Урсула Познански - Erebas

– Kad nežinau, ko! Ar kas nors sakė, ką turi daryti Vidinis Ratas? Ar mums yra kokių nors atspirties taškų?

– Jie turi nuversti Ortolaną. Kai tai padarys, jo bokštas sugrius, o visi mes būsime karališkai atlyginti, pareiškė žygūnas. Dabar gausybė karių kiurkso čia ir laukia, kol tas daiktas susmegs, nors Vidinis Ratas ką tik pasišalino.

– Įmanydamas aš iškart važiuočiau į Dominikonų stotį.

– Metro traukiniai dar nevažinėja, o apie naktinius autobusus gali nė nesvajoti. Be to, ką gi ten darysi? Verčiau dar prigulk ir sudėk bluostą.

Tai, matyt, buvo pokštas. Vis dėlto Viktoras sako tiesą – jiems reikia bent kažko panašaus į planą.

– Aš atvažiuosiu pirmu traukiniu pas tave, pagalvosime, ką daryti.

– Gerai. Man jau irgi darosi nejauku. Manau, tuoj prasidės išties rimti dalykai.

– Jei bus kas rimta, pranešk.

– Aišku, pranešiu. Aš čia einu naktinę sargybą, esu apleistas ir vienišas. Jei neimsiu domėn trijų šimtų pavargusių karių.

Nikas atsisėdo lovoje ir ėmė hipnotizuoti savo laikrodžio rodyklę. Iki pirmojo metro traukinio daugiau kaip valanda. O kas, jeigu iki tol bokštas sugrius?

Jis nebeištvėrė lovoje ir ėmė duotis iš kampo į kampą, keldamas nakties tylos gaubiamame kambaryje didelį triukšmą. Kad tik nieko nepažadintų. Geriau eis į virtuvę ir parašys raštelį, kad išėjo su Kolinu pabėgioti prieš pamokas. Tai buvo geriausia, kas atėjo į galvą. Jei pasiseks, po dviejų su puse valandos atsikėlę tėvai gal ir patikės.

Nikui išsmukus iš namų buvo be penkiolikos penkios. Mokyklinį krepšį pasiėmė, kad šis atsitiktinai nekristų į akį mamai, bet tuojau pat įtaisė dviračių rūsyje – kam ta nereikalinga našta.

Gatvės buvo tamsios ir tuščios, o stoties grotos dar nuleistos. Nikas įsisiautė į striukę ir ėmė skaičiuoti minutes. Ką jis darys? Galėtų palaukti Ortolano ir priversti, kad šis jo išklausytų. Arba kreiptis į policiją: Žinote, yra toks kompiuterinis žaidimas, kuriame visa krypsta į tai, kad šiandien bus nužudytas šlykštus vadybininkas. Hm. Puiki mintis.

Šitaip mąstant suskambo telefonas ir atėjo nauja žinutė:

Dabar aš jau neabejoju. Tai įvyks šiandien. Gavau tai patvirtinančią užduotį. Atsiliepk!

Jis tuojau paskambino Viktorui.

– Jei manęs kas klaustų, turiu sakyti, kad pusryčiavau su tokiu Kolinu Hariu. Šiandien, nuo aštuntos iki dešimtos.

Nikas suprato ne iškart.

– Kam tau pusryčiauti su Kolinu?

– Kad suteikčiau jam alibi, ar dabar aišku? Žinoma, jei tik jis bus nutvertas nusikaltimo vietoje. Ar pažįsti tą Koliną Harį?

– Kurgi ne.

– Et, nesvarbu. Klausyk, Nikai, mane tai sušiktai nervina.

– Aš jau pakeliui pas tave. Kaip atrodo tas bokštas? Ar tebestovi?

– Taip, taip. Stovi, švyti ir kraujuoja.

Kai stoties grotos pagaliau pakilo, Nikas nudūmė laiptais žemyn, lyg jį būtų vijęsis pats žygūnas. Šįkart jokių apylankų, iškart į Kings Krosą. Netruko nė dvidešimties minučių, kad paskambintų Viktorui į duris.

– Žiūrėk, kas čia darosi, – pasakė Viktoras.

Ekrane buvo matyti bokštas, tamsoje milžiniškas ir blyškiai baltas. Kraujas tekėjo ir lašėjo pro jo langus, šaudymo angas, sienų plyšius. Aplink stovėjo ir sėdėjo šimtai įvairių padermių ir lygmenų karių. Visi jie laukė. Nikas įsivaizdavo, kaip jiems smalsu. Kaip smalsu būtų buvę jam pačiam, jeigu būtų nežinojęs žaidimo užkulisių. Dabar tas vaizdas viso labo šiek tiek pykino.

– Aš nueisiu pas Ortolaną ir jį perspėsiu. Nesvarbu, kad jis šiknius. Jeigu nepriims mano žodžių už rimta, būsiu bent jau pabandęs, – pasakė jis.

– Arba, – įsiterpė Viktoras, – mudu nuvažiuosime prie jo būstinės ir patykosime. Kai tiktai pasirodys koks nors žaidimo dalyvis, sulaikysime jį. Ir pranešime policijai.

Visai neblogas sumanymas. Jiems turėtų pasisekti.

– Tvarka, – tarė Nikas, – kas dabar priklauso Vidiniam Ratui?

Viktoras ėmė vardyti lenkdamas pirštus.

– Vydrana, Bladvorkas, Telkorikas, Dricelis ir… palauk… Ubangatas, barbaras. Pateko per paskutinį turnyrą. Ar numanai, kas toks galėtų būti tikrovėje?

– Ne, – atsakė Nikas. – Bet man vis labiau atrodo, kad Bladvorkas yra Kolinas.

Jie išėjo tuoj po šešių. Nikas pasiuntė žinutę Eidrianui. Nenorom, bet juk buvo pažadėjęs pranešti apie visa, kas vyksta. Viktoras surinko Emilės numerį, ir Nikas bandė atimti iš jo telefoną.

– Gal išprotėjai? O kas, jei užtrauksi jai pavojų?

– Ji išgavo iš manęs pažadą. Pasmaugs mane, jei dabar nepranešiu, – ir paspaudė mygtuką siųsti . – Be to, ji turi tokią pat teisę viską matyti, kaip tu ir aš. Ir Eidrianas.

Dominikonų stotis. Juodu išlipo iš metro ir patraukė į Braidvelo aikštę. Tenai prie jų prisidės Emilė su Eidrianu.

Lynojo, Nikas tylomis žingsniavo šalia Viktoro, vis dairydamasis pažįstamų veidų. Galva ūžė nuo minčių. O kas, jei niekas nepasirodys? Jei visa tėra netikras aliarmas? Jei bokštas visai nėra pastatas Braidvelo aikštėje, jei jis stovi kitur?

Jie ėjo Niubridžo gatve į viršų. Nikui užteko proto apsivilkti striukę su gobtuvu, taip bent jau galėjo paslėpti savo kasą, jei ne ūgį. Jis jokia mada nenorėjo, kad žaidėjai jį pastebėtų pirma laiko.

Dėl to nebuvo galima stoviniuoti Braidvelo aikštėje. Už jos buvo aludė, bet atidaroma tik vienuoliktą valandą.

– Klausyk, – tarė Viktoras, juodviem jau matant biurų pastatą. – Tu kol kas lik čia ir lauk. Aišku, nekrisdamas į akis. O aš apeisiu ratą ir apsidairysiu, juk manęs niekas nepažįsta.

Viktoras nuėjo, o Nikas nenuleido akių nuo pastato. Statybų pastoliai užstojo langus. Velniava. Nikas įsižiūrėjo geriau. Ten kažkas sujudėjo? Ne, tik pasirodė. O jei kas ir buvo, tai veikiausiai koks nors statybininkas.

Žvilgtelėjo į laikrodį. Truputis po pusės aštuonių. Po šimts, kaip lėtai slenka laikas. Nikas vėl pakėlė galvą į pastolius ir po akimirkos vos neišvirto iš koto, kai ant peties nusileido kažkieno ranka.

– Aš pasakiau „nekrisdamas į akis“, pone Danmorai. O pats čia stypsai kaip švyturys. – Šalia jo stovėjo iki ausų išsišiepęs Viktoras.

– Ar būtina taip mane gąsdinti?

– Baik, leisk vienišam autsaideriui truputį pasilinksminti. O dabar prieikim truputį arčiau.

Jie kurį laiką stebėjo įėjimą, bet nepamatė jokio pažįstamo veido. Tada suskambo Niko telefonas, ir jis persigandęs taip stryktelėjo, kad vos nepalindo po automobiliu.

– Sveikas, čia aš, Emilė. Mudu su Eidrianu jau netoliese, perkame sumuštinius. Gal ir tu nori?

– Sumuštinių? Dabar? Ne, ačiū.

– Aš, kai nervinuosi, visada valgau, – pasakė ji. – Kur esi dabar?

– Kaip tik priešais Soft Suspense pastatą. Viktoras jau irgi čia. Kol kas jokių įvykių.

– Galbūt jūs pernelyg krintate į akis? Iki!

Nikas nusitempė Viktorą už prekes atvežusio automobilio, nes Emilė, aišku, sakė tiesą. Jiems reikia nesusimauti.

Po dešimties minučių, kai prie jų prisidėjo Emilė su Eidrianu, vis dar nieko nevyko. Žmonės, tiesa, būriais ėjo į pastatą, bet tarp jų nebuvo mokinių.

– Tai tikrai įvyks šiandien, – tvirtino Viktoras. – Vidinis Ratas išsiųstas, mudu su Niku matėm kraujuojantį bokštą.

Praėjo dar dešimt minučių. Nieko. Nikui ėmė skaudėti nugara, už prekes atvežusio automobilio jam teko stovėti pasilenkusiam, kad nekyšotų galva. Gal Vidinis Ratas staiga pridėjo į kelnes? Dabar, atėjus metui raikyti pyragą?

– Antai ateina Ortolanas, – pasakė Eidrianas. Ištarė tai labai ramiai, bet Nikas pamatė, kaip įsitempė jo skruostų raumenys ir susigniaužė kumščiai.