Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Benas Nikolsonas? — Jis linktelėjo. — Bet ne originalas.

— Taip, tiesa. Jį man padovanojo mama dvidešimt pirmojo gimtadienio proga.

— Viskas man primena jūsų mamos butą Londone... labai panašus įspūdis...

— Gal todėl, kad baldai daugiau ar mažiau surinkti iš tų pačių namų. Be to, ji, žinoma, padėjo man išsirinkti užuolaidas, sienų apmušalus bei namų apyvokos reikmenis.

Paslapčia džiaugdamasi dėl to, jog tai buvo mama, o ne kas kitas, priėjau prie lango.

— Kas pagalvotų, jog turite tokį sodą!

Jame buvo maža terasa su mediniu staliuku bei kėdėmis, pievelė, pribirusi nukritusių lapų, gėlynas, kuriame dar žydėjo vėlyvosios rožės ir lopinėliai purpurinių saulučių.

— Ar jūs pats sodininkaujate?

— Vargu, ar tai galima vadinti sodininkavimu... kaip matote, sodas nelabai didelis.

— Tačiau yra upė ir visa kita...

— Tai ir nulėmė mano apsisprendimą pirkti šį namą. Visiems savo draugams pasakoju, kaip žvejoju Keiple, juos tai nepaprastai stebina. Nesakau, kad jis teka vos už dešimties jardų....

Ant knygų spintos viršaus buvo netvarkingai pristatyta fotografijų bei momentinių nuotraukų, labai knietėjo jas apžiūrėti.

— Ar tai jūsų mama? O čia — tėtis? Ir jūs? — paklausiau apie žaviai besišypsantį dvylikametį. — Ar tai jūs?

— Taip, aš.

— Tada nenešiojote akinių.

— Akinių nenešiojau iki šešiolikos metų.

— Kas gi atsitiko?

— Nelaimingas atsitikimas. Mokykloje žaidėme gaudynes, ir berniukas, bėgęs prieš mane, paleido palenktą medžio šaką man tiesiai į akį. Jis dėl to nekaltas, taip galėjo bet kam atsitikti. Tačiau viena akimi dalinai praradau regėjimą ir nuo to laiko nuolat turiu nešioti akinius.

— O, kokia nelaimė!

— Ne taip jau baisu. Galiu daryti beveik viską, ką noriu... tik negaliu žaisti teniso.

— Kodėl negalite žaisti teniso?

— Tiksliai nežinau. Tačiau, kai pamatau kamuoliuką, negaliu į jį pataikyti, o kai pataikau, tai nematau jo. Tai nelabai padeda žaisti.

Mes perėjom į mažą it jachtos kambuzas virtuvėlę, kuri buvo tokia tvarkinga, jog susigėdau prisiminusi savo pačios silpnybę netvarkai. Jis pažiūrėjo į orkaitę, kur buvo palikęs šiek tiek keptų bulvių, paskui susirado keptuvę, sviesto ir iš šaldytuvo ištraukė popieriuje suvyniotus sultingus poros colių storumo Aberdyno Anguso bifšteksus.

— Jūs kepsite, ar aš? — paklausė jis.

— Kepkite jūs... Aš padengsiu stalą. — Atvėriau duris į terasą, įkaitusią nuo nebūdingo šiam sezonui karščio. — Ar negalėtume papietauti čia? Kaip prie Viduržemio jūros.

— Jeigu norite.

— Tiesiog palaima... Ar prie šio stalo valgysime?

Pasišnekučiuodama, laikydamasi jo nurodymų ir vis paklausdama, kur kas yra, pagaliau padengiau stalą. Per tą laiką jis greitomis paruošė salotas, išvyniojo traškią prancūzišką bandelę ir išėmė iš šaldytuvo mažas lėkštutes su sušalusiu sviestu. Pabaigę ruošą, bifšteksams tyliai čirškant keptuvėje, prisipylėme du stiklus chereso ir išėjome pasėdėti saulės atokaitoje.

Jis nusivilko striukę, atsilošė, ištiesė savo ilgas kojas ir atsuko veidą į saulę.

— Papasakokite man apie vakarykštę dieną, — netikėtai paprašė.

— Vakarykštę dieną?

— Ėjote į Lairig Gru, — reikšmingai mirktelėjo man, — ar aš klystu?

— Aaa. Taip, ėjome.

— Kaip sekėsi?

Pabandžiau mintyse apibūdinti, kaip mums sekėsi, ir pajutau, jog negaliu prisiminti nieko, išskyrus keistą pokalbį su Sinkleriu po pietų.

— Buvo... viskas gerai. Iš tiesų nuostabu.

— Skamba nelabai entuziastingai.

— Na, buvo... nuostabu. — Negalėjau surasti jokio kito žodžio.

— Tačiau turbūt nuvargino...

— Taip. Grįžau pavargusi.

— Ar ilgai užtrukote?

Vėl negalėjau atsiminti.

— Na, grįžome sutemus. Loch Morliche mus pasitiko Gibsonas...

— Hm. — Jis tarsi bandė suprasti mano sakinių nuotrupas. — O ką pusbrolis Sinkleris šiandien veikia?

Pasilenkiau, pakėliau akmenuką ir ėmiau jį mėtyti gaudydama kita delno puse, kaip kad vaikai žaidžia akmenėliais.

— Jis išvykęs į Londoną.

— į Londoną? Maniau, kad jis atostogauja.

— Taip, atostogauja. — Numečiau akmenuką ir pasilenkiau kito. — Tačiau praeitą naktį jam paskambino... Apie ką kalbėjo, nežinau... šįryt nulipusios pusryčiauti, radome raštelį.

— Ar jis išvažiavo automobiliu?

Prisiminiau, kaip tigro balsu, suplėšydamas nakties tylą, riaumojo lotusas.

— Taip, automobiliu. — Numečiau dar vieną akmenuką. — Grįš po dienos, kitos. Gal pirmadienio vakare — taip rašė.

Nenorėjau kalbėti apie Sinklerį. Bijojau Deivido klausinėjimų ir nevikriai pabandžiau pakeisti pokalbio temą:

— Ar jūs iš tiesų žvejojate savo sodo pakrašty? Neatrodo, jog ten pakaktų vietos meškerei užmesti... jūs įpainiosite ją į obels šakas.

Taip pokalbiui nukrypus prie žvejybos, užsiplepėjome apie ją: aš papasakojau apie Klervoterio upę Aidahe, kur tėtis kartą buvo mane nusivežęs per atostogas.

— ... lašišų ten knibždėte knibžda... jas galima gaudyti paprasčiausiai pririšus sulenktą smeigtuką.

— Jums patinka Amerika?

— Taip. Taip, patinka. — Jis tylėjo atsilošęs atokaitoje, ir aš, padrąsinta to tylėjimo, su įkarščiu prašnekau apie painią padėtį, kurioje neišvengiamai atsidūriau. — Juokinga priklausyti dviem šalims, kai, atrodo, niekad visiškai nepritampi nė prie vienos iš jų. Kai būnu Kalifornijoje, man dažnai norisi atsidurti Elvyje. O dabar, kai aš Elvyje...

— ... norite grįžti į Kaliforniją.

— Ne visai taip. Tačiau yra dalykų, kurių pasigendu.

— Pavyzdžiui?

— Na, ypatingų dalykų. Žinoma, tėčio. Ir Rasčio. Ir Ramiojo vandenyno šniokštimo vėlų vakarą, kai didelės bangos dūžta į krantą.

— O kaip su neypatingais dalykais?

— Su jais kebliau. — Pabandžiau atsirinkti, ko iš tikrųjų pasigendu. — Gazuoto vandens. Belo telefonų kompanijos. San Francisko. Ir Sodininkystės prekybos centrų, kur galima nueiti ir nusipirkti sodinukų bei sodo reikmenų ir kur viskas kvepia apelsinmedžių žiedais.

Pasisukau į Deividą ir pamačiau, jog jis stebi mane. Mūsų žvilgsniai susitiko, jis nusišypsojo.

— Tačiau čia irgi esama gerų dalykų, — tariau.

— Pasakykite, kokių.

— Pašto skyriai. Provincijos pašto skyriuose galima visko nusipirkti — net pašto ženklų. Čia oras niekad nebūna toks pats dvi dienas iš eilės. Taip daug įdomiau. Ir dar popietinis arbatos gėrimas su paplotėliais, biskvitais ir drėgnais imbieriniais meduoliais...

— Ar taip subtiliai primenate man, jog jau laikas valgyti bifšteksus?

— Ne, nebent nesąmoningai.

— Na, jeigu nevalgysime dabar, tai jie gali virsti nevalgomais. Eime prie stalo.

Tai buvo puikūs pietūs puikioje aplinkoje. Jis net atkimšo butelį aitraus raudonojo vyno, labai derančio prie bifšteksų ir prancūziškos bandelės. O užbaigėme sūriu, biskvitais bei šviežiais vaisiais, sukrautais į vazą su keke desertinių vynuogių ant viršaus. Jaučiausi alkana ir valgiau nepaprastai daug, baigdama švariai išvaliau savo lėkštę stora balta rieke ir nusilupau tokį sultingą apelsiną, jog sultys varvėjo nuo pirštų galiukų.

Paskui Deividas nuėjo vidun paruošti kavos.

— Ar kavą gersime lauke? — šūktelėjo pro atviras duris.

— Taip, gerkime ją prie upės. — Nuėjau į virtuvėlę, nes norėjau nusiplauti lipnias rankas.

Jis tarė:

— Patiesalą rasite prieškambario spintelėje. Patieskite jį ir įsitaisykite kuo patogiau, o aš atnešiu kavos.