Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Здесь есть возможность читать онлайн «Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vasaros pabaiga: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vasaros pabaiga»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Dar vienas populiarios anglų rašytojos romanas, kuriame pasakojama apie tėvynės ilgesį, išduotą vaikystės meilę, kilnias ir niekšingas širdis, tikras ir tariamas vertybes.

Vasaros pabaiga — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vasaros pabaiga», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Kas mano veidui?

— Jis papurtęs ir pabrinkęs. Visiškai toks pat, kai sirgai tymais. Tu vėl atrodai lyg maža mergaitė.

Škotijoje išgėrimas, kaip ir dalyvavimas laidotuvėse, yra rimtas, vien tik vyrams priderantis užsiėmimas. Viešuose baruose moterys nėra laukiamos ir jeigu vyras užklysta į barą su žmona ar drauge, tai jiems tenka vaišintis kokioje nors nuošalioje svetainėje, kuo toliau nuo lėbaujančių bičiulių akių ir ausų.

10

„Krimondo rankų“ užeiga Keiplbridže nebuvo šios taisyklės išimtis. Tą vakarą mus nuvedė į šaltą, nejaukų, oranžiniais apmušalais išklijuotą kambarį, apstatytą pintais baldais ir papuoštą gipsiniais skrendančių ančių lipdiniais bei neskoninga vaza su apdulkėjusiomis dirbtinėmis gėlėmis. Kambaryje stovėjo neįžiebtas dujinis židinys, keletas didelių alaus daryklos reklaminių peleninių ir pianinas, kuris, kai patikrinau, pasirodė esąs patikimai užrakintas. Buvome palikti tenkintis vienas kito draugija.

Laukdama pusbrolio sėdėjau viena, prislėgta ir pašiurpusi nuo kambario aplinkos, nuo neaiškaus nerimo dėl Sinklerio, nuo visko, kas įvyko. Pagaliau jis atėjo nešinas nedidele taurele blyškaus chereso man bei dideliu stiklu tamsaus viskio sau.

— Ko neužkūrei židinio? — iškart paklausė.

— Nežinojau, ar man tai leista, — atsakiau, turėdama omenyje užrakintą pianiną ir bendrą neprielankaus atšiaurumo atmosferą.

— Nebūk juokinga, — tarė Sinkleris ir paėmęs degtuką priklaupė prie dujinio židinio. Negarsiai pokštelėjo, smarkiai pakvipo dujomis, sušvito mažos ugnelės ir šilumos srovelė įsiveržė į nedidelę erdvę ties mano keliais.

— Ar jau geriau?

Geriau nebuvo, nes šaldantis speigas slypėjo giliai manyje ir niekas negalėjo jo ištirpdyti, tačiau pasakiau, kad man jau geriau. Jis įsitaisė patenkintas žemoje pintoje kėdėje, stovinčioje už juokdariško kilimėlio prie židinio, susiradęs prisidegė cigaretę ir kilstelėjo mano pusėn savąjį viskio stiklą.

— Aš gerti į jūsų sveikatą, — paskelbė jis.

Tai buvo senas mūsų pokštas, kurį dabar reikėjo priimti kaip baltą susitaikymo vėliavą. Man derėjo atsakyti: „Ir aš kelti už jus savo taurė“, tačiau nesakiau to, nes nebuvau tikra, ar beįstengsiu kada nors vėl su juo draugauti.

Po to jis daugiau nepratarė nė žodžio. Išgėrusi savo cheresą, pastačiau tuščią taurelę ir pastebėjusi, kad jis nugėrė tik pusę savojo stiklo, pasisakiau eisianti ieškoti tualeto, nes norėjau patikrinti savo išvaizdą prieš susitinkant su senele. Sinkleris sakė palauksiąs, tad išėjau iš kambario ir, paklaidžiojusi koridoriumi bei palypėjusi laiptais, suradau moterų tualetą, kuris nebuvo nei jaukesnis, nei mielesnis už niūrųjį kambarį apačioje. Pažvelgusi į veidrodį, pamačiau savo prislėgtą veidą, visą nusėtą dėmėmis, papurtusi ir ištepliotą blakstienų tušu. Nusiprausiau šaltu vandeniu, radusi kišenėje šukas sušukavau susivėlusius plaukus, bet visą laiką jaučiausi taip, tarsi tvarkyčiau mirusios kūną, kaip kokiame siaubo apsakyme apie Amerikos laidojimo biuro savininkus.

Sugaišau šiek tiek laiko ir, kai vėl nulipau žemyn, radau nesvetingąjį kambarį tuščią, tačiau už durų, vedančių į bendrąją baro salę, išgirdau Sinklerį kalbantis su barmenu ir spėjau, kad jis bus pasinaudojęs proga užsisakyti dar vieną stiklą ir išgerti jį tinkamesnėje aplinkoje.

Nenorėdama be tikslo slampinėti, išėjau palaukti jo lauke prie automobilio. Lijo, šlapia ir tamsi it ežero paviršius turgaus aikštė mirguliavo oranžiniais gatvių žibintų atspindžiais. Sėdėjau susigūžusi ir sužvarbusi, neturėdama jėgų net susirasti ir prisidegti cigaretę, tačiau netrukus pamačiau prasiveriant užeigos duris. Jose trumpam švystelėjo tamsus Sinklerio siluetas, po to durys užsidarė, o jis atbrido per balas manęs link.

Rankoje nešėsi laikraštį.

Įlipo į lotusą prie vairo, užtrenkė dureles ir sėdėjo sunkiai alsuodamas. Pasklido viskio kvapas, tad rimtai susirūpinau, kiek stiklų viskio jis spėjo išlenkti, kol prausiausi viršuje. Po kurio laiko, jam vis dar nebandant įjungti variklio, paklausiau:

— Ar kas atsitiko?

Jis neatsakė. Tiesiog sėdėjo išblyškęs, nuleidęs akis, o jo tankios blakstienos juodavo virš skruostikaulių.

— Sinkleri! — šūktelėjau, staiga sunerimusi.

Jis kyštelėjo man laikraštį. Pamačiau, jog tai vietinis vakarinių žinių laikraštis, kurį, matyt, buvo pasiėmęs prie baro. Gatvės žibintų šviesoje perskaičiau antraštę, skelbiančią apie autobuso avariją, buvo išspausdinta naujai išrinkto miestelio tarybos nario fotografija, skiltis apie kažkokią merginą iš Trumbou, kuriai pasisekė Naujojoje Zelandijoje...

Ir tada apatiniame kamputyje pamačiau colio dydžio raidėmis išspausdintą tekstą:

ŽYMIOS SODININKĖS MIRTIS

Vakar rytą savo namuose Krauli Korte, Londone, buvo rastas panelės Tesos Faradėj lavonas. Dvidešimt dvejų metų panelė T. Faradėj buvo nugalėtoja Moterų slidinėjimo pirmenybėse, vykusiose praeitą žiemą...

Raidės šokinėjo, plaukė ir pradingo iš akių. Užsimerkiau, tarsi norėdama užsisklęsti nuo siaubo, tačiau tamsoje pasidarė dar baisiau, supratau, jog niekur nepasislėpsiu nuo savo pačios minčių. „Ji pasakė susitvarkysianti kitaip, — pasakojo man Sinkleris. — Ji daug mačiusi, sumani mergina“. — Juk ji nusižudė... — ištariau suglumusi.

Atsimerkiau. Jis nebuvo pajudėjęs iš vietos. Nesavu balsu paklausiau:

— Ar tu žinojai, kaip ji ketino „susitvarkyti kitaip“?

— Maniau ją turint omenyje, kad atsikratysianti jo, — atsiliepė jis niūriai.

Staiga man viskas tapo aišku. Aš supratau.

— Ji nebūtų bijojusi turėti kūdikį. Ji ne iš tokių, kurios išsigąsta. Ji nusižudė sužinojusi, jog nebemyli jos. Tu ketinai vesti kitą.

Jis staiga pasisuko į mane apimtas nevaldomo įtūžio:

— Užsičiaupk ir nieko nekalbėk apie ją, girdi? Neužsimink apie ją, neklausk, nesakyk nė vieno vienintelio žodžio! Nieko apie ją nežinai, tad neapsimesk žinanti. Tu nesupranti ir niekad negalėtum suprasti.

Tai sakydamas jis įjungė degimą, atleido rankinį stabdį, šlapios padangos su žviegesiu nuslydo šlapiu grindiniu. Apgręžtas lotusas pasileido lėkti per aikštę link gatvės, vedančios į užmiestį, o toliau — į Elvį.

Jis buvo apgirtęs, išgąsdintas, apimtas sielvarto, sukrėstas. Dabar jam nebeegzistavo jokios eismo taisyklės, greičio apribojimai ir net savisaugos instinktas. Sinkleris spruko, tūkstančio demonų vejamas, ir greitis buvo jo vienintelė gynyba.

Riaumodami praskriejome siauromis miestelio gatvėmis ir nelyg raketa išlėkėme į tamsų užmiestį. Nebeliko jokios kitos tikrovės, išskyrus priekyje nusidriekusį kelią, kurį žymintys balti stulpeliai su atšvaitais ties viduriu galvotrūkčiais skriejo į mus tokiu greičiu, jog susiliejo į vieną švytinčią liniją. Niekada anksčiau nebuvau iš tikrųjų bijojusi dėl savo gyvybės, tačiau dabar sėdėjau ligi skausmo sukandusi dantis ir įsispyrusi į įsivaizduojamą stabdžio pedalą taip stipriai, jog buvo realus pavojus išsinarinti stuburą. Už paskutinio posūkio atsivėrė laisvas kelias darbų ruožo link. Degė žalias šviesoforo signalas. Sinkleris paspaudė lotuso gazą norėdamas pravažiuoti pro šviesoforą, kol jis nepersijungė, ir mes nulėkėme pirmyn dar greičiau nei pirma. Nejučia pradėjau melstis: „Tegu užsidega raudona šviesa. Tuoj pat. Prašau, tegu užsidega raudona“.

Ir tada, kai ligi šviesoforo beliko tik penkiasdešimt jardų, stebuklas įvyko — užsidegė raudona šviesa. Sinkleris ėmė stabdyti, o aš tą pat akimirką supratau, ką turiu daryti. Šaižiai sužviegė dreskiamos padangos, lotusas pagaliau sustojo. Visa drebėdama atidariau dureles ir iššokau lauk.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vasaros pabaiga»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vasaros pabaiga» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Розамунда Пилчер - Возвращение домой.Том 2.
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Сладкие объятия
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Конец лета
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Голоса лета
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Спящий тигр
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Пустой дом
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Дикий горный тимьян
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Штормовой день
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - В канун Рождества
Розамунда Пилчер
Розамунда Пилчер - Возвращение домой [litres]
Розамунда Пилчер
Отзывы о книге «Vasaros pabaiga»

Обсуждение, отзывы о книге «Vasaros pabaiga» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x