Урсула Познански - Erebas

Žygūnas sėdi ant prabangiai išraižytos medinės kėdės, savotiško sosto. Už jo žiojėja kažkas dar tamsesnio už visa aplink: žemės plyšys ar bedugnė – Sarijui iš jo vietos gerai nematyti.

Žygūnas sunėręs pasmakrėje ilgus pirštus tylomis žiūri į Sarijų. Aplinkui žvakidėse blėsčioja šimtai pilkų žvakių.

– Tu turėjai užduotį, – sako jis.

– Taip.

– Ar ją įvykdei?

– Taip.

Žygūnas atsilošia ir užkelia koją ant kojos.

– Papasakok, kaip viskas buvo.

Sarijus kalba trumpai, bet nepraleisdamas nė vienos svarbios smulkmenos. Papasakoja, kaip rado piliules, kaip ieškojo termoso, pagaliau, kaip subėrė į jį piliules.

– Visas? – paklausė žygūnas.

– Taip.

– Gerai. O ką padarei su tuščiu buteliuku?

– Išmečiau. Į šiukšlinę prie metro stoties.

– Gerai.

Vėl įsivyrauja tyla. Žvakės šnypšdamos užgęsta, pakyla plonas dūmų siūlas ir įgyja kaukolės pavidalą. Žygūnas palinksta į priekį, geltonos jo akys nusidažo rausvai.

– Paaiškink man kai ką.

Aš buvau kvailas, jis žino, jis viską žino…

– Vienas mano žvalgas rado tą buteliuką. Jis buvo pilnas.

Sarijui pasidaro karšta iš nerimo. Paaiškinti, kuo greičiau…

– Galbūt jūsiškis žvalgas rado ne tą buteliuką?

– Tu meluoji. Kiti žvalgai praneša, kad ponas Votsonas gyvas ir sveikas, jis vis dar mokykloje.

– Gal ponas Votsonas dar negėrė tos arbatos, – skubiai įsiterpia Sarijus. – Arba išpylė ją, apkartusią nuo tablečių.

– Tu meluoji. Man tavęs daugiau nereikia.

– Ne, palaukite, viskas ne taip!

Sarijus karštligiškai ieško argumentų žygūnui įtikinti. Juk taip puikiai apsisuko, niekas neįrodys, kad vengė vykdyti užduotį.

– Aš viską padariau, kaip buvo sutarta. Jei ponas Votsonas negeria savo arbatos, aš nekaltas. Aš…

– Neryžtingi, dvejotojai, bailiai ir moralės apaštalai mano šeimininkui nepageidaujami. Jie negalės nužudyti Ortolano. Lik sveikas.

Lik sveikas?

Žygūnas pamoja, tada savo vietose tarp langų sujuda du demonai ir išskečia sparnus.

– Ne, palaukite, tai nesusipratimas! – sušunka Sarijus. – Tai neteisinga. Aš viską padariau!

Demonai kojų nagais čiumpa jį už pečių ir pakelia į viršų.

Sarijus iš visų jėgų ginasi, raitosi akmeninių milžinų naguose. Kodėl žygūnas taip elgiasi? Iki šiol visada jam padėdavo… O dabar, tiktai dėl šito vieno karto, vienintelės užduoties…

– Luktelėkit, čia nesusipratimas. Aš dar sykį pabandysiu, – šaukia Sarijus. – Šįkart viską padarysiu geriau. Šįkart pavyks, pažadu!

Žygūnas labiau užsitraukia gobtuvą ant veido.

– Tu niekam nieko nepasakosi apie Erebą. Tu nestosi prieš mus. Tu nelįsi prie tebežaidžiančių karių. Tu nepereisi į mūsų priešų pusę, antraip bus blogai.

– Liaukitės, būkite geri. Aš padarysiu, šįkart viską padarysiu kaip reikiant.

Jie nuneša jį prie plyšio, žiojinčio žemėje už žygūno sosto. Plyšys yra jo mirtis, Sarijus tai aiškiai suvokia ir visomis jėgomis stengiasi ištrūkti iš akmeninių demonų nagų. Veltui.

– Nikas Danmoras, Nikas Danmoras, Nikas Danmoras, – tyliai nuaidi katedroje.

Tada demonai jį paleidžia. Oras aplink skamba, kaip jam atrodo, vis kartodamas jo vardą. Jis vis krinta, krinta ir krinta. Dar truputis šviesos – pamato baimingai iškeltų savo rankų apybraižas.

Paskui smūgis. Trumpas, aštrus sužeidimo spygtelėjimas balsesnis negu bet kada.

Tada tyla. Juoduma. Pabaiga.

Nikas daužo klaviatūrą, pliekia per pelę. Tvatija ekraną, kompiuterį, rašomąjį stalą. Sarijus nemirė, jis neturi mirti!

O dabar labai ramiai, labai lėtai. Pirma išjungti kompiuterį. Paskui vėl įjungti. Pažiūrėti, ar įsikraus. Neprarasti kantrybės. Pagalvoti.

Kas jį išdavė? Kas ištraukė iš šiukšliadėžės tą prakeiktą buteliuką su tabletėmis? Išėjęs iš mokyklos Nikas nieko nematė, bet ir nesidairė, ar kas nors netykina iš paskos.

Koks aš idiotas . Kuris nors žaidėjas jį sekė. Matyt, gavo už tai daug aukso ar papildomą lygmenį.

Vis dėlto žygūnas negali įrodyti, kad Nikas nepakluso jo įsakymui. Jis negali jo pašalinti iš žaidimo be įrodymų! Dar nepraėjo nė diena, kai pats sakė, kad Sarijus yra kandidatas į Vidinį Ratą.

Ši mintis skaudino. Juk rytoj arenoje vyks kovos! Jis nori, būtinai turi jose dalyvauti. Jam pavyks, tik reikia rasti progą pasikalbėti su žygūnu ir paaiškinti, kad įvyko nesusipratimas.

Jis prisiminė Gregą. Dar vienas nesusipratimas. Tiktai mano atveju jokio nesusipratimo nebuvo.

Vis dėlto jis ne Gregas. Nesileis taip lengvai išmetamas. Turi būti kelias atgal. Be jokios abejonės. Nikui tik reikia dar vienos galimybės grįžti į žaidimą.

Jis nekantriai beldė krumpliais į rašomojo stalo viršų. Kodėl kompiuteris taip ilgai neįsikrauna?

Tarkime, kad žygūnas jam vėl duos tą pačią užduotį. Ar jis šįkart ją įvykdys? Nunuodys poną Votsoną? Ar gailėsis nepasinaudojęs proga?

Taip, po velnių. Taip. Kas jau tas ponas Votsonas prieš Sarijų?

Nikas užsimerkė. Galbūt nieko nebūtų atsitikę. Votsonas būtų paragavęs arbatos, pajutęs, kad neskani, ir išspjovęs. Ir viskas. Galbūt žygūnas to netgi tikėjosi: jei visos tabletės būtų ištirpusios arbatoje, jos būtų buvę neįmanoma gerti. Taigi jokio pavojaus. Bet Nikui pakišo koją sąžinė.

Kompiuteris pagaliau įsikrovė; štai įprasta pradinė ekrano lentelė. Jis nevalingai pastūmė pelės rodyklę į tą vietą, kur būdavo arba turėjo būti Erebo piktograma. Raudonosios „E“ Nikas nerado.

Šūdas. Jis karštligiškai ištraukė iš dėžutės Erebo kompaktą ir įkišo į kompiuterį. Štai įdiegimo langelis. Ką gi, puiku. Diegiam.

Viskas vyko lėtai, kaip ir pirmą kartą. Nieko tokio, jis pakentės.

Taip. Viskas. O kur piktograma?

Jis jos nerado, nerado ir ką tik įdiegtos programos. Peržiūrėjo visą standųjį diską, dukart, triskart. Nieko. Įdiegs dar kartą.

Stop, galbūt tą kompaktą pirmiau reikia nukopijuoti? Taip buvo ir tada, kai perdavė žaidimą kitam.

Jis nukopijavo ir įdiegė, dukart, triskart. Apimtas nevilties daužė kompiuterį kumščiu. Iš viso pabandė septyniskart, visus įmanomus variantus. Nieko iš to neišėjo. Ir pats žinojo, kad neišeis, bet negalėjo liautis. Jei liausis, tada viskas. Tada jau tikrai viskas. Nikas sutramdė besitvenkiančias ašaras. Sarijus buvo jo dalis, niekam nevalia atimti jo paties dalį. Darkart įdiegti. Darkart.

Daugiau kaip po trijų valandų jis nuleido rankas. Taigi susimovė. Paaukojo Sarijų dėl savo kvanktelėjusio anglų kalbos mokytojo, būtinai kaišiojančio nosį į kitų žmonių reikalus. Taip jam ir reikėjo, jo mirtis būtų buvusi it perspėjamasis šūvis priešais laivo pirmgalį. O Nikas neišdrįso.

Mirė per bailumą?

Nuo minties apie įrašą antkapyje galop net apsiašarojo. Ar tikrai bus įrašyta, kad per bailumą? O gal per nepaklusnumą? Neryžtingumą?

Jis to net nesužinos.

– Nori lazanijos, Nikai? – Mama laikė aliumininę pakuotę virtuvine pirštine apmauta ranka. Pakvipo sūriu ir itališkais prieskoniais, bet Nikui nesinorėjo valgyti.

– Taip, įdėk, bet nedaug, – vis tiek pasakė jis. Jiems reikia elgtis, kad nekristų į akis, įsakė žygūnas. Pala. Jam tatai nebegalioja. Nikas parėmė galvą rankomis, jo akys degė.

– Tau viskas gerai?

– Taip. Tiktai truputį pavargęs.

– Oras kaltas. Kai šiandien garbiniavau poniai Briker plaukus, ji vos neužmigo…

Jis leido mamai pasakoti. Tarpais šypsojosi ir dukart nusijuokė, nors buvo seniai pametęs pasakojimo giją.