Урсула Познански - Erebas

Emilė nemoteriškai nusikeikė.

– Aš čia nieko nesuprantu. Jeigu yra konkurentas, norintis šitaip sužlugdyti Soft Suspense , mes jo niekada nerasime. – Ji valandėlę pamąstė žiūrėdama į įvairių žaidimus gaminančių įmonių sąrašą. – Galbūt ši įmonė yra ką nors iškrėtusi?

Emilė parašė naują klausimą – Soft Suspense nusikaltimai.

Atsakymų gavo nedaug, šįkart tiktai keturis puslapius. Pirmuosiuose saituose buvo rašoma, kad piratiškai kopijuoti žaidimus yra nusikaltimas ir kad Soft Suspense neseniai pagerino savo žaidimų apsaugą. Emilė ieškojo ir spragsėjo toliau, kol sustojo prie dvejų metų senumo teismo pranešimo.

…buvo pripažintas kaltu dėl apgaudinėjimo ir vagystės ir nuteistas šešerius metus kalėti. Žaidimas, grindžiamas naujus kelius atveriančia technologija, sukurtas Soft Suspense įmonės, kurios…

Emilė atidarė tą saitą. Tai buvo archyvinis laikraščio „Independent “ straipsnis. Nikui ir Emilei užteko perskaityti vos kelias jo eilutes, kad suprastų, jog daugiau ieškoti nereikia. Čia buvo viskas išdėstyta, juoda ant balta, viskas atrodė blogiau, negu Nikas kada nors galėjo įsivaizduoti.

„Nuteistas žaidimų kūrėjas

Po dvejų metų pagaliau baigėsi byla dėl kompiuterinio žaidimo „Dievų kibirkštys“ autorinių teisių. Laris Makvėjus, Londono programavimo įmonės Vay too far savininkas ir valdytojas, buvo pripažintas kaltu dėl apgaudinėjimo ir vagystės, nuteistas šešerius metus kalėti. Žaidimas, grindžiamas visiškai nauja technologija, buvo sukurtas Soft Suspense įmonėje. Jos vadovas Endrius Ortolanas pasveikino tokį sprendimą. „Į tą žaidimą mes įdėjome daugelį darbo metų ir milijonus svarų, – pasakė jis. – Tai ne šiaip daiktas, kurį taip lengvai galima pavogti.“

Makvėjus nuo pat bylos pradžios tvirtino pats sukūręs žaidimą „Dievų kibirkštys“, esą Soft Suspense jį iš jo pavogusi. Vis dėlto jis neįstengė pateikti įrodymų. Grindė savo teiginį tariamomis Soft Suspense vagystėmis, papirkinėjimais ir manipuliacijomis. Firmos vadovas Ortolanas visus tuos kaltinimus atmetė. „Mūsų įmonė perdėm padori, ne kokia nors nusikaltėlių organizacija, ir mes džiaugiamės, kad tai pripažįstama. Kai kas išties stengėsi viską išversti antraip, pats neturėdamas jokių įrodymų.“

Makvėjus pareiškė pasinaudosiąs visomis teisinėmis galimybėmis ir nepasiduosiąs.“

Nikas pravėrė burną, bet neįstengė ištarti nė žodžio. Jis pažvelgė į Emilę – ši sėdėjo išblyškusi ir sučiaupusi lūpas.

O Viktoras, skaitęs kartu su jais, suplojo rankomis.

– Na štai! Emile, tavo uoslė kaip Šerloko Holmso ir Filipo Marlou kartu paėmus. Jėga!

Niko galvoje siautė chaosas. Ar gali būti, kad Laris Makvėjus yra Eidriano tėvas? Pavardė nedažna. Toks sutapimas jam atrodė nesąmonė.

– Kas yra? – paklausė Viktoras nustebęs. – Jūs nieko nesakote, nors mes žengėme milžinišką žingsnį į priekį. Tasai Laris Makvėjus galėtų būti dėlionės dalis, juk pralaimėjo bylą prieš Ortolaną. Aišku, jis pyksta ant jo. Ir galbūt ką nors žino apie Erebą. Mums reikėtų su juo pakalbėti.

Nikas pagaliau įstengė atgauti balsą.

– Tai neįmanoma. Jis nusižudė.

Jie papasakojo Viktorui apie Eidrianą ir keistą jo elgesį pastarosiomis savaitėmis.

– Jam visąlaik rūpėjo žinoti, kas yra tuose kompaktuose, o vėliau, kai sužinojo, kad ten įrašytas žaidimas, tiesiog maldavo mane jo nebežaisti.

Nikas vis dar nesuprato, kodėl, nes žaidimas, dėl kurio buvo teisiamas Makvėjus, vadinosi ne „Erebas“, o „Dievų kibirkštys“. „O draugystės džiaugsme šventas“, niūriai pamanė jis.

Viktoras pasičiupo kompiuterį ir darsyk perskaitė straipsnį.

– Lyg ir prisimenu tą bylą. Įdomiausia buvo tai, kad nė viena pusė nenorėjo iš esmės paaiškinti, kas tame žaidime taip nepaprasta. Tik laikėsi įsikibę į jį kaip šunys į kaulą. Vis dėlto rinkoje jis iki šiol nepasirodė.

Kol Viktoras toliau gilinosi į savo skaitalus, Nikas ir Emilė tarėsi, ką toliau daryti.

– Turime pakalbėti su Eidrianu, – Emilė giliai atsiduso. – Jis toks neįtikimai mielas. Mudu neseniai ilgai kalbėjomės, jis išties labai subrendęs pagal savo amžių, pasakė keletą labai protingų dalykų.

– Pakalbėkime, – pritarė jai Nikas. Kaip tik prisiminė, ką Eidrianas jam kalbėjo prieš kiek laiko: kad neimtų to kompakto, bet turįs žinoti, kas jame yra. Atokiame Niko sąmonės kamputyje tai staiga įgijo prasmę, tik neaišku, kokią. Jis turėjo atskleisti Eidriano kortas. Papasakoti, ką nori žinoti, o tasai savo ruožtu…

– Ne! – Viktoro šūksnis privertė Niką ir Emilę atsigręžti tuo pat metu. – Klausykit, jau darosi šiurpu.

– Kas?

– „Programuotojas nusižudė, – perskaitė Viktoras. – Rugsėjo 13 dienos vakare ant savo namo aukšto šiaurės Londone rastas pasikoręs L. Makvėjus, vienos programavimo įmonės savininkas. Po pirminio tyrimo policija atmeta kitų asmenų įsikišimo galimybę, visi duomenys rodo, kad Makvėjus iš gyvenimo pasitraukė pats. Galima priežastis – prieš tris savaites pasibaigusi byla, per kurią Makvėjus buvo nuteistas šešerius metus kalėti už apgaudinėjimą. Paleistas už užstatą jis buvo pareiškęs, kad kreipsis į apeliacinį teismą.“

– Mes tai jau žinome, – pasakė Nikas.

Viktoras niūriai dėbtelėjo į jį.

– Ar tu pažinojai Larį Makvėjų? Ar buvai su juo susitikęs?

– Ne. Eidrianas atėjo į mūsų mokyklą po jo mirties.

– Aš taip ir maniau. Tai pasiruošk netikėtumui. – Viktoras atgręžė į juos ekraną.

Dabar jau Emilė tyliai šūktelėjo ir įsitvėrė Nikui į ranką.

– Ar… ar čia ne…

– Taip, – sušnabždėjo Nikas. Jis pažvelgė į Makvėjaus veidą, atpažino akis, siaurą veidą, mažą burną. Laris Makvėjus buvo Negyvėlis.

31.

Viktoras išjungė kompiuterį.

– Kas įtraukė tą tipą į žaidimo programą? – paklausė jis silpnu balsu. – Kam kilo tokia makabriška mintis?

Niekas jam neatsakė.

Nikas metė žvilgsnį į laikrodį, buvo šiek tiek po pirmos. Eidrianas dabar, matyt, valgo pietus. Paskui jam dar bus dvi trys pamokos, tad važiuoti į mokyklą nėra prasmės.

– Mes turime šiandien su juo pasikalbėti, – tarė Emilė, tarsi perskaičiusi Niko mintis.

– Taip. Lėksiu į mokyklą, galbūt nutversiu jį per kurią nors pertrauką. Ne, nesąmonė. Negalima, kad kas pastebėtų, jog mums iš jo ko nors reikia.

– Kodėl? – nusistebėjo Emilė. – Aš niekam nesukelsiu įtarimo, nes oficialiai esu priklausoma nuo Erebo.

Ji sakė tiesą. Tik būtinai reikia susitikti ten, kur niekas jųdviejų kartu neužtiks.

– Čia! – šūktelėjo Viktoras.

– Pernelyg pavojinga. Jeigu vis dėlto kas nors mus paseks, tu būsi atskleistas, o juk esi vienintelis mūsų ryšys su žaidimu. Vienintelis galįs mums pasakyti, kas vyksta Erebe, – paprieštaravo jam Emilė.

– Palauk. Juk tu irgi tebežaidi!

– Bet tik teoriškai. – Ji šyptelėjo ir pasižiūrėjo į laikrodį. – Po septyniolikos minučių turėčiau eiti pas Votsoną ir pastatyti jį į dviprasmišką padėtį, bet nė nemanau to daryti, todėl – sudie, Hemera.

– Ką gi, gerai, – sumurmėjo Viktoras. – Vis dėlto beatodairiška kliautis vien manimi. O kas, jeigu žaidimas dabar paprašys, kad aš suvedžiočiau tą poną Votsoną? Teks taip ir daryti, kad neprarastume ryšio?

Visi nusijuokė ir pasijuto laisviau.