Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Kodėl Olvynas niekada negrįžo iš Kanados?

— Dėl Sinklerio. Kartais įsivaizduojamas tėvas gali būti geriau nei esamas. Sinkleris yra... — ji pasitaisė šiek tiek virptelėjusiu balsu, — Sinkleris buvo dar vienas Beilis. Tiesiog neįtikėtina, kaip tiksliai vienintelis blogas bruožas pasikartoja tos pačios giminės kartose.

— Turi omenyje visus tuos lošimus ir kitokius niekus?

— Sinkleris tau papasakojo?

— Truputį.

— Žinai, jam lošti nebuvo jokio reikalo. Turėjo gerą darbą ir gaudavo nemažą algą, tačiau paprasčiausiai nesugebėdavo atsispirti azartui. Kad šito nesuprantame, jokiu būdu neturėtų sumažinti mūsų užuojautos, nors kartais galvoju, kad tai buvo viskas, dėl ko Sinkleris gyveno.

— Tačiau jis mėgo atvažiuoti į Elvį.

— Tik retkarčiais. Nebuvo prisirišęs prie jo kaip tavo mama... ar tu. Iš tiesų, — ji sukeitė virbalus ir ėmė megzti kitą eilę, — prieš kurį laiką nusprendžiau, jog būtų nuostabu, jeigu vieną dieną Elvis taptų tavo nuosavybe. Ar tam pritartum?

— Aš... aš nežinau.

— Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios taip troškau, kad tėvas išleistų tave parvažiuoti namo, ir atakavau jį laiškais, į kuriuos tas nenaudėlis nepanūdę atsakyti. Norėjau pasikalbėti su tavimi apie Elvį.

Aš tariau:

— Sumanymas nuostabus, tačiau nuosavybė mane baugina... Nemanau, jog noriu būti varžoma įvairiausių rūpesčių dėl tokios sodybos kaip Elvis. Juk netekčiau laisvės išsirinkti gyvenimo kelią, kuriuo tikrai trokštu eiti.

— Kalbi kaip bailiuke ir, beje, truputį panašiai kaip tavo tėtis. Jeigu jo požiūris į nuosavybę būtų buvęs praktiškesnis, tai šiuo metu galėtų sėsliai gyventi ir, be to, puikiai gyventi. Ar tu, Džeine, nenori sėslaus gyvenimo? Argi nenori ištekėti ir turėti šeimą?

Žiūrėjau į ugnį ir mąsčiau apie daugelį dalykų. Apie Sinklerį, tėtį... ir Deividą. Mąsčiau apie viską, ką esu mačiusi pasaulyje, ir apie jo platybes, kurias labai tikėjausi kada nors pamatyti. Ir dar mąsčiau apie vaikus Elvyje, savo vaikus, atsivežtus į šią nuostabią vietą ir darančius visa tai, ką mes su Sinkleriu darydavome.

— Aš nežinau, ko noriu. Iš tikrųjų nežinau, — ištariau pagaliau.

— Aš ir nereikalauju, kad jau žinotum. O šiandien, kai nė viena iš mudviejų nėra nusiteikusi ką nors protingai įvertinti, ne pats geriausias laikas tai aptarinėti. Tačiau tau derėtų apie tai pagalvoti, Džeine. Apsvarstyti visus argumentus už ir prieš. Turime marias laiko tam aptarti kartu.

Rąstgalys perlūžo ir įkrito į rusenančias židinio žarijas. Pakilusi įmečiau dar vieną rąstgalį ir pasilenkiau paimti arbatos padėklo, ketinau išnešti jį į virtuvę, tačiau, kai priėjau prie durų ir sustojau jų atidaryti, senelė vėl pašaukė mane:

— Džeine!

— Ką, senele?

Vis dar laikydama padėklą, pasisukau veidu į ją. Ji nebemezgė ir dabar nusiėmė akinius, tad pamačiau jos žydras akis, giliai įkritusias blyškiame veide. Niekad nebuvau mačiusi jos tokios išblyškusios. Niekada neatrodė taip susenusi.

— Džeine... ar atsimeni, aną dieną kalbėjome apie Sinklerio draugę Tesą Faradėj?

Mano pirštai taip sugniaužė padėklo rankenėles, jog net krumpliai pabalo. Supratau, kas dabar bus, ir meldžiausi, kad tai neįvyktų.

— Taip.

— Skaičiau laikraštyje, kad ji mirė. Dėl barbitūratų perdozavimo. Ar tu skaitei?

— Taip, skaičiau.

— Nieko man nesakei.

— Ne, nesakiau.

— Ar tai... turėjo ką nors bendra su Sinkleriu?

Žvelgėme viena į kitą nenuleisdamos akių. Tą akimirką būčiau atidavusi gyvybę už sugebėjimą įtikinamai sumeluoti. Tačiau tai buvo ne mano jėgoms, o senelė mane puikiai pažinojo. Neliko nė menkiausios vilties išsisukti.

— Taip, turėjo, — atsakiau. Ir tada pridūriau: — Ji laukėsi jo kūdikio.

Senelės akys paplūdo ašaromis ir tai buvo vienintelis kartas, kai mačiau ją verkiant.

11

Deividas atvažiavo kitą popietę. Senelė rašė laiškus. O aš viena išėjusi į sodą šlaviau lapus, nes kartą girdėjau, kad fizinis darbas — geriausias dvasinės kančios gydymo būdas. Buvau sušlavusi nedidelę krūvelę ir jau norėjau sukrauti ją į čia pat stovintį karutį, kai atsivėrė įstiklintos durys ir tarpduryje pamačiau Deividą. Atsitiesusi žiūrėjau į jį ateinantį veja, tokį aukštą ir liekną, vėjo taršomais plaukais, ir tą akimirką pagalvojau, kaip mums būtų buvę sunku be jo tas pastarąsias dienas. Jis viską darė, viską sutvarkė, net rado laiko tiesiogiai pasikalbėti telefonu su mano tėčiu ir praneša jam apie Sinklerio mirtį. Neabejojau — kas mudviem beatsitiktų, niekad nepaliausiu jausti jam dėkingumo.

Jis vienu žingsniu perlipo suoliuką ir atsidūrė mano pusėje.

— Džeine, ką ketini daryti su tuo lapų glėbeliu?

— Sukrauti į karutį, — atsakiusi taip ir padariau. Tačiau lapus pagavo vėjo sūkurys ir didesnė dalis vėl išsiplaikstė aplink.

Jis tarė:

— Jei susirastum porą pagalių, tai tuoj paspartintum šį procesą. Atnešiau tau laišką.

Ištraukė iš savo talpios kišenės, ir aš pamačiau, kad jis nuo tėčio.

— Kaip jį gavai?

— Buvo įdėtas į voką kartu su man rašytu laišku. Prašė perduoti tau.

Palikę karuti ir šluotą, nuėjome per sodą, peršokome griovį ir nusileidome prie senos valčių prieplaukos, kur šiek tiek rizikuodami įlūžti susėdome greta ant patrešusių lentų. Aš atplėšiau laišką ir garsiai perskaičiau Deividui:

Mano brangioji Džeine,

žinia apie Sinklerį ir tai, kad tapai jo mirties liudininke, mane labai nuliūdino, tačiau džiaugiuosi, jog galėjai būti su senele, ir, neabejoju, suteikei jai didžiausią paguodą.

Jaučiuosi kaltas — tau išvažiavus, visąlaik jaučiausi — dėl to, kad leidau grįžti į Elvį nepapasakojęs apie tavo dėdę Olvyną. Tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių bei tokio skubaus tavo išvykimo nepasitaikė tam tinkama proga. Tačiau užsiminiau apie tai Deividui Stiuartui, ir jis pažadėjo pasirūpinti tavimi bei stebėti visa, kas vyksta...

— Bet man nieko nesakei, — tariau aš.

— Tai ne mano reikalas.

— Tačiau žinojai.

— Be abejo, žinojau.

— O apie Sinklerį?

— Žinojau, kad jis prašvilpė daugybę tavo senelės pinigų.

— Būta dar blogiau, Deividai.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Sinkleris žuvo įsiskolinęs milžinišką sumą.

— Bijojau, kad taip atsitiks. Kas tau pasakė?

— Jis pats. Prikalbėjo man visokių dalykų.

Vėl ėmiau skaityti laišką:

Taip atkakliai priešinausi tavo sugrįžimui į Elvį ne dėl to, koks buvo tavo dėdė, o kuo, neabejoju, tapo pusbrolis Sinkleris. Po tavo mamos mirties seneli siūlė, kad palikčiau tave Elvyje, ir iš tiesų tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Tačiau buvo Sinkleris. Žinojau, kaip prie jo prisirišai ir kiek daug jis tau reiškė, tad bijojau, kad tiek daug laiko praleidžiant kartu, ateis tokia diena, kai tave neišvengiamai užklups didelis sielvartas arba iliuzijų griūtis. Abu šie dalykai labai skausmingi, jeigu ne pražūtingi, todėl pasiėmiau tave su savimi ir išsivežiau į Ameriką.

— Įdomu, kuo remdamasis jis buvo toks tikras dėl Sinklerio, — įsiterpė Deividas.

Prisiminiau knygą, Goldsmito „Gyvąją gamtą“, ir tą akimirką ketinau viską apie ją papasakoti Deividui, bet paskui nusprendžiau nutylėti. Knygos jau nebėra. Kitą dieną po Sinklerio žūties vėl susiradau ją spintelėje, nusinešiau žemyn ir, sugrūdusi į vandens virinimo katilo pakurą, stebėjau degant... Dabar jos nebeliko nė ženklo. Sinklerio labui geriausia tai pamiršti.