Sveikas, Sarijau! – pasisveikina Sapujapas.

– Sveikas, – atsako šis apstulbęs. – Nežinojau, kad mums čia, ne prie laužo, galima kalbėtis.

Nykštukas perkelia alebardą ant kito peties.

– Miestuose galioja kitokios taisyklės negu atvirame lauke. Tu irgi eini į areną kautis?

Sapujapo šnekumas – tikra laimė Sarijui. Griebiasi jos abiem rankomis.

– Taip. Ar mes einame teisingu keliu?

– Teisingu. Aš jau vakar vakare buvau nuėjęs apsižvalgyti. Arena milžiniška. Atrodo klasiškai, pamatysi.

– Šis turnyras tau pirmas? – domisi Sarijus.

– Ką? Ne, aišku, kad ne! Jau dusyk koviausi arenoje prie karaliaus kapo. O tu ne?

Bus protingiau pasakyti tiesą, jei nori sužinoti daugiau.

– Ne, man tai pirmas kartas, todėl labai įdomu, kaip ten viskas vyksta.

Pro juos praeina Ksohus, paskui Nureksas, iššiepęs vilkolakišką snukį. Sveikinamai ar grasinamai, ką gali žinoti. Žiūrėk tu man, pamano Sarijus, ir jie čia.