Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Tai ten buvai tu? — ištarė su akivaizdžiu palengvėjimu, lyg išsisklaidžius kokiai nedidelei abejonei. — Pamenu, girdėjau išsijungiant kitą liniją. Didžiai taktiška iš tavo pusės nesiklausyti iki pat pokalbio pabaigos.

— Ką ketini daryti?

— Daryti? Nieko.

— Bet juk ta mergina nešioja tavo kūdikį.

Brangioji Džeine, mes nežinome, ar tai mano kūdikis.

— Tačiau jis galėtų būti tavo.

— O, taip, galėtų. Tačiau tai nereiškia, kad yra. Ir aš neprisiimsiu atsakomybės už kito vyro neatsargumą.

Pagalvojau apie Tesą Faradėj ir apie jos įvaizdį, kur į buvau susikūrusi. Linksma ir maloni mergaitė, besijuokianti Sinklerio rankos apkabinta. Atsidavusi sportui, puiki slidininke, šlovinama savo pasirinktos sporto šakos gerbėjų. Jauna moteris, pripažinta ir gerbiama, pietaujanti su mano senele Konauhte. „Kokia žavinga mergina“, — sakė senelė, o ji retai kada klysta vertindama žmones. Nė viena mano žinoma detalė neturėjo nieko bendra su tuo įspūdžiu, kurį man bandė įteigti Sinkleris.

— Sakei jai apie tai? — atsargiai pasiteiravau.

— Taip, ir labai aiškiai.

— O ką ji atsakė?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Pasakė, jei aš taip manąs, tai ji susitvarkysianti kitaip.

— Ir tau pakako tokio atsakymo?

— Taip. Mums abiem pakako. Nebūk per daug naivi, Džeine, ji daug mačiusi, sumani mergina.

Visą šį laiką mano ranką laikė sugniaužęs delnuose, tačiau dabar paleido, galėjau ištiesti bei pamankštinti nutirpusius pirštus, o jis dviem pirštais suėmęs žiedą sukinėjo jį į vieną ir į kitą pusę, tarsi užsukdamas veržlę.

— Beje, — tarė jis, — pasakiau jai, jog ruošiuosi tave vesti.

— Ką jai pasakei?

— Brangioji, klausykis atidžiau. Pasakiau jai, jog ruošiuosi tave vesti...

— Bet tu neturėjai jokios teisės taip sakyti... tu net neatsiklausei manęs.

— Aišku, atsiklausiau. Kaip manai, apie ką mudu kalbėjomės aną dieną? Kaip tau atrodo, ką aš tada dariau?

— Vaidinai komediją.

— Ne, nevaidinau. Ir tu žinojai, jog nevaidinau.

— Tu nesi manęs įsimylėjęs.

— Betgi aš myliu tave. — Jis pasakė labai įtikinamu tonu. — Buvimas su tavimi, tavo sugrįžimas į Elvį — puikiausias dalykas, koks tik galėjo man nutikti. Tu įnešei tiek gaivumo, Džeine. Kartais esi naivi it vaikas, o tada imi ir pasakai ką nors taip nuostabiai išmintingo. Man su tavimi linksma, atrodai nepaprastai patraukli. Ir tu pažįsti mane gal dar geriau nei aš pats. Argi visa tai ne nuostabiau už paprastą įsimylėjimą?

— Bet santuoka juk visam gyvenimui, — pasakiau aš.

— Na, ir kas?

— Tesą Faradėj tikriausiai buvai įsimylėjęs, o dabar nebenori turėti su ja nieko bendra.

— Džeine, tai visiškai kas kita.

— Kaip kas kita? Aš nematau jokio skirtumo.

— Tesą patraukli, linksma, su ja labai lengva, man nepaprastai patiko su ja draugauti... bet visam gyvenimui... ne.

— Ji ruošiasi turėti vaikelį visą likusį savo gyvenimą.

— Jau sakiau tau, jog jis beveik neabejotinai ne mano.

Buvo akivaizdu, jog trūks plyš tvirtai laikysis šios pozicijos. Ėmiausi kitos taktikos.

— Tarkim, Sinkleri, tiktai tarkim, jog aš nenoriu už tavęs tekėti. Kaip jau anądien sakiau, esam pirmos eilės pusbrolis ir pusseserė...

— Taip buvo prieš...

— Esam per daug artimi... Nenorėčiau tuo rizikuoti.

— Aš myliu tave, — pakartojo Sinkleris.

Tai buvo pirmas kartas, to man dar niekas nebuvo sakęs. Dažnai įsivaizduodavau tą įvykį slaptose paauglystės svajonėse, tačiau visiškai ne taip.

— Bet... bet aš tavęs nemyliu.

— Sakai, lyg nebūtum tuo labai tikra, — šyptelėjo jis.

— Aš įsitikinusi. Visiškai.

— Ar pakankamai, kad atsisakytum... padėti man?

— O, Sinkleri, tau nereikia pagalbos.

— Čia tu klysti. Man reikia jos. Jei netekėsi už manęs, mano gyvenimas beregint suduš į smulkias šukeles.

Tai buvo panašu į įsimylėjėlio žodžius, tačiau nepatikėjau, kad jie ištarti su meile.

— Sakai tai tiesiogine prasme, tiesa?

— Kokia tu įžvalgi, Džeine. Taip, tiesa.

— Kodėl?

Staiga jis suirzo, metė mano ranką lyg įgrisusį daiktą ir nusisukęs ėmė ieškoti cigaretės. Rado keletą savo apsiausto kišenėje. Paėmęs vieną prisidegė prietaisų skydelio uždegikliu.

— Na, todėl, — pagaliau prabilo.

— Todėl? — paraginau jį kiek palūkėjusi.

Jis giliai atsiduso.

— Todėl, kad ligi ausų esu įklimpęs į skolas. Todėl, kad privalau surasti pinigų joms padengti arba pasiskolinti užstatą, o aš neturiu nei vieno, nei kito. O jei tai iškils į viešumą, kas jau mirtinai gresia, visiškai neabejoju, kad valdybos direktorius pasikvies mane ir apgailestaudamas praneš, jog, ačiū, jis galįs puikiai apsieiti be mano paslaugų.

— Nori pasakyti, kad prarasi savo darbą?

— Esi ne tik įžvalgi, bet ir greitai viską suvoki.

— Tačiau... kaip įklimpai į tas skolas?

— O kaip tu manai? Statydamas žirgų lenktynėse, lošdamas akį...

Jo balsas nuskambėjo visiškai nekaltai.

— O kiek esi skolingas?

Jis pasakė skaičių. Negalėjau patikėti, kad kas nors galėtų turėti tiek daug pinigų, jau nekalbant apie įsiskolinimą.

— Turbūt išprotėjai. Vien lošdamas kortomis...

— Dėl Dievo meilės, Džeine, kai kuriuose Londono lošimo klubuose tokią sumą gali prarasti per vieną vakarą. O aš tą darau jau dvejetą metų.

Praėjo minutė ar dvi, kol susitaikiau su ta mintimi, kad žmogus gali būti toks kvailas. Visada maniau, jog mano tėtis visiškai nemoka elgtis su pinigais, bet kad šitaip...

— Ar senelė negalėtų tau padėti? Paskolinti pinigų.

— Ji yra padėjusi anksčiau... be didelio noro, galiu pridurti.

— Tai jau nebe pirmas kartas?

— Ne, tai ne pirmas kartas. Nežiūrėk į mane tokiu išgąstingu sugauto paukštelio žvilgsniu. Beje, mūsų senelė neturi tiek laisvų pinigų. Ji priklauso tai kartai, kuri didelę reikšmę teikia kapitalo investicijoms, visas jos turtas investuotas į obligacijas, akcijas ir žemę.

„Žemę!“ Nejučia prasitariau:

— Tuomet, ką manai apie žemės pardavimą? Pavyzdžiui... tyrlaukio.

Sinkleris pašnairavo į mane su nenoromis reiškiama pagarba.

— Jau svarsčiau tai. Aš net suradau grupelę amerikiečių, labai trokštančių pirkti tyrlaukį, o jei negalėtų to padaryti, išsinuomotų jį už kasmetinį stambų nuomos mokestį. Atvirai pasakius, Džeine, dėl to ir pasiėmiau trumpų atostogų, kad atvykčiau į Elvį ir išdėstyčiau senelei šį sumanymą. Tačiau, savaime aišku, ji atsisakė net apie tai pagalvoti... nors nematau jokios naudos iš dabartinės padėties.

— Jis jau išnuomotas.

— Už trupinėlius. Nuoma, kurią moka mažoji draugija, vargiai padengia išlaidas Gibsono šoviniams.

— O Gibsonas?

— Na, velniop Gibsoną. Šiaip ar taip, jis jau niekam nebetinka, laikas jį išleisti į pensiją.

Mes vėl nutilome. Sinkleris rūkė, o aš sėdėdama greta jo bandžiau susigaudyti klaikioje minčių painiavoje. Supratau, jog mane apstulbino nėjo beširdiškas požiūris — ką slapčia įtariau — ir ne tai, kad jis pakliuvo į tokią bėdą, o vien tas nepaprastas jo atvirumas. Arba jis atsisakė savo sumanymo mums susituokti ir nebebijo nieko prarasti, arba jo išpuikimas neturi ribų.

Pradėjau pykti. Savitvardą prarandu retai ir negreitai, bet, kai tai atsitinka, tampu visiškai nesuvaldoma. Tai žinodama ir stengdamasi to išvengti, apdairiai užgniaužiau savo švelniuosius jausmus ir nusiteikiau išlikti šalta bei praktiška.