Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Tada pasakysiu, jog jie žavūs, ir įkalbėsiu atgauti gerą nuotaiką. — Jis dirstelėjo į laikrodį. — Po pusvalandžio... sakykim, dvyliktą? Čia?

— Puiku.

Pilna kišene pinigų vėl išėjau į lauką ir pasileidau ieškoti, kur galėčiau juos išleisti. Ėjau pro mėsines ir bakalėjos parduotuves, žaislų krautuves, ginklų pirklius ir automobilių garažą. Pagaliau tarp pašto ir itališkos ledainės, kokios stovi daugelyje Škotijos miestelių, aptikau „Izabelės Makenzi Madas“. Įėjau pro stiklines duris, kukliai papuoštas nulinėmis užuolaidėlėmis, ir patekau į mažą kambarėlį su išrikiuotomis lentynomis, pridėtomis beviltiškai neskoningų drabužių. Po prekystalio stiklu gulėjo rusvos ir gelsvos spalvos apatiniai baltiniai, o vienur kitur kabojo niūrių, banalių spalvų megztiniai.

Netekau drąsos, tačiau, man nespėjus pasprukti, parduotuvės gale prasiskleidė užuolaida ir prie manęs priėjo maža, į pelę panaši moterėlė, vilkinti dviem dydžiais jai per didelį džersio kostiumėlį ir seginti milžinišką Kaimgormo sagę.

— Labas rytas.

Spėjau, kad ji kilusi iš Edinburgo, man buvo įdomu, ar tai pati Izabelė Makenzi, ir jeigu taip, tai kas ją atnešė į Keiplbridžą. Turbūt ji patikėjo, jog čia klesti apdarų prekyba.

— O... labas rytas. Aš... aš norėjau megztinio.

Vos prašnekusi supratau, kad padariau klaidą.

— Turime keletą labai dailių megztinukų . Norite vilnonio ar būklė?

Pasisakiau norinti vilnonio.

— O kokio dydžio pageidaujate?

Atsakiau, jog maždaug vidutinio.

Ji ėmė kraustyti lentynas, ir netrukus buvau užversta nuvytusios rožės, samanos žalumo ir nudžiūvusių lapų rudumo megztiniais.

— A... ar neturite kokių nors kitų spalvų?

— Kokią kitą spalvą turite omenyje?

— Na, tamsiai mėlyną.

— O, šiemet mažai kas dėvi tamsiai mėlyną.

Bandžiau atspėti, iš kur ji gauna informaciją. Turbūt išlaiko tiesiogini ryšį su Paryžiumi.

— Štai žavingas atspalvis...

It etiliuoto benzino mėlyna spalva, mano manymu, netiko niekam ir su niekuo.

— Tiesą pasakius, norėjau ko nors paprastesnio... žinote, šilto ir storo... galbūt aukšta apykakle...

— O, ne, neturime nieko aukšta apykakle... aukštos apykaklės nėra...

Jau puldama į neviltį, nemandagiai ją nutraukiau:

— Tai nesvarbu, aš nebepirksiu megztinio... Gal turite sijonų?

Vėl viskas prasidėjo iš pradžių.

— Pageidaujate tartano ar tvido?..

— Gal tvido...

— Kokia jūsų juosmens apimtis?

Pasakiau, stengdamasi kalbėti kuo trumpiau. Šį kartą naršymas po beviltiškas lentynas užtruko dar ilgiau. Ji ištraukė porą sijonų ir didingu mostu paklojo prieš mane. Vienam apibūdinti trūko žodžių. Kitas, raštuotas rudai balta eglute, buvo ne toks bjaurus. Silpnavališkai sutikusi pasimatuoti, buvau įgrūsta į siaurą it spinta ertmę, uždengtą dar viena užuolaida, ir palikta rengtis. Kiek privargusi išsirangiau iš savo drabužių ir užsitempiau sijoną. Tvidas badėsi ir kibo už kojinių, lyg būtų išaustas iš usnių. Užsisegusi juosmens kabliukus ir užtraukusi užtrauktuką, apžiūrėjau save aukštame veidrodyje. Įspūdis buvo stulbinantis. Tvidas mane apsivijo zigzagais tarsi modernaus meno paveiksle, šlaunys atrodė dramblotos, o juosmens diržas veržė mano liesą kūną it žnyplės.

Izabelė Makenzi diskretiškai kostelėjo ir vikriai it fokusininkas atitraukė užuolaidą.

— O, su juo atrodote žavingai, — pragydo ji. — Jums tinka tvidas.

— Ar nemanote, kad jis... na, truputėlį per ilgas?

— Žinote, šį sezoną sijonai ilgesni...

— Taip, bet šis sijonas beveik dengia kelius...

— Na, jeigu taip norite, galėčiau jį truputį nukirpti... labai gerai atrodo... niekas taip gražiai neatrodo, kaip puikus tvidas...

Būčiau galėjusįjį nusipirkti, kad ištrukčiau, bet, dar kartą žvilgtelėjusi į veidrodį, tvirtai pareiškiau:

— Ne. Ne, bijau, jog iš tiesų man netiks... jis ne toks, kokio ieškau.

Atitraukusi užtrauktuką, nuplėšiau nuo savęs sijoną, kol ji dar nespėjo manęs įkalbėti, kad nusipirkčiau tą siaubingą daiktą. Moteris liūdnai paėmė jį, mandagiai nukreipdama žvilgsnį nuo mano apatinuko.

— Galbūt norėtumėte pasimatuoti tartaną, senoviškos spalvos tokios švelnios...

— Ne... — Apsivilkau senąjį, nešiltą amerikietiškos sintetikos sijoną ir pasijutau lyg draugo apkabinta. — Ne, turbūt apsieisiu... norėjau tik pasimatuoti... labai jums dėkoju.

Užsimečiau lietpaltį, čiupau savo rankinuką, ir mes abi nedrąsiai artinomės prie tiulio užuolaida papuoštų durų. Ji priėjo pirmoji ir nenoriai atidarė man duris, lyg paleisdama iš spąstų pagautą žvėrelį.

— Gal užsuksite kitą kartą...

— Taip... galbūt...

— Kitą savaitę gausiu naują partiją.

Tiesiai iš Dioro, be jokios abejonės.

— Ačiū... atsiprašau... gero ryto.

Į lauką ir šalin — į palaimingą atvirą orą, nusigręžiau ir nužingsniavau kiek begalėdama greičiau. Praėjau ginklų krautuvę ir tada, kažkokio įkvėpimo pagauta, apsigręžiau, grįžau atgal, įėjau į vidų ir be ilgų šnekų nusipirkau platų, tamsiai mėlyną megztinį, kaip tik skirtą jaunam žmogui. Neapsakomai nusiraminusi dėl to, kad mano rytas nevirto visiška nesėkme, grįžau pas Deividą apglėbusi standžiai supakuotą ryšulį.

Kol jis dėliojo į krūvelę dokumentus ir rakino dėžes su bylomis, atsisėdau ant rašomojo stalo ir papasakojau apie savo nelaimingą pirkinių paieškos žygį. Paįvairintas jo komentarų (jis tobulai mokėjo pamėgdžioti Edinburgo akcentą) pasakojimas išsiplėtė, ir pabaigoje kvatojau taip, kad net įskaudo šonus. Galų gale aprimome, Deividas sukišo šūsnį bylų į išsipūtusį portfelį, dar kartą viską apžvelgė, po to uždarė biuro duris, nulipome niūriais laiptais ir išėjome į saulėtą, žmonių pilną gatvę.

Jis gyveno maždaug už šimto jardų nuo miestelio centro, šį trumpą atstumą ėjome greta. Senas Deivido portfelis plakėsi ir daužėsi į jo ilgas kojas. Kartkartėmis, aplenkdami stovintį vaikišką vežimėlį ar porelę plepančių kūmučių, turėdavome prasiskirti. Priėjome jo namą — vieną iš vienodų, mažų akmeninių dviaukščių, stovinčių atskiruose žemės sklypuose, su kuklia veja priešais bei žvyruotu taku, vedančiu nuo vartelių ligi paradinių durų. Deivido namas nuo kaimyninių skyrėsi tik garažu, įrengtu tarp jo ir gretimo namo, su betoniniu išvažiavimo keliu į gatvę. Be to, paradines duris buvo nudažęs šviesia, linksma geltona spalva.

Deividas pravėrė vartelius, nusekiau taku iš paskos ir palaukiau, kol atrakino duris. Jis pasitraukė į šalį, leisdamas man įeiti pirmai. Iš siauro koridoriaus į viršų vedė laiptai, dešinėje ir kairėje buvo durys, o gale pro praviras duris matėsi virtuvė. Viskas labai paprasta, tačiau jis, ar kas nors kitas, koridorių buvo papuošęs rūpestingai išklotu kilimu, lapais ornamentuotais sienų apmušalais ir preciziškai tiksliai iškabinėtomis ryškių graviūrų grupelėmis.

Deividas paėmė iš manęs ryšulį ir lietpaltį, padėjo kartu su savo portfeliu ant kėdės koridoriuje, tada nusivedė į didelę, pailgą svetainę su langais visuose šonuose. Tik dabar įvertinau ypatingą šio kuklaus namelio vietą, nes gilioje nišoje įrengti pietų pusės langai atsivėrė į ilgą, siaurą sodą, nestačiu nuolydžiu nusileidžiantį upės link.

Pats kambarys manęs nenuvylė. Knygų lentynos, stelažas plokštelėms, žurnalai ant žemo staliuko priešais židinį, minkšti krėslai, nedidelė sofa ir senamadiškas bufetas su Meiseno porcelianu, o virš židinio atbrailos... aš priėjau pasižiūrėti...