Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Sinkleris grįžo. Pažiūrėjau į laikrodį. Penkta valanda. „O jis ankstyvas“. Per žolę, iki kulkšnių apklotą nukritusiais lapais, išėjau į žvyruotą aikštelę. Praeidama pro automobilį, perbraukiau ranka per blizgantį buferį, tartum norėdama įsitikinti, kad jis iš tiesų čia. Įėjau į šiltą, durpėmis kvepiantį prieškambarį, palaukiau, kol įbėgs šunys, ir uždariau paskui save duris.

Svetainėje išgirdau kalbantis. Šunys nulapsėjo atsigerti iš savo dubenėlių, o po to išsitiesė priešais prieškambario židinį. Atsisegusi lietpalčio diržą, nusivilkau jį, nusiaviau išpurvintus batelius, rankomis perbraukiau plaukus. Perėjau prieškambarį ir atvėriau duris į svetainę.

— Sveikas, Sinkleri, — pasisveikinau.

Jie jau sėdėjo abipus židinio prie žemo arbatos stalelio. Tačiau Sinkleris tuoj pat atsistojo ir priėjo manęs pasitikti.

— Džeine... kur tu buvai? — Jis pabučiavo mane.

— Pasivaikščioti.

— Jau beveik tamsu, mes manėme, jog pasiklydai.

Pažvelgiau į jį. Įsivaizdavau, kad bus pastebimai pasikeitęs. Tylesnis, galbūt pavargęs po tolimos kelionės, labiau susimąstęs, slegiamas naujų įsipareigojimų. Tačiau buvo akivaizdu, jog klydau. Kaip niekur nieko — dargi atrodė laimingesnis, jaunesnis ir linksmesnis nei paprastai. Tą vakarą jo nuotaika buvo pakili — tiesiog ekstazė, lyg vaiko per Kalėdų eglutės šventę.

Jis suėmė mano rankas.

— Esi sušalusi į ledą. Eikš prie židinio ir pasišildyk. Su malonumu palikau tau vieną skrebutį, bet esu tikras, jei norėtum daugiau, Lumli dar pakepins.

— Ne, viskas puiku.

Prisitraukiau žemą odinį pufą ir atsisėdau tarp jų, o senelė įpylė man arbatos.

— Kur vaikštinėjai? — paklausė ji, aš papasakojau. — Ar šunys atsigėrė? Ar nebuvo sušlapę ir purvini, apšluostei juos?

Patikinau ją, kad atsigėrė, nesušlapo ir man nereikėjo jų šluostyti.

— Mes nėjome ten, kur šlapia, o visus viržių šapus išrinkau iš kailio dar prieš įžengiant į vidų.

Ji padavė man puodelį, apglėbiau jį sušalusiomis rankomis ir pažvelgiau į Sinklerį.

— Kaip Londonas?

— Įkaitęs ir tvankus. — Jis nusišypsojo, akys linksmai švietė. — Pilnas nusikamavusių verslininkų žieminiais drabužiais.

— Ar... įvykdei tai, dėl ko važiavai?

— Skamba labai pompastiškai. Įvykdei. Kur išmokai tokių įmantrių žodžių?

— Tai ar įvykdei?

— Taip, žinoma. Priešingu atveju nesėdėčiau čia.

— Kada išvažiavai iš Londono?

— Šįryt anksti... maždaug šeštą valandą... Senele, ar dar yra arbatos tame arbatinyje?

Ji paėmė arbatinuką ir nukėlusi dangtelį pažiūrėjo į vidų.

— Beveik nebėra. Eisiu ir užpilsiu dar truputį.

— Tegu Lumli...

— Ne, jai skauda kojas. Užpilsiu pati. Vis tiek noriu jai pasakyti, kad pietums reikės ištroškinti dar vieną fazaną.

Jai išėjus, Sinkleris pasidžiaugė:

— Tai bent skanumėlis, troškinta fazaniena.

Paėmė mane už riešo, apkabindamas pirštais lyg apyranke. Prisilietimas buvo vėsus ir švelnus.

— Noriu su tavimi pasikalbėti, — pagaliau tarė.

Štai ta akimirka!

— Apie ką?

— Ne čia, reikia, kad būtume vienu du. Sugalvojau, kad po arbatos galime pasivažinėti automobiliu. Pakilsime į Bengairno viršūnę ir pasigrožėsime mėnulio patekėjimu. Ar važiuosi?

Jeigu jis nori slapta pasipasakoti man apie Tesą, tai nujaučiau, jog lotus-sedano salonas — tam tinkamiausia vieta.

— Gerai, — sutikau.

Važiavimas lotusu man buvo dar neatrasta patirtis. Pririšta saugos diržu žemoje sėdynėje, pasijutau tarytum ruoščiausi skrydžiui į mėnulį, o greitis, kuriuo Sinkleris pradėjo važiuoti, to įspūdžio nė kiek neišsklaidė. Riaumodami nulėkėme taku tarp gyvatvorių, akimirką stabtelėjome prie pagrindinio kelio, o tada trūktelėjome pirmyn ir pasileidome juo. Spidometro rodyklė per keletą sekundžių šoktelėjo ligi septyniasdešimties, o laukai, gyvatvorės ir pažįstami pakelės objektai išnirdavo ir vėl nuskriedavo svaiginančiu greičiu.

— Ar visada važiuoji taip greitai? — paklausiau.

— Brangute, čia dar negreitai.

Lioviausi prieštaravusi. Rodos, po akimirksnio atsidūrėme prie kuprotojo tilto, greitį truputį sulėtinome, tačiau automobilis kaip strėlė nuskriejo per jį (mano skrandis šoktelėjo dvi pėdas aukštyn ir pakibo kažkur gerklėje), nudardėjome žemyn, kelio darbų ruožo link. Švietė žali šviesoforų signalai, Sinkleris dar spustelėjo, tad įveikėme susiaurėjusį ruožą ir palikome jį už nugaros anksčiau, nei persijungė raudona šviesa.

Privažiavome Keiplbridžą ir trisdešimties mylių per valandą greičio ribą. Pagerbdamas vietinės policijos konsteblį ir suteikdamas man didžiulį palengvėjimą, Sinkleris sumažino greitį ir per miestelį lotusas riedėjo leidžiamu greičiu, bet vos paskutinis namas pasiliko už mūsų ir vėl atsidūrėme už miesto. Dabar nebuvo jokio eismo. Kelias, truputį išgaubtas, vingiais driekėsi priešais, tad automobilis šoko pirmyn tarsi laisvėn paleistas žirgas.

Privažiavome reikiamą sankryžą ir pasukome siauru šalutiniu keliuku, vingiuojančiu staigių posūkių virtine pietų kryptimi į Bengairno viršukalnę. Laukai ir ūkių sklypai pasiliko apačioje; bildėdami padangomis perkirtome galvijų ištryptą kelio ruožą, nulėkėme tyrlaukiais, kur vėjo draikomoje žolėje, vietomis padengtoje viržių lopais, ganėsi vien romių, juodgalvių avių bandos. Šaltas oras, dvelkiantis pro atdarą langelį, atsidavė durpėmis, o priešais tvyrojo rūkas, tačiau dar neįvažiavus į jį, Sinkleris pasuko lotusą į šalikelę ir išjungė variklį.

Prieš mus atsivėrė tykus slėnis po blyškios turkio spalvos dangumi, greičiau žalsvu nei žydru, vakarų pusėje parausvintu saulėlydžio. Toli apačioje it brangakmenis spindėjo nurimęs Elvio ežeras ir sidabro kaspinu išsirangęs Keiplas. Buvo labai tylu — girdėjosi tik vėjo dunksenimas į automobilį ir žiurlių klyktelėjimai.

Šalia manęs sėdintis Sinkleris atsisegė saugos diržą, o paskui, man nebandant sekti jo pavyzdžiu, pasilenkė atsegti manojo. Atsisukau, norėdama į jį pažvelgti, o jis nieko netaręs, suėmė pirštinėtomis rankomis mano veidą ir pabučiavo. Netrukus švelniai atstūmiau jį.

— Atsimeni, norėjai pasikalbėti? — priminiau.

Nė kiek neįsižeidęs nusišypsojo ir truputį kilstelėjo siekdamas kišenės.

— Turiu tau šį tą...

Išsitraukęs mažą dėžutę, atidarė ją, ir, rodės, pats dangus suspindo žaliuojančiose briliantų briaunose.

Pasijutau, tarsi stačia galva kūlvirsčiais risčiausi nuo aukšto stataus skardžio. Man sukosi ir svaigo galva. Atgavusi žadą, vos įstengiau prašnekti:

— Bet, Sinkleri, juk tai ne man.

— Būtent tau. Tik tau.

Jis išėmė žiedą, atsainiai nusviedė dėžutę ant prietaisų skydelio lentynėlės ir, man nespėjus paprieštarauti, pačiupo mano kairę ranką ir užbruko žiedą ant piršto. Pabandžiau numauti, bet jis stvėrė už rankos ir suspaudė, sugniauždamas pirštus ties žiedu taip stipriai, kad deimantai skaudžiai įsirėžė į odą.

— Sinkleri, mums reikia pasikalbėti.

— Dėl to tave čia ir atsivežiau.

— Ne, ne apie tai. Apie Tesą Faradėj.

Klydau tikėdamasi, kad tai jį suglumins.

— Na, ir ką tu žinai apie Tesą Faradėj?

Jo tonas buvo atlaidus, nė kiek neprislėgtas.

— Žinau, kad ji laukiasi kūdikio. Tavo kūdikio.

— Ir kaip tu tai sužinojai?

— Tą naktį, kai ji paskambino, išgirdau skambutį ir priėjau atsiliepti prie antrojo telefono viršuje. Tačiau tu jau kalbėjai, ir aš girdėjau ją... sakant tau...