Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Iš anglų kalbos vertė

Antanas Šernius

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

Skiriu di ir Johnui

12

Visą vasarą oras buvo slogus ir ūkanotas, o saulės šilumą užstodavo rūkas, tolydžio atplaukiantis nuo Ramiojo vandenyno. Tačiau rugsėjį, kaip Kalifornijoje dažnai nutinka, rūkas atsitraukė į vandenyno tolumas ir išsidriekė ties horizontu, tamsus it sena kraujosruva.

Sausumoje, už pakrantės ruožo, saulėkaitoje svilo fermerių laukai su gausiai užderėjusiu vaisių, kukurūzų, artišokų ir oranžinių moliūgų derliumi. Maži mediniai miesteliai snūduriavo išleipę nuo karščio, pilki ir apdulkėję, tartum naktiniai drugiai kolekcijoje. Rytuose iki pat Siera Nevados kalnų papėdės plytėjo trąšios ir derlingos lygumos, o į šiaurę San Francisko link iš pietų nuo Los Andželo jas kirto didysis Kamino Realo greitkelis, prigrūstas blizgančio ir įkaitusio automobilių metalo.

Vasaros mėnesiais paplūdimyje būdavo tuščia, nes Rif Pointas įsikūręs pačiame poilsiaviečių virtinės gale, kur tik retkarčiais teužklysdavo koks atsitiktinis vienadienis turistas. Pirmiausia todėl, kad kelias buvo nepatrauklus, duobėtas ir pavojingas. Antra, kaip tik pakeliui buvo nedidukas La Karmelo kurortinis miestelis su jaukiomis, ūksmingomis gatvelėmis, puikiu užmiesčio klubu bei nepriekaištingais moteliais, tad kiekvienas, turintis sveiko proto ir keletą atliekamų dolerių, kaip tik ten ir apsistodavo. Nebent tik nuotykių ieškotojas, bankroto auka ar banglenčių sporto fanatikas ryžtųsi slyste ir šliaužte leistis paskutinę mylią žvyrkeliu, vedančiu žemyn prie Šios plačios, tuščios, audrų nusiaubtos įlankos.

Tačiau dabar, prasidėjus puikiems, karintiems orams ir į paplūdimį ritantis didžiulėms, gražiai vilnijančioms bangoms, kaimelį užplūdo žmonės. Nuo kalvos galvotrūkčiais riedėjo įvairiausių markių automobiliai, skubėdami sustoti kedrų pavėsyje ir paleisti būrius iškylautųjų, turistų, banglentininkų bei gausias hipių Seimas, neseniai pasirodžiusias San Franciske ir kaip dauguma paukščių keliauninkų traukiančias į pietus — Naujosios Meksikos bei saulės link. O savaitgaliais pasipylė universiteto studentai iš Santa Barbaros. Atburzgė savo senais kabrioletais ir gėlėmis apkaišytais folksvagenais, pilnais merginų, alaus skardinių bei apkarstytais didelėmis ryškiaspalvėmis Malibu banglentėmis. Jie kūrėsi mažais būreliais po visą paplūdimį — visur pasklido balsai ir juokas, pakvipo apsauginiu kremu.

Taigi, ištisas savaites ir mėnesius praleidę visiškai vieni, atsidūrėme tarp įvairiausia veiklą užimtų žmonių. Mano tėtis įtemptai dirbo, nes norėjo žūtbūt laiku baigti rašomą scenarijų, tad jo nuotaika buvo tiesiog nepakenčiama. Nesulaukdama tėčio dėmesio, išeidavau į paplūdimį. Pasiimdavau šį tą užkrimsti (mėsainį ir kokakolos), knygą ir didelį maudymosi rankšluostį pasikloti, o Rastį pasivadindavau palydovu.

Rastis — šuo. Mano Šuo. Rudas, gauruotas neaiškios veislės padaras, bet labai protingas. Kai vėlyvą pavasarį pirmąkart atsikraustėme į namelį, šuns neturėjome, tai iššniukštinėjęs Rastis nusprendė šią klaidą ištaisyti. Jis nuolat slampinėjo aplinkui. Baidžiau, vijau šalin, tėvas svaidė į jį senus batus, tačiau jis vis tiek sugrįždavo. Nė kiek neatgailaudamas, neįsižeidęs atsitūpdavo už poros jardų nuo galinės verandos ir linksmai išsišiepęs nepaliaujamai vizgindavo uodegą. Vieną karštą rytą pasigailėjusi pripyliau jam dubenėlį šalto vandens. Aliai lašelį išlakė, po to atsitūpė, išsišiepė ir vėl ėmė vizginti uodega. Kitą dieną daviau seną šlaunikaulį, kurį jis mandagiai pačiupo, nusinešė ir paslėpė, o po penkių minučių vėl sugrįžo. Linksmai išsišiepęs. Švyst, švyst, švytavo uodega.

Tėtis išėjo iš namelio ir mestelėjo į jį batą, bet be didelio apmaudo — tiesiog norėdamas parodyti savo valdžią. Rastis tai suprato ir prislinko kiek arčiau klausiau tėčio:

— Kaip manai, kieno jis?

— Dievai žino.

— Tikriausiai jis įsivaizduoja, kad priklauso mums.

— Klysti, — tarė tėtis. — Jis įsivaizduoja, kad mes jam priklausom.

— Jis visai nepiktas, o ir nedvokia.

Tėtis pakėlė akis nuo žurnalo, kurį bandė skaityti.

— Ar tik neketini pasakyti, kad norėtum laikyti tą velnio padarą?

— Tiesiog nežinau... Nenumanau, kaip jo atsikratysime.

— Kiek čia truks nušauti.

— Oi, ne!

— Jis tikriausiai turi blusų. Prineš jų į namus.

— Nupirksiu jam antkaklį nuo blusų.

Tėtis pažvelgė į mane per akinių viršų. Mačiau, kad tuoj prasijuoks. Aš nenusileidau:

— Na, prašau. Kodėl gi ne? Turėsiu draugą, kai kur nors išvyksi.

— Tiek to, gerai, — atlyžo tėvas.

Tučtuojau įsispyriau į kažkokius batus, švilptelėjau šuniui ir nudrožiau per kalvą į La Karmelą, kur dirbo labai geras veterinaras. Ten laukiau mažame kambarėlyje, pilname išlepintų pudelių, Siamo kačių ir įvairiausiųjų šeimininkų. Pagaliau atėjo mano eilė ir veterinaras, apžiūrėjęs Rastį, pripažino, kad šis visiškai sveikas, bei paskiepijo, o man paaiškino, kur galėčiau nusipirkti antkaklį nuo blusų. Tad užmokėjau veterinarui ir išėjau. Nupirkau antkaklį ir tada sugrįžome namo. Kai įžengėme į namelį, tėvas dar tebeskaitė savo žurnalą, o šuo mandagiai įbidzeno vidun ir, kiek palūkuriavęs leidimo atsitūpti, įsitaisė ant seno kilimėlio prieš tuščią židinį.

— Kuo jis vardu? — paklausė tėtis.

— Rastis, — atsakiau, nes kadaise turėjau kambarinį šunytį Rastį, ir tas vardas pirmasis toptelėjo man į galvą.

Jis visiškai lengvai pritapo prie šeimos — atrodė, lyg visada būtų mums priklausęs. Kur tik aš — ten ir Rastis. Jis pamėgo paplūdimį, ten amžinai atkasdavo įstabių lobių ir tempdavo juos namo mums pasigėrėti: senas valčių nuolaužas, plastikinius butelius nuo valiklių, ilgas, nukarusias jūros dumblių sruogas. Pasitaikydavo ir tokių daiktų, kurių, aišku, nebuvo iškasęs: naujas sportbatis, ryškiaspalvis maudymosi rankšluostis... O kartą parsinešė prakiurusį pripučiamą sviedinį, kurį tėtis turėjo atpirkti, kai aš sutikau apsiverkusį mažąjį jo savininką. Rastis taip pat mėgo plaukioti ir visada atkakliai mane lydėdavo, nors plaukiau už jį žymiai greičiau ir toliau, nuolat sekdavo man iš paskos. Galėjai pagalvoti, jog tai jį išgąsdins, tačiau jis niekada nepabūgdavo.

Tą dieną, sekmadienį, vėl maudėmės. Tėtis, paskutinio termino vejamas, buvo išvažiavęs į Los Andželą, nes norėjo pats pristatyti savo scenarijų, o mudu su Rasčiu visą popietę džiaugėmės vienas kito draugija — rinkome kriaukles, žaidėme su senomis medžio nuolaužomis. Pamažu vėso, tad apsirengiau kiek šilčiau, ir mudu, įsitaisę greta vienas kito, akinami auksu švytinčio saulėlydžio, stebėjome banglentininkus.

Jie plaukiojo kiaurą dieną, tačiau atrodė, kad niekada nepavargs. Atsiklaupę ant savo lentų, nusiirdavo į ramius, žalsvus vandenis anapus bangų mūšos. Ten dangaus fone sutūpę it būrys kormoranų, kantriai lūkuriuodavo, kol pakils, susiformuos ir galop užgrius bangos. Tada išsirinkdavo vieną bangą, kai vandens pylimo ketera išlinkdavo ir baltai suputodavo, atsistodavo, o kai ji kriokdama krisdavo, banglentininkai pasileisdavo žemyn slysdami skersai bangos — tikra pusiausvyros meno ir išdidaus jaunatviško pasitikėjimo savimi viršūnė; jie slysdavo banga, kol ši užliedavo pakrantės smėlį, tada nerūpestingai nušokdavo ir, susirankioję banglentes, vėl grįždavo į jūrą, nes, šventu banglentininko įsitikinimu, — tuojau pat kils dar didesnė, dar geresnė banga. O saulė jau leidosi, artėjo sutemos, tad nebuvo galima praleisti nė akimirkos.