Урсула Познански - Erebas

– Blado senasis šalmas niekam tikęs, – niurna Keskorianas. – Aš būčiau norėjęs gauti gerą kardą.

– Reikėjo labiau pasistengti, – sako Nureksas.

– Gerai jau, gerai, džiaukis savo šarvais. Tik, žinok, jie irgi niekam tikę. Kiek atsparumo balų? Keturiolika? Ne prastesnius gali pasidaryti iš popieriaus.

– Ką čia tauški, – pasipiktina Nureksas. – Keturiolika vis dėlto atlaiko orkų strėles; jos vakar man būtų atėmusios beveik visą gyvybės energiją!

Sarijus nesikiša į jų kalbas. Jis ką tik suprato, kad dėl savo liemenės gali turėti bėdų. Liemenės tvirtumas tiktai penki balai. Reikia tikėtis, kad orkų netoliese nėra.

– Pasižiūrėk į Blado šarvus! Kiek atsparumo balų?

Bladvordas neskuba atsakyti.

– Penkiasdešimt du.

– Aš net neklausiau, ką jis dėl jų turėjo nuveikti, – sako Sapujapas.

– Ne tavo suknistas reikalas, – pareiškia dičkis barbaras.

– Ei, atsargiai. Žygūnas kai ką jau perspėjo nesikeikti. Vieną nykštuką, aš tada ten buvau.

Nureksui tebekalbant prie laužo prieina nauja figūra: tamsioji elfė su ilgu lanku ant peties. Juoda standžiai supinta kasa Sarijui primena Emilę. Elfės vardas Arvenos Vaikas.

– Sveika, – sako jai Nureksas. – Vaje, tu jau trečio lygmens. Sveikinu.

– Ačiū. Nieko ypatinga nenuveikiau. Šiandien mūšio nebus?

– Jau buvo, – paaiškina jai Keskorianas. – Kovėmės su keturiais troliais, ne juokai. Ar tu visus čia pažįsti? Bladvorką tai tikrai, tiesa?

– Taip, mes kartu ieškojome vieno akmenžmogio. Sveikas, Bladai.

Barbaras neatsako, stovi nejudėdamas ir spokso į laužą.

– Bet Lakoro nepažįstu, kaip ir Sapujapo, Semiros ir Sarijaus. Jų vardai prasideda vienodai, ar dabar tokia mada?

– Nežinau, bet jie nepasivogti iš „Žiedų valdovo“, – atsako Sarijus, ir Semira jam paploja.

Arvenos Vaikas prieina prie Sarijaus.

– Tu esi pirmo lygmens, – nustato ji.

– Taip.

– Ar dar tokių yra?

– Šiandien mačiau jau keturis, – atsako Lelantas. Tą tylų tamsųjį elfą Sarijus buvo beveik pamiršęs. Gal dėl to, kad Lelantas tamsumą supranta labai pažodžiui: jo apranga ištisai juoda, plaukai taip pat, veidas kavos su trupučiu pieno spalvos. Sarijus nejučia pamano, ar tik ši figūra neįkūnija Kolino.

– Jų vis daugėja. Su Sarijumi šiandien bus du tamsieji elfai, viena vilkolakė ir vienas žmogus.

– Žmonių pasitaiko labai retai, – įsiterpia Sapujapas.

– Jų čia ir nereikia, – priduria Bladvorkas.

Pokalbiui nutrūkus, Sarijus mielai kai ko paklaustų. Ar tas besisukantis ovalo pavidalo akmuo yra norų kristalas? Ką jam daryti, kad su tokia silpna ginkluote išliktų gyvas kitame mūšyje? Kiek truks, kol pereis į kitą lygmenį? Pirmalygis, kaip matyti, yra nulis.

– Ar galite man ką gero patarti? – klausinėja jis visų.

– Taip, stenkis išlikti gyvas, – atsako Nureksas. – Bus geriausia, jei mūšyje laikysiesi šalia labai stiprios figūros, kol pats tebesi toks silpnas.

– Tik nelįsk prie manęs, – sako Bladvorkas. – Sušikti elfai.

– Kodėl tu išvis patarinėji naujokui? – suniurna Keskorianas. – Mes esame priešininkai, gal pamiršai? Nori pabaigoje gauti premiją ar tegu jis ją gauna? Dėl manęs tegu visi naujokai pakrato kojas, mūsų ir taip per daug.

– Teisingai, – pritaria Bladvorkas.

– Per daug kam? – pasiteirauja Sarijus.

Ką tik taip šiurkščiai sudraustas Nureksas tyli, bet Sapujapas nekreipia dėmesio į barbarų šnekas.

– Na, paskutinei kovai. Didžiajam mūšiui su Ortolanu. Jame galės dalyvauti tiktai penki ar šeši, jie ir laimės… didįjį prizą. Bladvorkas net spirga iš noro jį gauti.

Paminėtasis barbaras užsimoja kumščiu ir vienu vieninteliu smūgiu pakloja Sapujapą ant žemės. Dalis nykštuko diržo nusidažo juodai.

– Kitąsyk laikykit liežuvius už dantų, idiotai. Juk jūs nieko nežinote.

Taip taręs Bladvorkas pasitraukia nuo laužo ir atsistoja laukymės pakraštyje. Keskorianas kaip šuo nuseka iš paskos.

– Ar taip galima? Ar tai nedraudžiama? – susijaudinęs klausinėja Nureksas, Sapujapui pamažu gaivelėjantis.

– Atrodo. Antraip jau seniai būtų pasirodęs žygūno gnomas ir jį perspėjęs. Juk jie iškart prisistato, jei bent kiek pažeidi taisykles, – taria Arvenos Vaikas.

Kaip tik tą akimirką kažkas iššoka iš krūmų. Gnomas oranžine oda, o šiaip visu kuo panašus į aną iš bokšto.

Aha, pamano Sarijus, dabar raumenų kalnas gaus pylos.

Bet apie Bladvorko šakojimąsi gnomas nepasako nė žodžio.

– Jūsų šeimininkas perduoda žinią: kapų plėšikai niokoja šventąsias vietas. Nugalabykite juos, ir jų grobis bus jūsų. Pirmyn! Išsiskirstykite, pasidalykite, prie darbo!

Jis vienu rankos mostu užgesina laužą ir vėl neria į krūmus.

Ką dabar darysime? – nori paklausti Sarijus, bet užgesinus laužą dingsta ir galimybė kalbėtis. Ar kiti žino, kur tos šventosios vietos? Matyt, ne, nes bėga į skirtingas puses. Bladvorkas raukia per tankmę į kairę, Keskorianas seka jam įkandin. Lakoras ir Arvenos Vaikas bėga į dešinę, Nureksas, Goloras ir Lelantas taip pat nudulka paskui barbarus.

Kad neliktų vienas, Sarijus seka paskui Sapujapą. Nykštukas nelabai greitas, o Sarijus vis dėlto pasirinkęs ištvermę. Jiedu traukia tiesiai per mišką, čia juos pasitinka tamsa ir grėsmingi garsai. Sarijus stengiasi neatsilikti nuo Sapujapo, bet jo ištvermė mažėja sulig kiekvienu žingsniu. Ar dėl to, kad jis pirmo lygmens? Sapujapas risnoja pamažu, bet nesustodamas. Jei Sarijui reikės pailsėti, nykštukas nelauks. Kodėl turėtų laukti?

Ištvermės brūkšnys tamsėja be perstogės. Sarijus sunkiai šnopuoja, jo kvėpavimas tankus, jis pradeda klupinėti. Kad galėtų bent kiek atsipūsti… Bet Sapujapas braunasi per mišką kaip garvežys, ir Sarijus nenori atsilikti. Tad bėga vis dirsčiodamas į mėlynąjį brūkšnį. Galiausiai atsiduria priešais pakilumą, nelabai stačią, bet ne jo galioms. Krinta be jėgų ant žemės. Sarijaus krūtinė tankiai ir sunkiai kilnojasi, o Sapujapas dingsta pomiškyje.

Tenai, kur jis guli, jau girdėti kovos triukšmas – žiūrėk tu man, Bladvorkas rado kelią ir dabar, matyt, daro visa, kad pateisintų savo vardą. Sarijus palengva stojasi, svyruodamas iš didžiulio nuovargio. Šiaip ar taip, žino kryptį ir eis kovos garsų link. Jeigu jam dar liko kapų plėšikų – gerai. Jeigu ne, ką darysi.

Atsargiai, stengdamasis taupyti jėgas jis eina toliau. Netrukus kairėje vėl išnyra ta juoda siena. Sarijus kvėpteli, paskui ima kapoti kardu juodus jos akmenis tikėdamasis vėl rasti užrašą, kad šis jam padėtų.

Siena trupa, bet niekas nepasirodo. Jis paėjėja galiuką nuo sienos į mišką ir darsyk pabando rasti landą. Tačiau priešais save mato tik juodus akmenis, nieko daugiau. Nusiminęs kerta kardu, šįkart į medį. Tada iš jo viršūnės kažkas pakyla ir nuskrenda dusliai plakdamas orą sparnais.

Paukštis, matyt, ne vienintelis Sarijaus pabaidytas padaras. Tankiuose krūmuose, vos už kelių žingsnių, kažkas sušlama. Ir sužiba.

Sarijus tebelaiko rankoje kardą, jis pribėga prie brūzgų ir kerta ant nuomonės. Kažkas surinka, sužvanga. Po akimirkos iššoka į kauką panašus padaras geltona oda, raukšlėta kaip pergamentas. Jo petys smarkiai kraujuoja, bet padaras vis tiek nepaleidžia kažkokių blizgančių daiktų, laiko apglėbęs rankomis.

Sarijus puola jam įkandin, smogia kardu, bet nepataiko. Kaukas pameta daiktą, panašų į sidabrinį dubenį, ir bėga toliau. Kitu kirčiu Sarijus smarkiai sužeidžia kapų plėšikui koją, šis surinka ir pargriūva, bet nepaleidžia savo grobio. Sarijus nedvejoja. Jis smogia kaukui kartą, kitą, kol tas nustoja…