Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Advokatas. Tu jį žinai, tai senasis gudruolis Renkiloras.

— Cituodamas Robertą Luisą Stivensoną, tu nieko nepeši... vis tiek nežinau, apie ką kalbi. — Tačiau, be abejo, nutuokiau.

— Deividas Stiuartas, brangioji. Vakar vakare jis žvilgsnio negalėjo nuo tavęs atitraukti. Per visą vakarienę stebėjo blizgančiomis iš geidulio akimis. Turiu pasakyti, atrodei gana gardus kąsnelis. Kur gavai tą rytietišką drabužį?

— San Franciske. Bet tu šaipaisi.

— Visiškai nesišaipau... atvirai sakau, tai buvo matyti per mylią. Ar įsivaizduoji save senio mylimąja?

— Sinkleri, jis nėra senas.

— Spėju — maždaug trisdešimt penkerių. Užtat toks patikimas, mano meilute. — Jo balse pasigirdo saldi intonacija, lyg kalbėtų išdžiūvusi kilminga našlė. — Koks puikus berniukas!

— Nebūk kaip lapė.

— Toks jau esu, — ir tuo pačiu tonu paklausė: — Kada grįžti į Ameriką?

— Kodėl klausi? — klausimas užklupo mane nepasiruošusią.

— Šiaip noriu žinoti.

— Gal po mėnesio?

— Taip greitai? Tikėjausi, kad pasiliksi. Paliksi tėvą ir įleisi šaknis savo gimtojoje šalyje.

— Per daug myliu tėtį, kad palikčiau. Ir šiaip, ką čia veikčiau?

— Susirask darbą.

— Kalbi kaip mūsų senelė. Negalėčiau susirasti darbo, kadangi neturiu jokios kvalifikacijos kuo nors dirbti.

— Galėtum dirbti sekretore.

— Ne, negalėčiau. Kiek besistengiu spausdindama, visada pridarau klaidų.

— Gali ištekėti, — tarė jis.

— Aš čia nieko nepažįstu.

— Tu pažįsti mane, — pasakė Sinkleris.

Jo nykštys staiga nustojo glostęs mano skruostą. Kiek palūkėjusi atsisėdau ir atsisukusi pažvelgiau į jį. Jo akys buvo mėlynesnės už dangų, bet atvirame žvilgsnyje nepajėgiau nieko įskaityti.

— Ką sakei?

— Pasakiau „tu pažįsti mane“. — Jis ištiesė ranką ir paėmė mane už riešo lengvai apimdamas jį savo pirštais.

— Tu negali pabūti rimtas.

— Aš negaliu? Puiku, tada apsimeskim, kad kalbu rimtai. Ką tu atsakytum?

— Na, visų pirma tai būtų beveik kraujomaiša.

— Niekai.

— Ir kodėl aš? — susidomėjau nuomone apie save. — Puikiai žinai, jog visad tau atrodžiau tokia pat paprasta kaip ieties kotas, tą amžinai man sakydavai...

— Dabar jau ne. Dabar nesi paprasta. Tu pavirtai puikiąja Vikinge...

—... ir aš neturiu jokio talento. Nemoku net gėlių puokštės sudėti.

— Kuriems galams man reikia, kad dėliotum puokštes?

— Šiaip ar taip, negaliu patikėti, kad paskui tave po visą kraštą nesekioja pulkai nekantrių moterų, tiesiog alpstančių iš meilės ir sapnuojančių tą dieną, kai paprašysi tapti ponia Sinkler Beili.

— Gal ir taip, — tarė Sinkleris. Jo pasitenkinimas savimi kėlė įsiūti. — Bet man jų nereikia.

Pasigavau tą žaismingą idėją ir, nieko nepaisydama, visgi susidomėjau ja.

— O kur mes gyventume?

— Savaime aišku — Londone.

— Nenoriu gyventi Londone.

— Pakvaišai. Tai vienintelė vieta, kur galima gyventi. Ten verda gyvenimas.

— Man patinka kaimas.

— Vyksim į kaimą savaitgaliais — tą aš, kaip matai, ir dabar darau — pabūnu su draugais...

— Ir ką gi veiktume?

— Ką nors. Galbūt išsirengtume paburiuoti. Nuvyktume į lenktynes.

Aš suklusau:

— Į lenktynes?

— Ar esi kada nors buvusi žirgų lenktynėse? Tai labiausiai jaudinantis reginys pasaulyje. — Jis atsisėdo atsiremdamas alkūnėmis, jo akys buvo tame pačiame aukštyje kaip ir manosios. — Na, ar įkalbėjau tave sutikti?

— Yra viena mažytė aplinkybė, kurios dar nepaminėjai, — pasakiau.

— Ir kokia gi?

— Meilė.

— Meilė? — Jis nusišypsojo. — Bet, Džeine, mes, be abejo, mylim vienas kitą. Visada mylėjom.

— Bet tai skirtingi dalykai.

— Kaip skirtingi?

— Negaliu paaiškinti, jeigu jau to nesupranti.

— O tu pabandyk.

Sėdėjau nežinodama, ką atsakyti. Suvokiau, jog tam tikra prasme jis teisus. Aš visada jį mylėjau. Dar vaikystėje Sinkleris buvo svarbiausias žmogus mano gyvenime. Tačiau dabar nebuvau visiškai tikra dėl to žmogaus, kuris sėdėjo priešais. Bijodama, kad jis visa tai supras iš mano veido, nuleidau akis ir ėmiau pešioti tankią žolę, nuraudama ją nuo šaknų ir paleisdama skristi pavėjui.

Pagaliau ištariau:

— Manau, todėl, kad mes abu pasikeitėme. Tu tapai kitokiu žmogumi. O aš, galima sakyti, — amerikietė...

— O, Džeine...

— Ne, tai tiesa. Ten buvau auginama, mokoma... o tai, kad turiu Britanijos pasą, negali nieko pakeisti. Nei mano mąstymo būdo.

— Kalbi užuolankomis. Pilti tą supranti, tiesa?

— Galimas daiktas, suprantu. Tačiau nepamiršk, kad visas šis pokalbis, šiaip ar taip, yra hipotetinis... mes tik svarstome prielaidą...

Jis giliai įkvėpė oro, lyg ketindamas tęsti ginčą, tačiau, matyt, apsigalvojo ir vėl viską nuleido juokais:

— Galėtume sėdėti čia visą dieną ir „leisti laiką plepėdami“, ar ne?

— Jau metas eiti?

— Taip, turim nukulniuoti mažiausiai dar dešimtį mylių. Tačiau mes jau nuėjom gana toli ir, jei nori žinoti, ta pastaba gali turėti dvejopą prasmę.

Aš nusišypsojau. Jis ranka apkabino mano kaklą ir prisitraukęs prie savęs pabučiavo mane į praviras, besišypsančias lūpas.

To beveik tikėjausi, tačiau vis dėlto nebuvau pasiruošusi savo paniškai reakcijai. Turėjau prisiversti išbūti jo apkabinta ir išlaukti, kol baigs bučiuoti, o kai pagaliau atsitraukė, kiek luktelėjau ir neskubėdama ėmiau rinkti į kuprinę popierius, kuriuose buvo suvynioti sumuštiniai, bei raudonus plastikinius puodelius. Mūsų vienatvė staiga tapo gąsdinanti, mačiau mus abu mažučius tartum skruzdėlytės, vienintelius gyvus padarus šiuose beribiuose negyvenamuose plotuose, ir bandžiau suvokti, ar Sinkleris mane šiandien išsivedė turėdamas tikslą įtraukti į savo keistas diskusijas, o gal vedybų idėja — niekas kita, o tik vėjavaikiškas kaprizas.

— Sinkleri, metas eiti. Mes iš tiesų turim eiti, — pasakiau.

— Taip, — atsiliepė jis. Pažvelgė susimąsčiusiomis akimis, bet tik šyptelėjo, atsistojo, paėmė iš manęs kuprinę ir nusisukęs pirmas pasileido keliu tolimos perėjos link.

Į vietą atvykome jau sutemus. Keletą paskutinių mylių ėjau aklai, tiesiog koja už kojos, nedrįsdama sustoti, nes žinojau, jog sustojusi nebeįstengčiau žengti nė žingsnio. Kai pagaliau praėjome paskutinį kelio vingį ir pro medžius pamačiau tiltą, vartus ir Gibsoną šalia visureigio, laukiantį anapus kelio, valgiai galėjau patikėti, kad mes vis dėlto grįžome. Kęsdama skausmus kiekviename raumenėlyje, nuslinkau kelis paskutinius jardus, perlipau per užtvarą ir susmukau automobilyje, o kai pabandžiau užsidegti cigaretę, pastebėjau, kad dreba rankos.

Namo važiavome per melsvą sutemą. Dangaus rytinėje pusėje žemai kabojo mažytis jaunas mėnulis, blyškus ir plonas it blakstiena. Mūsų priekinių žibintų šviesos tyrinėjo kelią priekyje: triušis nustriksėjo slėptis, lyg pora karoliukų blykstelėjo ir dingo valkataujančio šuns akys. Du vyrai kalbėjosi šalia manęs, bet aš kiūtojau ir tylėjau — išsekau ne vien tik fiziškai.

Tą naktį pažadino skambantis telefonas. Jo čirškimas įsiveržė į sapnus ir ištraukė mane iš miego tarsi žuvį ant kabliuko. Nenumaniau, kelinta valanda, tačiau pasukusi galvą, pamačiau mėnulį, kabantį virš ežero, jo atspindys plonais sidabriniais brūkšneliais atsimušė tamsiame vandenyje.

Skambėjimas netilo. Apdujusi išsiropščiau iš lovos, perėjau per kambarį ir išėjau į tamsią laiptų aikštelę. Telefonas buvo apačioje, bibliotekoje, tačiau ir viršuje stovėjo papildomas telefonas — koridoriuje, vedančiame į senuosius vaikų kambarius, tad nušlepsėjau prie jo.