Урсула Познански - Erebas

Kai liovėsi verkšlenti, jam kilo nauja mintis: tą žaidimą, be abejo, galima įdiegti kitame kompiuteryje. Jis vėl gali užsiregistruoti, tik, deja, ne kaip Sarijus. Ar Nikas to nori? Vis geriau negu nieko.

Po galais, jis visai pamiršo, kad pirmiausia reikia pasakyti savo tikrąjį vardą. Anąkart žaidimas nesileido apgaunamas. Nesvarbu, vis tiek reikia pabandyti. Žygūnas pamatys, kad Nikas Danmoras į tą dalyką žiūri rimtai. Ir vėl jį priims.

Sarijus stovi arenos viduryje, jam ant kaklo tabaluoja raudonas žiedas, tik ne rubininis, o ugninis.

Publika aplink jį siautėja – šįkart ją sudaro vieni voražmogiai su trūkčiojančiomis kojomis, išaugusiomis ant galvų. Sarijus nusigręžia, šalia jo stovi lordas Nikas, jo kūne styro ietis.

– Na ir kas? – sako jis ir gūžteli pečiais.

Tada ietis virsta gyvate, dūrio vietoje ji sulenda į lordo Niko kūną kaip į olą. Žaizda užgyja. Burtai.

Sarijus ieško Sapujapo, bet šio niekur nematyti. Užtat yra Lelantas, jis nutaiso kvailą miną ir rodo Nikui didįjį pirštą. Už diržo užsikišęs termosą.

– Kaukis, – suriaumoja dičkis išverstakis ir trenkia lazda į žemę, joje atsiveria plyšys.

Ir vėl, pamano Sarijus, vos tik pavyko grįžti. Jis žvilgtelį į viršų, tenai suka ratus auksinis sakalas, o šalia jo du akmeniniai demonai – jiems nevalia jo matyti.

Plyšys be paliovos platėja. Kai kurie kovotojai patys šoka į jį, bet Sarijus to nedarys, jis ne beprotis. Vis traukiasi atgal, bet netrukus plyšys jau užima visą areną. Jam tenka ropštis per barjerą, į žiūrovų tribūnas, bet tenai sėdi voražmogiai, tiesiantys rankas, tarsi jis būtų geidžiamas maistas…

Jis vėl krinta, be galo krinta. Nieko tokio, pamano, dabar žinau, kaip grįžti.

Žadintuvas nutraukė Niko kritimą, ir pirmą akimirką šis be galo džiaugėsi, kad Erebas jam vėl atviras. Paskui jo galvoje įprastinę vietą užėmė tikrovė, tada Nikas įsikniaubė veidu į pagalves ir bandė vėl grįžti į sapną.

Ar jo veide tai parašyta? Kai Nikas pasirodė mokykloje, jam dingojosi, kad visi į jį spokso. Kolinas, regis, pašaipiai, o Rašidas žvelgė kiaurai lyg per orą.

Tuodu jam nepadės, Nikui buvo aišku. Jam reikia tokio žmogaus kaip Gregas. Jau nugarmėjusio į bedugnę ir ieškančio, kaip grįžti į Erebo pasaulį.

Pirmą akimirką likęs niekieno nestebimas Nikas pabandė prieiti prie Grego – reikėjo sekti šiam iš paskos beveik iki tualeto.

– Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

Gregas nepatenkintas kilstelėjo pečius. Brėžiai jo veide atrodė patamsėję, kairys riešas vis dar aprištas.

– Ką gi, klausk.

– Ar jau… radai būdą išsisukti iš bėdos?

Gregas suraukė kaktą, paskui išsišiepė. Matyt, Niką buvo labai nesunku perprasti.

– Sakyk, jie tave irgi jau išnešdino? Ką gi, nepasisekė, Danmorai. Andai buvai man toks paslaugus, kad aš tau nepasakyčiau, kaip grįžti, net jei žinočiau.

Ir užtrenkė prieš nosį tualeto duris.

Ką gi, tai buvo nesąmonė – kreiptis kaip tik į Gregą. Bet kas dar galėtų būti neabejotinai išmestas? Niekas. Kas slankioja ypač prislėgtas ir užsidaręs? Jis prisiminė Heleną. Ši vien tiktai spokso priešais save ir dar mažiau kalba negu anksčiau. Jis paklaus Helenos, nors ji nelabai jį mėgsta. Ji išvis nieko pernelyg nemėgsta.

Na ir kas. Blogiausiu atveju ji leis jam suprasti, kad yra kvailas per visą pilvą, ir bent žodžiu įspirs į užpakalį. Jis ištvers. Jis negali būti išrankus. Kuo ilgiau Sarijus bus negyvas, tuo sunkiau bus jį prikelti. Kol kas tai dar įmanoma, jautė Nikas. Galbūt Sarijus dar net ne kapinėse, gal jį dar galima grąžinti ir leisti toliau veikti. Jis turi įtikinti žygūną. Kaip nors.

Heleną rado per kitą laisvą pamoką. Ji sėdėjo mokyklos kieme po liepa ir sukiojo tarp pirštų geltoną širdies pavidalo lapą. Atrodė nepaprastai rami, ir Nikas sudvejojo, ar verta ją trukdyti. Niekai, bus jai malonus.

Jis atsisėdo šalia jos ant suolo.

– Helena!

Ji nė nekrustelėjo, tik patempė lūpų kamputį, lyg galvoje būtų šmėstelėjusi nemaloni mintis.

– Norėčiau tavęs kai ko paklausti. Tu… tu juk žaidei, tiesa?

– Dink.

– Aš tik todėl… – jis ieškojo tinkamų žodžių. – Aš turiu bėdų. Nebegaliu prisijungti ir pamaniau, gal tu galėtum man padėti.

Ji perbraukė smiliumi per dantytą liepos lapo kraštą.

– Jaučiu, – toliau atsargiai kalbėjo Nikas, – kad buvai atsidūrusi panašioje padėtyje. Todėl…

Ji atgręžė į jį galvą. Paakiai atrodė patamsėję, akys pilnos raudonų gyslelių. Visą naktį žaidė, pamanė Nikas, – vis dar ar iš naujo?

– Kas buvo, tas buvo, – tarė Helena ir numetė lapą. – Norėčiau, kad atstotum nuo manęs.

– Bet man reikia pagalbos.

Rodos, tie žodžiai ją pralinksmino.

– Kodėl manai, kad turėčiau tau padėti?

Todėl, kad aš visuomet buvau tau truputį malonesnis negu kiti.

– Tiesiog šiaip sau. Ką gi, jei ne, tai nereikia, – atsakė jis. Vis dėlto labai reikėjo. Po poros valandų prasidės kovos arenoje, jis norėjo jose dalyvauti, labiau negu bet ko.

Per anglų kalbos pamoką hipnotizavo termosą, stovintį ant mokytojo stalo. Ponas Votsonas šiandien jį atsinešė į pamoką tarsi norėdamas pasišaipyti iš Niko. Tarpais jis vis įsipildavo į puodelį arbatos ir gurkšnojo. Nikui tik dabar dingtelėjo, kad mokytojas ir anksčiau taip darydavo.

Emilė sėdėjo šoninėje eilėje pirmiau jo. Jos plaukai šiandien buvo palaidi. Nors Nikui ji tebeatrodė nuostabiai graži, dalis jo minčių sukosi apie kitus dalykus. Jai dar galima padovanoti žaidimą. Ji dar nebuvo susimovusi. Dar galėjo patirti didįjį nuotykį.

Emilė, matyt, pajuto Niko žvilgsnį, nes atsigręžė ir šyptelėjo jam. Jis prisivertė atsakyti tuo pačiu. Ar ji jau žino, kad jis pašalintas? Ir Džemis šiandien pasižiūrėjo į jį neįprastai maloniai – ar jie tai žino? Ar gali žinoti?

Per pietų pertrauką paskambino broliui, bet tasai prie telefono priėjo tik po dešimto skambučio.

– Atleisk, broliuk, aš kaip tik turiu klientą. Kodėl skambini?

– Finai, ar gali man paskolinti savo nešiojamąjį kompiuterį? Porai savaičių.

– O kam, ar taviškis sugedo?

– Ne, bet… man reikia antro. Būk geras.

– Matai, Bekė nelabai norės, jai kartais prireikia projektams. Bet gerai, gausi.

– Ačiū, – padėkojo Nikas palengvėjusia širdimi. – Ar galiu pasiimti šiandien po pietų?

– Ak, nelabai, – atsakė Finas. – Mes šiandien trečią uždarome studiją ir važiuojame į Grinvičą pas draugus. Gal rytoj?

Ne, kovos vyks šiandien, pamanė nusivylęs Nikas.

– Gerai. Rytoj. Iki.

Likusį laiką mokykloje leido sukdamas galvą ir jausdamas veltui gaištąs laiką. Jam reikėjo ką nors daryti. Rasti sprendimą.

– Kas nors atsitiko? Atrodai toks priblokštas. Kas nors rimta, ir dėl to kaltas Erebas?

Nikas užgniaužė norą trenkti Džemiui.

– Maniau, taip rimtai žiūri į Erebą, kad net paskelbei jam karą, – atsakė jis. Jeigu Džemis nori susipykti, tegu. Nikas nieko prieš, jam netgi skubiai reikia kaip nors išgiežti nusivylimą.

– Teisybė. Tik veikiau rimtai žiūriu ne į patį žaidimą, o į jo padarinius. – Džemis stūmėsi dviratį greta Niko kaip senais laikais. Tarsi jų neskirtų ištisas pasaulis.

– Kaip sekasi Erikui? – paklausė Nikas tikėdamasis, kad prastai.

– Neblogai. Bando pasikalbėti su Aiša, bet ta viskam priešinasi. Ji nenori net psichologės prisileisti, nieko nenori. Bet ir toliau jį kaltina. Erikui nelengva. – Džemis iš šalies žvilgtelėjo į Niką. – Laimė, jis turi išties puikią draugę, mūru stojančią už jį. Neseniai su ja susipažinau, studijuoja ekonomiką. Labai miela. Ji tau patiktų.