Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Žiūrėjau jam įkandin ir susizgribau, kad net nesužinojau jo vardo. Dar blogiau — jis nepasirūpino paklausti manojo. Buvau tiesiog Rufaus Maršo duktė. Tačiau vis dėlto kitą sekmadienį, jeigu išsilaikys geras oras, jis galbūt sugrįš. Jeigu išsilaikys oras... Juk žmogus visada ko nors tikisi.

2

Rif Pointe apsigyvenome Semo Karterio dėka. Semas — mano tėčio agentas Los Andžele. Juoda neviltis galiausiai jį paskatino pasisiūlyti kur nors mums surasti pigų būstą, kadangi Los Andželą ir mano tėtį siejo tokia gili abipusė antipatija, jog, mums ten gyvenant, jis neįstengė parašyti nė vieno parduoti tinkamo žodžio, ir Šernui grėsė tiek vertingų užsakovų, tiek pelno praradimas.

— Yra viena vietelė Rif Pointe, — pasakė Semas. — Nelabai išvaizdi, bet tikrai rami... pats ramybės įsikūnijimas, — dar pridūrė, sužadindamas mūsų vaizduotėje kažką panašaus į Gogeno rojaus vizijas.

Taip mes ir išsinuomojome namelį. Sukrovėme savo visus graudžiai menkus žemiškus turtus į seną, apdaužytą tėvo dodžą ir atvažiavome čia, palikę Los Andželo smogą bei spūstį. Džiaugėmės lyg vaikai, sujaudinti pirmojo jūros dvelksmo.

Iš pradžių buvo tikrai nuostabu. Po miesto triukšmo labai gera pabudus išgirsti vien tik jūros paukščių riksmą ir nepaliaujamą bangų mūšos griausmą. Puiku ankstų rytą išeiti ant pakrantės smėlio, stebėti saulėtekį virš kalvų, džiaustyti skalbinius ir matyti juos plazdant, jūros vėjo išpūstus, baltus it naujos burės.

Mūsų namų ūkis buvo gana paprastas — šiaip ar taip, niekad nebuvau labai uoli šeimininkė. Rif Pointe aptikome tik vieną krautuvėlę-vaistinę, kurią man grįžus į Škotiją senelė pavadins Dženės sandėliu, nes ten buvo prekiaujama viskuo: nuo licencijuotų ginklų iki virtuvinių prijuosčių, nuo šaldyto maisto iki popierinių servetėlių. Krautuvėlę nerūpestingai ir aplaidžiai laikė Bilas su Myrtle, atrodo, jie niekada neturėdavo šviežių daržovių, vaisių, viščiukų ir kiaušinių — kaip tik tų produktų, kurių norėdavau nusipirkti. Taigi per vasarą pamėgome mėsos konservus su aitriaisiais pipirais, šaldytas picas ir įvairiausių rūšių ledus, kuriuos Myrtlė, matyt, dievino, nes buvo itin stora: galingi klubai ir šlaunys pūpsojo po mėlynais džinsais, o milžiniško storumo rankos visu savo grožiu kyšojo iš mergaitiškų berankovių palaidinukių, kurias ji labiausiai mėgo vilkėti.

Tačiau dabar, praleidusi Rif Pointe šešis mėnesius, ėmiau nerimauti. Kiek truks ši puiki bobų vasara? Gal dar vieną mėnesį. O paskui visa jėga užgrius audros, vis anksčiau sutems, ateis liūčių, purvo, vėjų metas. Namelyje nebuvo centrinio šildymo, tik didžiulis židinys skersvėjų perpučiamoje svetainėje, bauginančia sparta lyjantis pakrantėje surinktą kurą. Su ilgesiu prisimindavau paprasčiausius anglies kibirus, bet čia anglies neturėjome. Kiekvieną kartą pareidama iš paplūdimio, aš, lyg kokia pirmoji koloniste, parsitempdavau bangų išmestą rąstgalį ar šaką ir kraudavau į rietuvę prie galinės verandos. Rietuvė sparčiai augo, bet žinojau, kad, pakūrus ugnį, ji netruks ištirpti.

Namelis pūpsojo kaip tik už paplūdimio, neaukštas smėlio kopų pylimas — vienintelė priedanga nuo jūros vėjų. Jis buvo suręstas iš rąstų, papilkėjusių iki sidabrinio atspalvio, ir stovėjo ant polių, todėl į priekinę ir galinę verandą reikėjo palypėti laipteliais. Viduje — erdvi svetainė dideliais langais, pro kuriuos matydavome vandenyną, ankšta, siaura virtuvėlė, vonios kambarys — be jokios vonios, tik su dušu — ir du miegamieji: vienas didelis „šeimininko“ miegamasis, kuriame miegodavo tėtis, ir manasis — mažesnis su gultu, skirtu galbūt mažam vaikui ar nelauktam pagyvenusiam giminaičiui. Kambariai buvo apstatyti vasarnamiams būdingu stiliumi, paliekančiu kiek slogų įspūdį, nes akivaizdu, kad visi baldai kadaise išmesti lauk iš kitų, erdvesnių, namų. Tėvo lova — didžiulis žalvarinis griozdas, pamestais nuo galų bumbulais, priraizgyta spyruoklių, kurios kiekvienąkart jam verčiantis baisiai girgždėjo. Manajame kambaryje kabojo įmantrus, paauksuotais rėmais tarsi iš Viktorijos laikų viešnamio atkeliavęs veidrodis, kuris mane atspindėdavo juodomis dėmėmis nusėtu paskenduolės pavidalu.

Svetainė buvo ne ką geresnė — seni foteliai įdubę, nutrintus jų lopus slėpė vąšeliu nerti nėriniai, skylėtas kilimėlis prie židinio, o likusios kėdės prikimštos ašutų, narsiai styrančių į visas puses. Stovėjo tik vienas stalas, kurio vieną pusę tėvas buvo užėmęs rašymui, todėl valgyti tekdavo kitoje, susispaudus ir surėmus alkūnes. Geriausias daiktas namuose — kambario pločio minkštasuolis po langais, jis buvo didelis, nuklotas puriais ir šiltais apklotais bei priegalviais ir tartum sena vaikų kambario sofa viliojo į savo glėbį tada, kai norėdavosi susirangyti ir paskaityti arba pasigėrėti saulėlydžiu, ar tiesiog pasvajoti.

Tačiau vieta buvo labai nuošali. Naktį vėjas trankydavosi ir vaitodavo langų plyšiuose, o kambariuose pasigirsdavo keisti šlamesiai ir girgždesiai, tada namelis primindavo laivą jūroje. Kol tėtis būdavo namie, nebijodavau, bet, kai likdavau viena, mano vaizduotė, žadinama laikraščių skiltyse perskaitytų pasakojimų apie kasdien vykstančias baisybes, išties įsisiūbuodavo. Pats namelis nesunkiai įveikiamas — nė vienas durų užraktas ar langų skląstis nebūtų sulaikęs ryžtingo įsibrovėlio, o dabar, kai baigėsi vasara ir išsikraustė kitų vasarnamių gyventojai, likome visiškai atskirti nuo pasaulio. Net ir Myrtlė su Bilu gyveno už gero ketvirčio mylios, o telefonas buvo bendras keliems abonentams ir ne visada gerai veikė. Todėl galėjau visko prisigalvoti.

Niekad neprasitariau tėčiui apie savo būgštavimus — jis juk buvo užsivertęs darbu, bet nuovokos jam nestigo ir, esu įsitikinusi, žinojo apie mano polinkį įsibauginti, ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko leido pasilikti Rastį.

Tą vakarą po puikios dienos šurmuliuojančiame paplūdimyje, po džiugios nuotaikos ir netikėto susitikimo su jaunu studentu iš Santa Barbaros namelis atrodė dvigubai nykesnis.

Saulė jau buvo pasislėpusi už jūros horizonto, papūtė vakaris vėjas ir temo. Kad būtų jaukiau, įkūriau židinį — negailėdama prigrūdau jį malkų. Po to savo malonumui nusiprausiau po karštu dušu, išsiploviau plaukus ir, rankšluosčiu apsivyniojusi galvą, nuėjau į savo miegamąjį pasiimti švarių džinsų bei seno balto megztinio, kuris anksčiau priklausė tėčiui, kol aš jo per klaidą neišskalbiau.

Po tu© „prabangiuoju“ veidrodžiu stovėjo lakuota komoda, turėjusi atstoti tualetinį staliuką. Ant jos buvau išdėliojusi fotografijas, nes neturėjau kur kitur, padėti. Jų buvo daug ir užėmė nemažai vietos, paprastai ilgai jų nežiūrinėdavau, tačiau šis vakaras buvo kitoks, tad šukuodama ilgas drėgnų plaukų sruogas tyrinėjau vieną po kitos, tarytum jos priklausytų vos pažįstamam asmeniui ir vaizduotų niekad nematytas vietas.

Štai oficialus mano mamos portretas sidabro rėmeliais. Mama apnuogintais pečiais, su briliantų auskarais ir nauja šukuosena kaip Elizabetės Arden. Portretas man patiko, tačiau jame ji buvo ne tokia, kokią prisiminiau. Geresnis portretas — padidinta momentinė nuotrauka iškyloje, ji vilki savo languotąjį tartano sijoną, ligi juosmens įsibridusi į viržius ir besijuokianti, tartum ką tik nutiko kažkas juokinga. Be to, dar stovėjo rinkinys, tiksliau pasakius — montažas, kuriuo buvau užpildžiusi abi didelio odinio aplanko puses. Elvis — senas baltas namas, apsuptas maumedžių ir pušų, už jo iškilusi kalva, ežero mirgėjimas anapus pievos, prieplauka ir nerangi, sena valtis, kuria plaukdavome žvejoti upėtakių. Ir mano senelė prie atvertų įstiklintų durų, nepaleidžianti iš rankų sodo žirklių. Dar — spalvotas atvirukas su Elvio ežero vaizdu, kurį buvau pirkusi Trumbou pašte. Dar viena iškyla su abiem mano tėvais: už jų stovi senasis mūsų automobilis, o prie mamos kojų susirangęs storulis rudmargis spanielis.