Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Ji atrodė truputi sutrikusi, tarytum tėvo priežiūra būtų ne tai, kuo ji tikėjosi užsiimti, tačiau puikiai pasistengė tai nuslėpti.

— Puiku, prasiblaškysi. Kada išvyksti?

— Šiandien. Dabar. Pasiimu dodžą ir važiuoju į La Karmelą... — Jau traukiausi atbula durų link, nes darėsi per sunku. Tėtis paėmė lagaminą ir ėjo paskui mane. — Tikiuosi, kad gerai peržiemosite. Kad nebus per daug audrų. O šaldytuve yra kiaušinių ir tuno konservų...

Atatupsta nusileidau verandos laipteliais, atsidūriau lauke, nusigręžiau ir pralindusi pro skalbinių virvę (ar susipras Linda juos parnešti?) atsisėdau už automobilio vairo, o tėtis užkėlė lagaminą ant užpakalinės sėdynės.

— Džeine...

Tačiau atsisveikinimui nebeturėjau jėgų. Buvau pajudėjusi iš vietos, kai prisiminiau Rastį. Deja — jau per vėlu. Išgirdęs mane išeinant, užtrenkiant automobilio dureles bei užvedant variklį, jis išpuolė iš namelio ir it kulka pasileido man iš paskos. Apmaudžiai lodamas, suglaudęs ausis šuoliavo šalia — visai nepaisydamas, kad gali žūti po ratais.

Tai buvo paskutinis lašas. Sustabdžiau automobilį. Tėtis garsiai šaukdamas Rastį puolė paskui jį. Rastis, atsistojęs ant užpakalinių kojų, letenomis draskė ir braižė automobilio dureles. Aš pasilenkusi bandžiau jį nustumti ir vis kartojau:

— Ak, Rasti, liaukis. Pasitrauk. Aš negaliu pasiimti tavęs. Negaliu pasiimti drauge.

Tėtis pribėgo prie mūsų. Pačiupo Rastį į glėbį ir pažvelgė į mane. Rasčio žvilgsnyje mačiau skausmingą priekaištą, o tėčio veide — man nesuprantamą ir niekada anksčiau nematytą išraišką. Tą pačią akimirką supratau, jog nė su vienų jų nenoriu skirtis, ir apsipyliau ašaromis.

— Juk prižiūrėsi Rasų? — raudojau, mano lūpos sielvartingai persikreipė. — Uždaryk ji, kad negalėtų vytis automobilio. Ir saugok, kad nesuvažinėtų. Jis mėgsta tik „Red Heart“ šunų maistą, jokį kitą. Ir nepalik vieno paplūdimyje, nes kas nors gali jį pavogti.

Apgraibomis ieškojau nosinės. Kaip visada, jos neturėjau ir, kaip visada, tėtis išsitraukė iš kišenės savąją ir tylėdamas padavė man. Išsišnirpščiau nosį ir ištiesusi rankas prisitraukiau juos abu, kad galėčiau pabučiuoti ir tėtį, ir Rasų. Tariau jiems: „Sudie“, o tėtis atsakė: „Sudie, mano katyte“, — taip mane vadindavo, kai buvau šešerių metų. Dar graudžiau pravirkau ir vos įžiūrėjau kelią, bet nė karto neatsigręžiau, tačiau žinojau, kad jie ten stovi ir lydi mane žvilgsniu, kol pervažiuosiu kalvos viršūnę ir išnyksiu už posūkio.

Buvo be ketvirčio vienuolikta, kai įžengiau į motelį, tyras už pertvaros abejingai nužvelgė dėmėmis išmuštą ir užverktą mano veidą, tartum čia visą dieną nuolat vaikštinėtų apsiverkusios moterys.

— Ar ponas Stiuartas jau išvyko? — pasiteiravau.

— Ne, jis dar kažkur čia. Nuėjo apmokėti sąskaitos už telefoną.

— Koks jo kambario numeris?

Jis žvilgtelėjo į lentą.

— Trisdešimt antras, — atsakė. Jo žvilgsnis bėgiojo mano lietpalčiu, džinsais bei dėmėtais sportbačiais, o ranka siekė telefono ragelio. — Norite su juo susitikti?

— Taip, prašau.

— Aš paskambinsiu jam... pranešiu, kad ateinate. Kuo jūs vardu?

— Džeinė Marš.

Jis kryptelėjo galva durų link, parodydamas kur eiti.

— Trisdešimt antras numeris, — pakartojo.

Nesirinkdama kelio leidausi kiliminiu taku, vedančiu pro didelį, ryškiai žydrą baseiną. Sudedamosiose kėdėse gulėjo dvi moterys, o jų vaikai plaukiojo, krykštavo ir grūmėsi dėl pripučiamo rato. Deividas Stiuartas atėjo pasitikti man dar nepasiekus pusiaukelės. Pamačiusi jį, pasileidau bėgti ir, didžiam moterų susidomėjimui bei savo pačios nustebimui, puoliau tiesiai jam į glėbį, o jis pagavo mane ir ramindamas apkabino, paskui mandagiai atstūmė ir paklausė:

— Kas atsitiko?

— Nieko, — tačiau ir vėl pravirkau. — Vykstu su jumis.

— Kodėl?

— Aš apsigalvojau, štai ir viskas.

— Tačiau kodėl?

Neketinau išsipasakoti, tačiau žodžiai liejosi savaime.

— Tėvas susirado draugę, ji atvyko iš Los Andželo... ji yra... ji sakė...

Žvilgtelėjęs į tas dvi įsispoksojusias moteris jis tarė:

— Eime, — nusivedė mane į savo kambarį, švelniai pastūmėjo vidun ir uždarė duris.

— Taigi? — paklausė.

Išsišnirpščiau nosį ir iš visų jėgų stengiausi susitvardyti.

— Tai todėl, kad jis turi, kas jį prižiūrės. Dabar galiu vykti su jumis.

— Ar pasakėte jam apie laiškus?

— Taip.

— O jis neprieštaravo dėl jūsų išvykimo?

— Ne. Jis sutiko.

Deividas tylėjo. Pažvelgusi į jį, pamačiau, kaip jis pakreipė galvą ir dabar mąsliai stebėjo mane žvairuodamas dešinės akies kampučiu. Vėliau sužinojau, jog šį įprotį per daugelį metų įgijo dėl blogo regėjimo, dėl tojam ir reikėjo nešioti akinius, tačiau tuo metu tai mane trikdė. Pasijutau nejaukiai — lyg būčiau smeigiama prie sienos.

— Gal nebenorite, kad važiuočiau su jumis? — gailiai paklausiau.

— Ne, visai ne. Paprasčiausiai nepakankamai jus pažįstu ir negaliu pasitikėti, ar tikrai sakote tiesą.

Jaučiausi per daug nelaiminga, kad įsižeisčiau.

— Aš niekada nemeluoju, — pasakiau ir tuoj pat pasitaisiau, — o kai meluoju, visa pasikeičiu ir išraustu. Tėvas tikrai sakė sutinkąs.

Įrodymui įkišau ranką į lietpalčio kišenę ir ištraukiau nešvarių dolerių gniūžtę. Keletas banknotų nukrito ant kilimo it nudžiūvę medžio lapai.

— Jis man davė šiek tiek pinigų išlaidoms.

Deividas pasilenkė, pakėlė pinigus ir grąžino man.

— Aš tik manau, Džeine, jog būtinai turėčiau su juo pasimatyti prieš mums išskrendant. Mudu galėtume...

— Neužteks jėgų dar kartą atsisveikinti...

Jo veidas sušvelnėjo. Jis palietė mano ranką.

— Tuomet pasilikite čia. Neužtruksiu ilgiau kaip penkiolika minučių.

— Prižadate?

— Prižadu.

Jis išėjo, o aš apžiūrėjau kambarį, kuriame buvo įsikūręs, pavarčiau laikraštį, pasidairiau pro praviras duris, paskui nuėjau į vonios kambarį, nusiprausiau veidą, nusiploviau rankas, susišukavau plaukus ir, susiradusi gumelę plaukams, susirišau juos. Išėjusi iš kambario, atsisėdau prie baseino ir laukiau. Kai jis grįžo bei sukrovė mūsų bagažą, įlipau į jo automobilį ir mes išvažiavome, netrukus pasukome greitkeliu į pietus Los Andželo link. Nakčiai apsistojome motelyje prie oro uosto. Kitą rytą išskridome į Niujorką, o vakare — į Londoną, ir tik pusiaukelėje virš Atlanto vandenyno prisiminiau vaikinuką, kuris artimiausią sekmadienį atvažiuos paplaukioti su manimi banglentėmis.

4

Londone pragyvenau didžiąją savo gyvenimo dalį, tačiau sugrįžimas priminė apsilankymą mieste, kurio anksčiau niekada nebuvau mačiusi — viskas labai pasikeitė. Oro uosto pastatai, privažiavimo keliai, miesto kontūrai horizonte, stūksantys gyvenamųjų namų kvartalai, gausybė transporto... visa tai atsirado per pastaruosius septynerius metus. Tūnojau įsispraudusi su lagaminu prie kojų taksi automobilio kamputyje. Buvo taip ūkanota, jog dar tebedegė gatvių žibintai, ir skverbėsi drėgna vėsuma, kurią jau spėjau pamiršti.

Lėktuve neužmigau, tad buvau apdujusi iš nuovargio, jaučiau šleikštulį nuo abejotinos kokybės valgio, kurį patiekė, kai mano laikrodis, paliktas eiti Kalifornijos laiku, rodė antrą valandą nakties. Po kelionės maudė kūną, galvą, akis, tarp dantų grikšėjo smėlis, o tuos pačius drabužius, rodės, vilkėjau jau visą amžinybę.