Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Nežinau... Tikriausiai nujautė. Jis visad buvo labai įžvalgus, jo neįmanoma apgauti. — Skaičiau toliau:

Dėl tos pačios priežasties delsiau atsakyti į senelės prašymus, kad sugrįžtum į Elvį. Kas kita, jeigu Sinkleris būtų vedęs, tačiau žinojau, jog jis dar laisvas, tad mane draskė blogos nuojautos.

Numanau, jog dar kurį laiką norėsi pabūti Elvyje, tačiau čia reikalai irgi nestovi vietoje. Semas Karteris labai dėl manęs pasistengė, taigi, kaip žmonės sako, — „esu prie pinigo“ ir net galėčiau nupirkti tau bilietą kelionei atgal į saulėtąją Kaliforniją, kad a tik įsakysi. Labai tavęs ilgiuosi, Rastis taip pat. Pudeliuke Micė — per menka kompensacija ui tavo nebuvimą, nors Linda įsitikinusi, jog, kai ateis laikas ir bus tinkamas mėnulis, Micę ir Rastį apims beprotiška aistra ir jie sukurs šeimą, tačiau turiu pagrindo manyti, kad apie tokių jungtuvių pasekmes tiesiog nėra ko svajoti.

Linda jaučiasi puikiai, dievina Rif Pointą bei tai, ką ji vadina paprastu gyvenimu, ir net pradėjo tapyti. Nežinau, ar mano nuojauta klysta, ar ne, tačiau jaučiu, kad ji gali būti labai gera. Kas žino, galbūt ji vis dėlto gali priimti mane tokį, koks esu. O tai tokia laimė — daug didesnė, nei galėčiau tau apsakyti.

Su meile, miela dukrele, tavo tėtis.

Tylėdama sulanksčiau laišką, įkišau atgal į voką, o paskui į savo palto kišenę. Po valandėlės ramiai pratariau:

— Man atrodo, kad jis jai pasipirš. Ar galbūt ji jam peršasi. Nesu tikra dėl to, kuris kuriam.

— Galbūt jie abu nori šeimos. Ar pritartum, jei tai įvyktų?

— Taip, žinoma, pritarčiau. Tada daugiau nebesijausčiau atsakinga už tėtį — būčiau laisva.

Ši pastaba, mano nusivylimui, atgarsio nesulaukė. Ant prieplaukos buvo labai šalta, staiga nukrėtė drebulys, Deividas apkabino mane ir prisitraukė artyn į savo šiltą glėbį, tad jutau jo šilumą priglaudusi galvą prie tvirto, tvidu apkloto peties.

— Tokiu atveju, — tarė jis, — galbūt dabar, kaip niekad, pats laikas, kad tau pasipirštų pusaklis provincijos advokatas, kuris susižavėjo tavimi vos tik išvydęs.

— Tau nereikėtų labai ilgai įkalbinėti, — atsakiau.

Jis spustelėjo mane dar arčiau ir pajutau jo lūpų prisilietimą prie savo viršugalvio.

— Ar sutiktum apsigyventi Škotijoje?

— Taip. Su ta sąlyga, kad įsigysi daug klientų Niujorke bei Kalifornijoje, tarp jų gal net tėtį, ir tvirtai pažadėsi vežtis mane drauge, kai vyksi su jais susitikti.

— Tai nėra per daug sunku.

— Ir būtų puiku, jei galėčiau laikyti šunį.

— Aišku, galėsi... žinoma, ne antrąjį Rastį — jis vienintelis pasaulyje. Tačiau galbūt tokios pat įdomios veislės ir tiek pat protingą bei patrauklų.

Pasisukau jo glėbyje ir veidu įsikniaubiau jam į krūtinę. Vieną baisią akimirką man pasirodė, jog pravirksiu, bet juk tai kvaila — žmonės neverkia iš laimės, nebent knygose.

— Myliu tave, — ištariau. Deividas laikė mane labai tvirtai apglėbęs, ir aš galų gale pravirkau, bet tai jau nebeturėjo reikšmės.

Sėdėjome, apsisiautę Deivido apsiaustu, ir kūrėme fantastiškus planus: susituokti Rif Pointo misijoje ir užsakyti Izabelei Makenzi, kad numegztų man vestuvinę suknelę. Tie planai neišvengiamai išvirsdavo į juokus, tada juos atmesdavome ir vėl kurpdavome naujus. Taip įsitraukėme, jog nepastebėjome, kaip išblėso diena ir atvėso vakaro oras. Galų gale mus nutraukė senelė, atvėrusi langą ir sušukusi pareiti arbatos, tad atsistojome ir sustingę bei sušalę patraukėme į namus.

Sodą gaubė sutemos, pilnos tamsių šešėlių. Apie Sinklerį nebekalbėjome, tačiau visai netikėtai pajutau jį visur esant — ne vyrą, bet berniuką iš mano prisiminimų. Jis negirdimai bėgo per žolę ir nuo šešėlių po medžiais atsklido tylus nukritusių lapų šnaresys. Panūdau žinoti, ar Elvis kada nors išsivaduos nuo jo, tai nuliūdino, nes, kas bebūtų atsitikę ir kas čia begyventų, nesinorėjo, kad šioje vietoje vaidentųsi.

Deividas ėjo pirmas, tad stabtelėjęs paėmė šluotą ir karnų ir saugiai pastatė juos po klevu. Dabar laukė manęs, namo šviesų fone ryškiai išsiskyrė aukšta jo figūra.

— Kas yra, Džeine?

— Vaiduokliai, — atsiliepiau.

— Ten nieko nėra, — tarė jis.

Žvilgtelėjau dar kartą ir įsitikinau, kad jis teisus. Vien tik dangus, vanduo ir lapus blaškantis vėjas. Jokių vaiduoklių. Priėjau, Deividas paėmė mane už rankos ir mes kartu žengėme į vidų gerti arbatos.