Урсула Познански - Erebas

Nikas taip niršo ant Lario Makvėjaus, kad įmanydamas būtų sudaužęs jo išradimą į šipulius.

– Ar tikėtina… na, ar, tavo manymu, gali būti, kad tavo tėtis tą žaidimą būtų perprogramavęs? Įdėjęs kokias kelias naujas puikias detales? Taip sakau dėl to, kad visa tai jau nebe „Dievų kibirkštys“, o „Erebas“.

– Ką? Gali būti. – Eidriano veidas liovėsi spindėti. – Žinokit, kai kas norėjo iš jo pavogti „Dievų kibirkštis“. Buvo iškelta byla, ji niekaip nesibaigė… Per paskutiniuosius dvejus metus tėtis… pasidarė kitoks. Mažiau kalbėdavo su manimi, tad nežinau, ar ką nors pakeitė. Šiaip ar taip, beprotiškai daug dirbo. Iš tiesų, be savo darbo, nieko kito nebematė užsibarikadavęs savo rūsyje, beveik nevalgė ir nesiprausė. – Jis atsiprašydamas pažvelgė į Emilę ir Niką. – Mama sako, kad tėtis nuo pat bylos pradžios tapo kitu žmogumi. Neįstengė susitaikyti, kad buvo apkaltintas vagyste ir apgaudinėjimu. O juk pas mus buvo keturiskart įsilaužta: į biurą, į namus, net į automobilius.

Išklausęs Eidriano pasakojimo Nikas padarė nekokią išvadą: Soft Suspense suuodė apie naująjį Makvėjaus žaidimą ir bandė perimti jo programą. Tai neišdegė – bent jau ne tiek, kad jos vadai būtų patenkinti, tad jie apskundė Makvėjų. Ir laimėjo bylą. Ar tai įmanoma?

– Paklausyk, – tarė jis, – dabar aš tau papasakosiu, koks yra Erebo žaidimo tikslas, sutinki? – Nors ir jusdamas Emilės žvilgsnį Nikas nebegalėjo liautis. – Reikia nužudyti siaubūną. Tam atrenkami geriausi, stipriausi ir beatodairiškiausi kariai. Jie turi įveikti tuos, kurie nori sustabdyti Erebą, ir ruoštis paskutinei kovai. Toji kova įvyks labai greitai – ar žinai, kuo vardu siaubūnas, kuris turi būti sunaikintas? – Iš Eidriano akių matė jį kai ką nutuokiant. – Taigi, – pasakė Nikas. – Jo vardas Ortolanas.

Eidrianas garsiai atsiduso. Nusijuokė. Paskui vėl surimtėjo.

– Tikrai?

– Prisiekiu.

Eidriano veide vienu metu atsispindėjo keletas jausmų – pasitenkinimas, liūdesys ir neapykanta.

– Nori pasakyti, – ištarė jis kimiu balsu, – kad Ortolanas bus nužudytas?

– Galbūt. Kas nors panašaus, manau, turėtų įvykti.

– Aš keliskart įsivaizdavau pats tai darąs. Nuo tada, kai tėtis pasikeitė ir… aišku, vėliau. – Jis vėl šyptelėjo grindims. – Bet išdalijęs kompaktus pamačiau, kaip staiga persimainė daugelis žmonių – ir išsigandau, kad tėtis padarė klaidą. Sukūrė žaidimą, žudantį žaidėjus, suprantate? Galop jis pasidarė… et, nesvarbu. Tėtis buvo visiškai pasikeitęs. Panašiai kaip jūs. Todėl mane tai išgąsdino. – Jis pakėlė akis nuo grindų. – Vis dėlto jis nenorėjo jums pakenkti. Tik Ortolanui.

Tada prabilo Emilė, ji kalbėjo labai tyliai ir atsargiai.

– Yra kitaip, Eidrianai. Žaidimas verčia žaidėjus daryti kraupius dalykus. Kažkas sugadino Džemio dviračio stabdžius.

Eidriano galva staigiai kilstelėjo į viršų. – Ką?

– Taip. Tai buvo joks nelaimingas atsitikimas. Įvyko ir daugiau nelaimių, vien dėl to, kad tavo tėvo keršto planas neatsidurtų pavojuje. Vakar kažkas bandė pastumti Niką po metro traukiniu.

Išblyškęs ir apstulbęs Eidrianas papurtė galvą.

– Jei kuris nors žaidėjas nužudys Ortolaną, susigadins sau gyvenimą, – kalbėjo toliau Emilė. – Turėtum suprasti. Ir tavo tėvas, aišku, tai suprato.

Eidrianas išvengė jos žvilgsnio.

– Ar tas žaidimas su jumis kalbėjosi? Jūs klausinėjote, o jis atsakinėjo? Ar atvirkščiai?

– Taip, – atsakė Emilė.

– Kaip tik to Ortolanas ir troško. DP, sukurto mano tėčio. Dirbtinio proto, – paaiškino jis, pamatęs klausiamą Niko miną. – Tėtis sukūrė programą, galinčią mokytis kaip žmogus. Mokytis net kalbų. Tėtis sakė, kai programa bus subrandinta ir baigta, jis gaus Nobelio premiją. Be galo ja didžiavosi ir labai stengėsi išlaikyti paslaptyje.

Vėl tas bejėgiškumas, silpnumas, Nikui nesyk kritęs į akį Eidriano elgesyje.

– Bet vienas tėčio įmonės buhalteris leidosi paperkamas. Ortolanas visuomet gviešėsi svetimų išradimų ir tą akimirką, kai sužinojo tėtį žengus didelį žingsnį dirbtinio proto kūrimo kelyje, ramybė baigėsi.

Nikas beveik neabejojo, kad minėtasis buhalteris yra grafičio dažais apipurkšto garažo savininkas.

– Iš pradžių Ortolanas norėjo nupirkti idėją, bet tėtis nesutiko. Turėjo savo įmonę ir norėjo pats išleisti programą. Nuo tada pradėta jį terorizuoti.

Emilė pakilo iš savo vietos ir atsisėdo šalia Eidriano.

– Visa tai taip neteisinga, kad norisi šaukti. Bet vis tiek dėl to niekas neturi tapti žudiku, tiesa?

– Taip, – sušnabždėjo Eidrianas. – Tiesa.

– Todėl mes bandysime tam sutrukdyti.

– Gerai. Ar jums reikia mano pagalbos? – Jo balse buvo justi prašymas, ir Nikas pamanė suprantąs Eidrianą, nenorintį ir vėl likti tik žiūrovu.

– Aišku, – atsakė jis. – Juk tu esi tarsi šios paslapties raktas.

Laukdamas traukinio Nikas paskambino Viktorui, ir šis iškart atsiliepė.

– Pagaliau! Ką sako mažasis Makvėjus?

– Kad Ortolanas kiaulė.

– Iš tiesų? Na, toje kompanijoje tokių bent keletas.

– Ko gero. Jis dar sakė, kad jo tėvas sukūrė kažką panašaus į dirbtinį protą ir įdiegė į savo žaidimą. Kažką visiškai nauja, ir Ortolanas to trūks plyš užsigeidė.

– O! Manęs tai nestebina. Viešpatie, jei jam būtų pasisekę, būtų tapęs neapsakomai turtingu žmogumi.

Dirbtinis protas. Namie Nikas įsijungė Fino kompiuterį ir bandė daugiau apie jį sužinoti. Pasirodė, kad ištisi legionai specialistų ieškojo kelio, kaip išmokyti kompiuterį mąstyti visiškai kaip žmogų. Eidriano tėvui tai pavyko. Jo sukurtas gaminys mokėsi, galėjo skaityti ir perskaityta įvertinti. Jis analizavo prie kompiuterio sėdintį žmogų ir davė tai, ko šis nė nenumanydamas labiausiai troško. Šakės! Nenuostabu, kad visi Niko pažįstami žaidėjai nebegalėjo atsitraukti nuo Erebo. O dabar žaidimas tapo niekam nepavaldžiu ginklu.

Nikas skaitė toliau, domėjosi Tiuringo tekstu, Lebnerio premija, neuroniniu ir simboliniu dirbtiniu protu. Po dviejų valandų įsiskaudus galvai liovėsi – suvokė nesuprasiąs nė pradžios, ką pavyko padaryti Lariui Makvėjui.

32.

Viktoro žinutė atėjo vidury nakties; skambutis pažadino Niką iš gilaus miego. Mobiliojo telefono ekranas buvo virtęs plieskančia balta dėme juodoje kambario tamsoje.

Jis dryktelėjo iš lovos taip staigiai, kad net apsisuko galva, tad teko atsiremti į rašomąjį stalą.

1 nauja žinutė

Jis spragtelėjo klavišą ir perskaitė:

Rodos, atėjo Ortolano eilė. Mūšiui rengiamas Vidinis Ratas. Deglai, priesaikos, baltos marškos ir visa kita. Manau, visa įvyks šiandien. Dabar mes apgulę tvirtovę. P. S. Pirma radau norų kristalą (geltoną). Jei viskas veikiai baigsis, viso labo galėsiu prisisegt jį prie skrybėlės, tiesa?

Viktoras išsiuntė žinutę 3.48, dabar buvo 3.50. Nikas su telefonu parsiropštė į lovą ir jam paskambino.

– Ką reiškia, kad jūs apgulę tvirtovę?

– Cha. Na, trinamės aplink ją. Tai didžiulis baltas naktį švytintis gremėzdas, jo sienomis teka kraujas.

Nikas negalėjo atsakyti, nes iš visos sveikatos nusižiovavo.

– Ar tave pažadinau, ką? Atsiprašau, labai norėjau, kad viską žinotum. Juk gali būti, kad… oplia, dabar jie vėl šaudo galvomis.

Nikas girdėjo tratant kompiuterio klavišus.

– Viskas, baigta. Taigi ką aš norėjau pasakyti: juk gali būti, kad tu iškart norėsi ko nors imtis.