Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Beje, tie keli smulkūs verslininkai yra mano draugai, Sinkleri.

— Tai neturi reikšmės. Kiek galiu suprasti, mes berods laikom kažką panašaus į labdaros įstaigą.

Trumpa pauzė, o po to senelė lediniu balsu pataisė jį:

— Tai aš berods laikau kažką panašaus į labdaros įstaigą.

Jos balso šaltumas mane būtų iškart nutildęs, tačiau Sinkiais liko jam abejingas, stebėjausi jo drąsa, panašia į prastą vaidinimą, įkvėptą popietinių brendžio taurelių.

— Tokiu atveju, — tarė jis, — siūlau jums liautis. Tuoj pat. Išleiskit Gibsoną į pensiją ir parduokit tyrlaukį ar bent išnuomokit tokiai draugijai, kuri būtų pajėgi mokėti padorų nuomos mokestį...

— Jau sakiau tau...

Balsai nutolo. Jie ėjo tolyn vis dar karštai ginčydamiesi, pasuko už namo kampo ir aš nebegalėjau jų girdėti. Dabar pasijutau gulinti lovoje sustingusi ir baisiai nelaiminga dėl to, kad gavau išklausyti tai, kas, akivaizdu, nebuvo skirta mano ausims. Nuo jų ginčo darėsi bloga, bet dar blogiau buvo tai, dėl ko jie ginčijosi.

Gibsonas. Galvojau apie jį tokį, koks jis visada būdavo: tvirtą ir nenuilstantį, tikrą kaimiškos patirties ir išminties šaltinį. Prisiminiau jo begalinę kantrybę mokant Sinklerį medžioti ir žvejoti, atsakinėjant į mūsų klausimus, leidžiant mums sekioti iš paskos it porelei šunyčių. Ir ponią Gibson, kuri mus lepino ir globojo, pirkdavo mums saldainius ir vaišindavo karštais, ką tik iš orkaitės ištrauktais paplotėliais su riebiu geltonu sviestu, kurį pati ir sumušdavo.

Buvo neįmanoma suderinti praeities su dabartimi — Gibsono, kokį prisiminiau, su tuo seniu, kurį mačiau šiandien. O dar sunkiau patikėti, jog tai mano pusbrolis Sinkleris taip tiesmukai kalbėjo apie atsikratymą Gibsonu, tarsi kokiu dvokiančiu senu šunimi, kurį pagaliau atėjo laikas neskausmingai pribaigti.

7

Vėl pabudau, išplėšta iš miego kažkokios pasąmoninės baimės. Supratau, kad jau išaušo rytas. Sukrutėjau ir atmerkiau akis, lovos kojūgalyje stovėjo vyras, stebintis mane šaltu žvilgsniu. Išgąstingai atsidusau ir atsisėdau lovoje smarkiai plastančia širdimi, tačiau tai buvo tik Sinkleris, atėjęs manęs pažadinti.

— Jau aštunta valanda, — tarė jis. — Turim išvykti devintą.

Sėdėjau ir tryniau užmiegotas akis, norėdama laimėti laiko, kol paniška baimė spės pasišalinti iš mano kūno.

— Tu mane siaubingai išgąsdinai.

— Atleisk... aš tik norėjau pažadinti tave.

Vėl žvilgtelėjau aukštyn ir dabar mačiau nebe pavojų, o tik pažįstamą savo pusbrolio figūrą, sukryžiuotomis rankomis įsirėmusio į mano lovos galą, linksmai blykčiojančio kiek įkypomis akimis. Jis vilkėjo išblukusiu kiltu ir dideliu šiurkščiu megztiniu, ant kaklo ryšėjo šaliką. Atrodė švarus, nusiskutęs ir skaniai kvepėjo skutimosi losjonu.

Klūpomis nuropojau prie atviro lango ir persisvėriau per jį pažiūrėti, koks lauke oras. Jis buvo puikus, skaistus ir gaiviai vėsus, danguje nė debesėlio.

— O Gibsonas buvo teisus! — šūktelėjau sužavėta.

— Žinoma, teisus. Jis visad toks. Ar girdėjai vėją šiąnakt? Buvo šalna, greit visi medžiai numes lapus.

Melsvame nuo atspindėto dangaus ežere baltavo maži putų lopinėliai, o kalnai anapus ežero jau nebesislėpė ūkanose, bet aiškiai matomi ir žvilgantys mėlynavo apaugę violetiniais viržiais, ir pro tą krištolinį rytmečio orą galėjau įžiūrėti kiekvieną uolą, plyšį ir išgraužą, vedančią į jų iškilias viršūnes.

Negalėjau nesigėrėti tokia puikia diena. Kartu su tamsa išsisklaidė ir naktinės abejonės. Išgirdau tai, ko neturėjau išgirsti. Tačiau skaisčioje ryto šviesoje atrodė visiškai įmanoma, kad aš apsirikau ar neteisingai supratau. Pagaliau negirdėjau nei ginčo pradžios, nei pabaigos,., tad buvo klaidinga ką nors spręsti, žinant tik dalį tiesos.

Taip lengvai atsikračiusi savo slapto nerimo, pasijutau nepaprastai laiminga. Vienmarškinė šokau iš lovos ir suskubau ieškoti kokių nors drabužių, o Sinkleris, sėkmingai įvykdęs savo misiją, nulipo laiptais žemyn pusryčių.

Pusryčiavome šiltoje ir jaukioje virtuvėje. Lumli buvo pakepinusi dešrelių, suvalgiau keturias dešreles bei išgėriau du didžiulius puodukus kavos, o vėliau susiradau seną kuprinę, į ją įsidėjome pietus: sumuštinių, šokolado, obuolių ir sūrio.

— Gal norite termoso? — pasiteiravo Lumli.

— Ne, — atsakė Sinkleris, tebekramtydamas skrebutį su marmeladu. — Nebent įdėk porą plastikinių puodukų, kad galėtume atsigerti vandens iš upės.

Lauke pyptelėjo automobilis ir neilgai trukus tarpduryje išdygo Gibsonas. Jis vilkėjo apdribusią žalsvą vilnonę striukę ir apytrumpes, ties keliais susegamas kelnes, vyte apsivijusias jo liesas blauzdas. Ant galvos buvo užsimaukšlinęs savo senąją tvido skrybėlę.

— Ar jūs pasiruošę? — paklausė, tikrai nesitikėdamas rasti mus pasiruošusius.

Tačiau mes buvome pasiruošę. Užsimetę ant pečių neperšlampamas striukes bei kuprines su maistu, atsisveikinome su Lumli ir žengėme į tą nuostabų rytmetį. Ledinis oras kuteno šnerves, skverbėsi į plaučius, jo atgaivinta jaučiausi galinti pašokti ligi debesų.

— Na ir pasisekė mums, — džiūgavau. — Tai bent dienelė!

— Kaip reikiant, — atsiliepė Gibsonas, tas jam, kaip škotui, reiškė patį didžiausią pagyrimą, kokį tik galėjo sau leisti.

Įlipome į visureigį. Priekyje užteko vietos visiems trims, tačiau Gibsono kalytė atrodė nervinga ir prašėsi drauguos, tad nusprendžiau atsisėsti su ja automobilio gale. Iš pradžių ji inkštė, nerimo ir nenustygo vietoje, bet po kurio laiko apsiprato su automobilio supimu ir įsitaisė miegoti, pasidėjusi aksomo švelnumo galvą ant mano bato.

Gibsonas važiavo į Bremarą per Tomintoulą pietų kryptimi, pervažiavo kalvas ir apie vienuoliktą valandą nusileido į aukso spalvos saulėtą upės Dy slėnį. Patvinusi, gili upė vingiuodama plukdė savo tamsius, tačiau skaidrius it rudas stiklas vandenis pro laukus, fermerių sodybas bei puikias aukštų škotiškų pušų giraites. Atvykome į Bremarą, pravažiavome jį ir dar riedėjome kokias tris mylias, kol pasiekėme tiltą, kuris kirto upę ir vedė Mar Lodžo link.

Ten sustojome ir visi išlipome iš automobilio, šunį paleidome truputį pabėgioti, o Gibsonas nuėjo atsinešti girininkijos vartų rakto. Po to visi užsukome į barą, Sinkleris su Gibsonu gėrė alų, o man paėmė stiklinę sidro.

— Ar dar toli? — pasidomėjau.

— Dar maždaug keturios mylios, — atsakė Gibsonas. — Kelias lab nelygus, gal tu geriau persėsk pas mus priekin.

Palikusi šunį automobilio gale, persikėliau į priekį tarp dviejų vyrų. Kelias buvo nebepanašus į kelią, o greičiau į buldozeriu išlygintą, giliomis vėžėmis išvagotą proskyną, naudojamą miškų ūkio reikalams. Tai šen, tai ten pravažiuodavome pro miško darbininkų komandas, dirbančias didžiuliais grandininiais pjūklais bei traktoriais. Mes jiems mojavome, jie mums taip pat, o kartais turėdavo patraukti savo didelius sunkvežimius į šalį, kad galėtume prasilenkti. Oras kvepėjo pušų sakais, o kai pagaliau privažiavome mažą trobelę, skirtą alpinistams bei savaitgalių iškylautojams, ir iškankinti kelionės išlipome iš visureigio, pajutome neapsakomą ramybę. Mus supo miškai, tyrlaukiai, kalnai, ir tik tolimas vandens čiurlenimas bei pušų ošimas aukštai virš mūsų trikdė tylą.

— Pasitiksiu jus Loch Morliche, — tarė Gibsonas. — Kaip manot, ar spėsit iki šeštos?

— Jei nespėsim, palauk mūsų. O jei nepasirodysim iki sutemų, kreipkis tiesiai į Kalnų gelbėtojų tarnybą, — nusišaipė Sinkleris. — Apsistosim ant tako, tad mus rasti bus vieni juokai.