Урсула Познански - Erebas

– Į Soft Suspense būstinę. – Raukšlės Viktoro kaktoje pagilėjo. – Man tai vis dar nieko nesako. Esu tikras, kad Erebas nėra Soft Suspense kūrinys. Aš apie tai būčiau seniai girdėjęs, apie tai būtų seniai paskelbusi žiniasklaida. Visi aistruoliai būtų to laukę ir laižęsi pirštus.

– Ką dar žinai apie tą įmonę?

– Iš tiesų nieko. Žinau tik apie jos žaidimus. Girdėjau, kad Soft Suspense prarijo kelias smulkias programavimo įmones, bet šioje šakoje tai gan normalus reiškinys. Jiems gerai sekasi. Štai ir viskas.

Nikas susimąstęs pylė verdantį vandenį ant arbatos lapų ir uodė kylantį kvapą.

– Tarp tos įmonės ir Erebo turi būti koks nors ryšys. Braidvelo aikštėje mačiau ir vieną savo mokyklos draugą, fotografuojantį tą pastatą.

– Tikrai? Ar jis taip pat sekė jaguaro savininką? – Viktoras smarkiai papurtė galvą. – Mane tai labai trikdo. Mano smegeninė dar neveikia. Jai reikia daugiau miego.

– Bet dabar mes turime pėdsaką. Aš turiu žinoti, kas tas žmogus.

– Taip, būtų gerai, – sumurmėjo Viktoras ir užsimerkė.

Nikas kol kas liovėsi stengęsis išgauti iš jo ką nors prasminga. Įtaisė Viktorą ant sofos, įpylė arbatos ir sukrapštęs paskutinius skatikus išėjo pirkti abiem pusryčių.

Stovėdamas eilėje priešais kepyklą neatsispyrė pagundai ir pasiuntė Emilei žinutę: Turiu įdomių naujienų . Esu Kromerio gatvėje, norėčiau, kad būtum čia .

Grįžusio jo laukė išblyškęs, bet labai budrus Viktoras.

– Dabar nieko negaliu valgyti.

– Kodėl?

– Kai buvai išėjęs, aš truputį panaršiau po Google . Nepatikėsi! – Jis palaukė, kol Nikas padės bandeles, ir nusitempė jį prie nešiojamojo kompiuterio. – Štai. Pasižiūrėk.

Buvo atverstas įmonės Soft Suspense įvadinis puslapis. Jo pradžioje puikavosi naujo žaidimo „Dievų kraujas“ reklama. Bet dievai atrodė ne senovės graikų, o veikiau plieniniai, grafika neturėjo nieko bendra su Erebu.

– Tai ką?

Viktoras uždėjo ranką jam ant peties.

– Čia tik pirmas puslapis. Peržiūrėk spaudos pranešimus.

Nikas spragtelėjo naujienų langelį ir perskaitė: „Įmonė Soft Suspense džiaugiasi „Karališkųjų sakalų“ pardavimo rekordu. Jau pirmą mėnesį parduota daugiau kaip 600 000 kopijų.“

Po pranešimu buvo nuotrauka – jaguaro savininkas sėdi odiniame biuro fotelyje ir šypsosi kamerai. Valio, pamanė Nikas. Mano pėdsakas buvo tikras. Paskui jis dirstelėjo į parašą po nuotrauka ir susižvalgė su Viktoru.

– Taip ar ne?

– Taip. Tu aptikai aukso gyslą. Aladino turtus. Po velnių, Nikai, mums reikia jį perspėti.

– Aha, gerai sakai. – Nikas žiūrėjo į abejingai šypsantį veidą nuotraukoje, bet jo dėmesį vis traukė užrašas po ja.

„Į „Karališkuosius sakalus“ mes sudėjome visas savo pastangas ir išmonę“, – sako Soft Suspense valdytojas Endrius Ortolanas.“

Štai tau ir paukštis.

– Mums reikėjo uoliau pasikapstyti, – sumurmėjo Nikas. – Būtume daug anksčiau jį aptikę.

– Nebūtinai. Žmonių tokia pavarde aibės. Na gerai, ne aibės, o vienas kitas.

Endrius Ortolanas ramiai šypsojosi iš nuotraukos.

Ar Erebas iš tiesų buvo sukurtas vien tam… kad jį sunaikintų, kaip sakė žygūnas? Kodėl? Kaip tą žmogų perspėti? Ir, svarbiausia, dėl ko, tiesą sakant?!

– Aš tai padarysiu, – pasakė Viktoras ir surinko įmonės įvadiniame puslapyje skelbiamą numerį.

– Alio! Norėčiau pakalbėti su ponu Ortolanu. Taip, prašau sujungti.

Pauzė.

– Aš esu Viktoras Lanskis, – pasakė Viktoras, dabar, matyt, jau kam kitam. – Ne, mano skambučio jis nelaukia.

Nikas nesuprato, ką sako sekretorė, bet girdėjo aukštą, priekaištingą jos balsą.

– Kaip norite, – bandė kitaip prieiti Viktoras, – aš esu žurnalistas ir turiu ponui Ortolanui svarbią žinią.

Vėl spigus sekretorės atsakymas.

– Klausykite, – pabrėžtinai kantriai toliau kalbėjo Viktoras, – esu tikras, kad jūsų viršininkui bus įdomu, ką ketinu pasakyti. Kaip? Lanskis. L-A-N-S-K-I-S. Taip, jis gali man paskambinti. Ir tegu paskuba!

Jis padėjo ragelį ir piktai sušnarpštė.

– Ortolanas, aišku, nepaskambins. Jo cerberė net nepaklausė mano numerio.

– Gal matė jį ekrane?

– Vargu. – Viktoras išsitraukė iš maišelio bandelę su šokoladu. – Numeris įslaptintas. Nerodomas.

Nikas trumpai pasvarstė ir paspaudė numerio kartojimo mygtuką.

– Laba diena, norėčiau pakalbėti su ponu Ortolanu.

– Sujungsiu jus su šefo sekretoriatu.

Kol kitame laido gale kažkas atsiliepė, skambant saksofono muzikai.

– Endriaus Ortolano biuras, Emė Visborn. – Vėl tas pats nemalonus balsas.

– Ė, alio. Aš esu Nikas Danmoras, man reikia pakalbėti su ponu Ortolanu. Skubiai! Čia gyvybės ar mirties reikalas.

– Ką jūs sakot?

– Gyvybės ar mirties. Aš kalbu rimtai. – Nikui iš susijaudinimo išdžiūvo burna. Kaip paaiškinti esamą padėtį, kad Ortolanas nepalaikytų jo bepročiu?

Ragelyje kažkas sušlamėjo, Nikas išgirdo prislopintus balsus – matyt, sekretorė pridengė ragelį ranka. Paskui kažkas tarsi plyšo, garsai vėl tapo aiškūs, ir į ragelį ėmė baubti vyras:

– Aš įsitaisysiu numerių fiksavimo įrangą! Tai telefoninis teroras! Aš jus nutversiu, šunsnukiai, ir tada keliausite į belangę! Paskutinįsyk jus perspėju! – Kaukšt. Ragelis buvo padėtas.

Niko širdis daužėsi kaip po šimto metrų bėgimo.

– Pamanė, kad aš jam grasinu.

– Girdėjau. Jis kalbėjo ganėtinai garsiai.

Dabar viską sudėti krūvon buvo vieni niekai.

– Galiu kirsti lažybų, kad pastaruoju metu tokių provokuojamų skambučių buvo ne vienas.

– Taip, pavyzdžiui, Emilės, – pasakė Viktoras.

Bendri jų pusryčiai vyko tyliai. Abu buvo pasinėrę į savo mintis. Nikas svarstė jiems likusias galimybes. Jis galėjo dar kartą nuvažiuoti į Dominikonų kvartalą ir tol belstis į Ortolano biuro duris, kol tas jį išklausys.

Bet tu nežinai, kodėl Erebas jo taip neapkenčia. Juk turi būti kokia nors priežastis.

– Viktorai, tu, be abejo, gerai pažįsti kompiuterinių žaidimų terpę?

– Puikiai.

– Ar gali kaip nors paaiškinti tokią neapykantą? Įvardyti kokią nors rimtą dingstį?

– Ne. Klaidžioju visiškoje tamsoje. Manau, mums reikėtų daugiau sužinoti apie Ortolaną.

Kai pasirodė Emilė, anksčiau, negu tikėtasi, Nikas ir Viktoras nebuvo pasistūmėję nė per žingsnį į priekį. Jie žinojo, kad Ortolanas yra Vimbldono parko golfo klubo narys, kad kartais rengia labdaringus Unicef pietus ir retai duoda interviu.

Gerokai susidomėjusi tikrąja to žmogaus tapatybe Emilė įnirtingai kibo į paieškas.

– Gal ši neapykanta ne asmeniška? Gal susijusi ne su tuo žmogumi, o su įmone? – Ji atkreipė kompiuterį į save ir pasiteiravo apie Soft Suspense per Google .

– Ieškosi adatos šieno kupetoje, – išpranašavo Viktoras. – Kol perkratysi visas kritines pastabas apie žaidimą ir Ebay aukcionų skelbimus, ateis Kalėdos.

– Gerai sakai. – Ji taip primerkė akis, kad liko vien siauri plyšiai. Tada Google langelyje įrašė „Ortolano priešai“ ir gavo krūvą informacijos, kad šiuos paukščius giesmininkus medžioja sakalai keleiviai. – Mėšlas. Bet nieko. Pabandykim kitaip.

Paklaususi apie Soft Suspense aukas ji visų pirma gavo įvairių „Karališkųjų sakalų“ aprašymų, o įmonės pavadinimo ir konkurencijos derinys pažėrė įvairių ekonominių duomenų, susijusių su kompiuteriniais žaidimais.