Урсула Познански - Erebas

Nejuokauk su ja, pamanė Nikas. Helena šaus. Ji pamišusi.

– Gal jums reikėtų daryti, ko ji reikalauja, – atsargiai pasakė Nikas.

– Tu irgi užsičiaupk! – subaubė Helena. – Ir tegul kas nors pagaliau malonėja atnešti vandens!

Tipas su „Riksmo“ kauke vėl pasipustė padus, prasibruko pro Niką ir išbėgo į koridorių. Reikėjo tikėtis, kad Eidrianui užteks proto pasislėpti.

Kambaryje įsivyravo ramybė, tik anoji moteris vis kūkčiojo. Nikas jautė sprandu tekant prakaitą. Dengiamas velnio kaukės dejavo Kolinas. Šalia jo klūpojo mergina, to negalėjo paslėpti net Golumo veidas. – Rodos, jam jau geriau, – pasakė ji.

Paskutinis iš tos kompanijos buvo labai aukštas ir stotingas vaikinas storais pirštais. Jį dengė Ateivio kaukė; vaikinas Nikui atrodė nepažįstamas. Rankose jis laikė kažką panašaus į nupjautavamzdį šratinį šautuvą. Vis dėlto atrodė, kad viskam vadovauja Helena. Pirmiausia reikėjo aiškintis su ja.

Nikas tik dabar pastebėjo, kad jai kažkas kabo ant kaklo: Vidinio Rato simbolis, raudonas, su atkreiptu į vidų smaigaliu. Helena vienintelė turėjo tokį; Nikas spėjo, kad jis pasidarytas iš storos vielos.

Grįžo baltaveidis su vandeniu ir nė žodžio netaręs padavė stiklinę ant grindų klūpančiai merginai. Taigi Eidriano jis nepastebėjo.

Traukdamasis nuo veido velnio kaukę Kolinas nusigręžė nuo Niko, Emilės ir Viktoro. Jis kilstelėjo nuo grindų, truktelėjo kelis gurkšnius vandens ir užsikosėjo.

– Viskas gerai? – paklausė Helena.

– Taip, padėjo.

– Puiku. Tada tęsiam procedūrą. Stokis, Ortolanai.

Šis visai nenoromis pakluso. Nikui buvo sunku spręsti, ar Ortolanas labai bijo, ar ne. Abu anuos kartus, kai Nikas matė šį vyrą, jis atrodė labiau įsibauginęs. Matyt, juto, kad kažkas aplink jį tvenkiasi. Tik nesuprato, kas. Dabar visa paaiškėjo, ir jis atsipalaidavo.

– Tu sumokėsi už savo veiksmus, – Helena, be abejo, tarė kažkieno iš anksto parengtus žodžius. – Už savo godumą, beatodairiškumą, melus.

Jai davus ženklą, pribėgęs tvirtasis Ateivis atlapojo langą. Tiesiai priešais juos buvo Braidvelo aikštė. Ir viršutinė pastolių pakopa.

Ortolanas suprato, kas jo laukia.

– Sakyčiau, aš jau sumokėjau, – skubiai ištarė jis, – nors nebuvau nei godus, nei beatodairiškas, nei melagis. Juk puikiai žinote, ką man padarėte. Ar to dar neužtenka, ką?

Ortolanas, lygiai kaip Nikas, matyt, būtų daug davęs, kad pamatytų kaukėtųjų veidų reakciją.

– Lįsk pro langą, – įsakė Helena. Jos pistoletas buvo nutaikytas į Ortolaną. Nedrebėjo nei balsas, nei ranka.

– Klausyk, – įsiterpė Viktoras. – Mes nepažįstami, ir tai, ką dabar pasakysiu, atrodys pasiutiškai nuvalkiota, bet jūs darote didelę klaidą. Kas jums iš to, jei tas žmogus iškris pro langą? Atsidursite cypėje! Atstokit nuo jo ir eikit namo!

Tada pirmą kartą prabilo mergina-Golumas.

– Tu jo draugas? Bendras?

– Nesąmonė, aš to tipo išvis nepažįstu! – sušuko Viktoras. – Bet žinau, kas yra Erebas. Ir prisiekiu jums: Erebas jus apmovė. Kad ir ką žygūnas būtų žadėjęs… už tai, kas čia vyksta, jūs nieko negausite. Baikite. Ir skirstykitės.

– Iki šiol viską gaudavome, – pasakė „Riksmo“ kaukė. – Kiekvieną kartą. Taigi nekalbėk, ko nežinai.

– Kaip tik taip, – pritarė jam dičkis Ateivis. – Jūs esate niekas. Mes priklausome Vidiniam Ratui. Nagi, šok pro langą, Ortolanai.

– Kad negaliu.

– Tada man teks šauti, – pasakė Helena. Ji pakėlė pistoletą ir pykštelėjo pro pat jį į sieną.

– Gerai, gerai! – subaubė Ortolanas. – Šoksiu, šoksiu. Tik daugiau nešaudyk.

Moteris ant grindų ėmė garsiau verkti – reikėjo tikėtis, kad tai nieko iš Vidinio Rato nesunervins. Pačiam Nikui nuo įtampos sukosi galva. Šūvį tikrai kas nors girdėjo, netruks atskubėti ir pasižiūrėti, kas čia dedasi. Tai gali dar labiau pabloginti padėtį.

Endrius Ortolanas užlipo ant palangės. Langas buvo aukštas, bet Ortolanas dar aukštesnis, jam teko pasilenkti, kad pralįstų. Vyrui buvo sunku laikytis surištomis rankomis. Nutaisęs maldaujamą veidą jis atsigręžė į savo persekiotojus.

– Pirmyn, – paliepė Helena.

– Aš jūsų prašau.

Ji vėl pakėlė pistoletą, Ateivis pasekė jos pavyzdžiu.

– Mums net nereikia gerai pataikyti, užteks vos kliudyti, ir skris kaip geras, – užbosijo jis.

Stovintis ant palangės Ortolanas kaire koja žengė ant aukštėliau esančios pastolių lentos.

Ropškis ten, o paskui žemyn, pamanė Nikas. Tau turėtų pavykti. Jei išlaikysi šaltą galvą, sveikas atsidursi gatvėje.

Bet Ortolanui drebėjo kojos. Jis įsikibo rankomis į lango rėmą, buvo aiškiai matyti, kad žino, ką reikia daryti. Pasileisti, kuo greičiau čiupti metalinį pastolių vamzdį. Vis dėlto atrodė, kad vyras tam nesiryš.

– Nesišauk pagalbos, nes bus bum, – perspėjo ateivis.

Surištomis rankomis kaip vėžio žnyplėmis Ortolanas stvėrė vamzdį. Žiūrėti, kaip jis ropščiasi ant pastolių baltu lyg kreida veidu, visas sukaustytas mėšlungio, buvo tikra kančia.

Tą akimirką, kai jam pavyko persiropšti ir daugmaž saugiai atsiklaupti ant lentos, Nikas kažką išgirdo sau už nugaros – prie jų vėl prisidėjo Eidrianas.

Jo pasirodymas sukėlė tikrą sprogimą.

– Tu? – sušvokštė Ortolanas ir vos neprarado pusiausvyros.

Helena, matyt, taip pat apstulbusi, trumpam nuleido ginklą.

– Ko tau čia reikia? – užriko ji. – Nešdinkis!

– Tu jį paleisi? – paklausė Kolinas, vis dar su velnio kauke. – Gal tau galvoj negerai?

Pistoletas atkrypo į jį.

– Raminkis. Jo liesti negalima.

– Kas taip sako?

– Žygūnas! O kas, manai?

Jei juodu pradės ginčytis, Nikas tuo pasinaudos ir su Emile, Eidrianu bei Viktoru bandys sprukti.

– Ar iškvietei policiją? – sušnabždėjo jis Eidriano pusėn. Atsakymo nesulaukė – visas Eidriano dėmesys buvo sutelktas į žmogų ant pastolių.

– Laba diena, pone Ortolanai.

Pamatęs Eidriano veidą Ortolanas dar tvirčiau įsitvėrė į vamzdį.

– Negi viską surengei tu? – paklausė jis.

– Ne. – Eidrianas priėjo prie lango ir pažvelgė apačion. – Iki žemės toli.

– Ką tu sakai! – Akimirką Ortolaną užvaldė įniršis. – Pasakyk tiems kaukėtiems mulkiams, kad įleistų mane atgal.

– Kodėl jie turėtų manęs klausyti?

– Tu juk turi su jais ką nors bendra. Nelaikyk manęs kvailiu. Užteko tik pamatyti, kas kabo tai merginai ant kaklo, ir viską supratau!

Eidrianas atsigręžė į Heleną, pamatė, ką Ortolanas turi galvoje, ir drąsiai priėjo prie jos. Paskui paėmė Vidinio Rato ženklą į ranką ir apžiūrėjo.

– Kodėl tu jį nešioji?

– Mauk iš čia, tau to nesuprasti. – Priešais stovintis Eidrianas jai trukdė taikytis į Ortolaną.

– Pati jį pasidarei, tiesa? Bet kodėl?

– Todėl kad priklausau Vidiniam Ratui ir kad tai jo ženklas. – Ji nustūmė Eidrianą į šalį, beveik atsiprašomu mostu, bet ganėtinai stipriu, kad tas atatupstas nusvirduliuotų per kambarį. Emilė jį sugavo, kad nepargriūtų.

– Beje, – pasakė jis, – tai Vay too far ženklas. Mano tėvo ženklas.

– Taigi, – tarė Ortolanas. Ir čia pat šūktelėjo, nes vėjo gūsis pajudino pastolius ir sugirgždino jų sandūras.

Vėjas atnešė dar vieną garsą. Kaukė sirenos. Gal policijos automobilių? Ko gero. Sirenų garsas artėjo. Ortolano veide pasirodė palengvėjimo ženklų.

– Šok, – pasakė Helena.

– Ką?

– Šok, sakau!