Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Aš atsisėdau taip arti židinio, kad, atrodė, iškepsiu.

— Taip, mielai išgerčiau.

— Truputėlį užkąsit? — Ji pasuko prie indaujos, praeidama pro savo vyrą padėjo jam ranką ant peties ir spustelėjo atgal į kėdę, — sėsk, brangusis, ir baik valgyti žuvį, jei Džeinė neprieštarauja...

— Taip, prašom pabaigti.

Tačiau Gibsonas pareiškė, jog jam jau gana, tad ponia Gibson tuoj pat nunešė lėkštę, tarytum nepritinkantį daiktą, ir nuskubėjo pripilti arbatinuko. Sinkleris atitraukė kėdę kitoje stalo pusėje ir atsisėdo, žvelgdamas į Gibsoną virš pasidabruoto pyragaičių padėklo. Išsitraukė savo cigaretes, vieną padavė senajam sargui, kitą pasiėmė pats ir persilenkė per stalą pridegti.

— Kaip laikaisi? — paklausė jis.

— O, ne taip jau blogai... vasara buvo graži, sausa. Girdėjau, šiandien ėjai balandžių — kaip sekėsi?

Jiedu šnekučiavosi ir klausantis to pokalbio bei žiūrint į juos, vieną — jauną, tvirtą, kitą — senį, sunkiai būtum patikėjęs, jog kadaise Gibsonas buvo vienintelis vyras, kurį berniukas Sinkleris išties gerbė.

Sugrįžo ponia Gibson, nešina dviem švariais puodeliais, supratau — pačiais geriausiais, padėjo juos ant stalo, pripylė arbatos ir pasiūlė mums paplotėlių, cukrainių ir sausainių, kurių mandagiai atsisakėme. Tada ji įsitaisė priešingoje židinio pusėje ir mes jaukiai plepėjome: buvau dar kartą išklausinėta apie tėtį, aš papasakojau, po to pasiteiravau apie jos sūnus ir sužinojau, kad Hamišas armijoje, o Džordžas įsigudrino įstoti į Aberdyno universitetą, kur studijuoja teisę.

Ši žinia mane sužavėjo.

— Bet juk tai nuostabu. Net nežinojau, kad jis toks gabus!

— Berniukas visad buvo labai darbštus... labai linkęs prie knygų.

— Tad nei Hamišas, nei Džordžas nepaseks savo tėvo pėdomis.

— O, jauniems ne tas rūpi. Jie nenori viso savo gyvenimo praleisti ant kalvos vėjų pagairėje... čia jiems per ramu. Ir, žinot, negalima jų kaltinti. Nejaunam žmogui šiais laikais čia gyventi; ką mes įstengdavome uždirbti juos augindami, dabar nebe pinigas. Ne tas — jie gali triskart daugiau uždirbti mieste, gamykloj ar įstaigoj.

— Ar Gibsonas patenkintas?

— Taip. — Ji švelniai pažvelgė į Gibsoną, bet vyras buvo per daug užsiėmęs Sinkleriu, kad pastebėtų jos žvilgsnį. — Jis visad troško, kad savo pačių labui jie darytų, ką nori. Visada skatino Džordį... ir, žinot, — pridūrė ponia Gibson, nesąmoningai cituodama Barį, — nieko nėr geriau už gerą išsilavinimą.

— Gal turit nuotraukų? Norėčiau pamatyti, kaip jie atrodo.

Ji buvo pamaloninta šio prašymo.

— Laikau jas prie savo lovos. Tuoj nueisiu ir atnešiu...

Ji išskubėjo, ir aš girdėjau ją nerangiai trepsint mažais laipteliais bei viršutinio miegamojo grindimis.

Man už nugaros Gibsonas aiškino:

— Supranti, tiems seniems bokšteliams nieko neatsitiko... jie buvo pastatyti taip, kad laikytų... tik mažumą apžėlė.

— O kaip paukščiai?

— Na, paukščių veik neliko. Žinai, pavasari nupyliau porą lapių su lapiukais.

— Kaip jūsų karvės?

— Dar išlaikau jas. Ir viržių daug, gerai išdžiūvo prieš sezono pradžią.

— Ar nemanai, kad jums tų karvių per daug?

— O, dar susitvarkau.

— Senelė sakė, kad praeitą žiemą savaitę ar dvi praleidai lovoje.

— Tai buvo tik lengvas gripas. Daktaras davė butelį vaistų — ir aš sveikas kaip ridikas... nereik klausyti, ką tos moterys pliauškia...

— Ką čia šneki apie moteris? — nugirdusi įsiterpė ponia Gibson, grįždama su nuotraukomis.

— Esat vištos perekšlės, — atsakė jai vyras. — Šokinėjat be reikalo dėl kažkokio menko gripo...

— Ak, ne tokis jau menkas... ilgokai turėjau laikyti jį lovoje, — pridūrė kreipdamasi į Sinklerį. Ji padavė man fotografijas ir įsikarščiavusi tęsė: — Nesu tikra, jog tai buvo tik gripas... Prašiau, kad persišviestų rentgenu, bet jis nenorėjo apie tai net girdėti.

— Reikėtų, Gibsonai.

— Et, nėr laiko važiuoti į Invernesą dėl tų kvailysčių.!. — Ir parodydamas, kad jam nusibodo kalbos apie jo sveikatą, bei norėdamas pakeisti temą, su visa kėde pasisuko į mane, kad per petį pažvelgtų į sūnų fotografijas: Hamišą, orų kapralą Kamerone, ir Džordžą, fotografuotą oficialia poza fotosalone.

— Džordis universitete, ar ji tau sakė? Jau treji metai, baigęs bus teisininkas. Ar prisimeni tą metą, kai jis padėjo jums įsirengti namelį medyje?

— Jis iki šiol tebestovi. Vis dar vėjų nesudraskytas.

— Ką tik Džordis darė, visad darė gerai. Jis sumanus vaikinas.

Mes dar truputį paplepėjome, po to Sinkleris atstūmė savo kėdę ir pareiškė, kad jau laikas kilti. Gibsonai išėjo mūsų palydėti, o šunys, vėl išgirdę balsus, ėmė loti, tad visi nuėjome prie būdų jų pašnekinti. Tai buvo dvi kalytės: viena gelsva, kita juoda. Pirmoji švelniu grietinėlės spalvos kailiu ilgesingai žvelgė juodomis įkypomis akimis.

— Ji primena Sofi Loren, — pasakiau aš.

— O, taip, — pritarė Gibsonas. — Ji meilutė. Dabar kaip tik rujoja, tad rytoj vežu ją į Bremarą. Ten vienas žmogus turi gerą šunį. Pamaniau, gal laikas įsitaisyti vadą šunyčių.

Sinkleris kilstelėjo antakius.

— Važiuoji rytoj? Kelintą valandą?

— Išvažiuosiu maždaug prieš dešimtą.

— Koks oras nusimato? Ar gera bus diena?

— Šiąnakt turėtų būti šiek tiek vėjuota, nupūs visą tą ūkaną. Savaitgaliui gera prognozė.

— Ką tu pasakysi? — Sinkleris šypsodamasis pasisuko į mane.

— A? — Žaidžiau su šunele ir nesiklausiau, kas buvo kalbama.

— Gibsonas ryt rytą važiuoja į Bremarą. Galėtume pakilti su juo aukštyn ir pasivaikščiodami grįžti namo per Lairig Gru. — Jis vėl pasisuko į Gibsoną. — Ar sutiktum vakare pakilti į Rotmurčusą mūsų pasitikti?

— Žinoma. Maždaug kada?

Sinkleris pamąstė.

— Apie šeštą? Turėtume ten būti tuo laiku. — Jis vėl pažvelgė į mane. — Kaip manai, Džeine?

Niekada nesu ėjusi į Lairig Gru. Kadaise kiekvieną vasarą kas nors iš Elvio ten kopdavo ir aš visad troškau eiti kartu, tačiau niekad nebuvau priimta į grupę, kadangi visi nuspręsdavo, jog mano kojos tam per trumpos. Tačiau dabar...

Pažvelgiau aukštyn į dangų. Rytiniai debesys nebuvo išsisklaidę ir dabar, dienai besibaigiant, virto lengva ūkana.

— Ar tikrai ryt bus gera diena?

— O, taip, ir gan šilta.

Gibsono nuomonė viską nulėmė.

— Labai noriu. Labiau nei ko kito.

— Nuspręsta. Tuomet devintą prie namų?

— Aš ten būsiu, — pažadėjo Gibsonas, ir mes, padėkoję už arbatą, palikome juos, nusileidome nuo kalvos ir nuėjome šlapiu keliu Elvio link. Ore tvyrojo šalta drėgmė, o variniai bukai skendėjo visiškoje tamsoje. Mane staiga užplūdo liūdesys. Norėjau, kad niekas nesikeistų... kad Elvis būtų toks pat, kokį prisiminiau, tačiau taip nusenęs Gibsonas mane sukrėtė. Jis sakė, kad sirgo. Vieną dieną mirs. Mintis apie mirtį ir toji vėsa vėlyvu pavakariu sukėlė drebulį.

— Šalta? — paklausė Sinkleris.

— Viskas gerai. Tiesiog diena tokia ilga.

— Ar tu tikrai nori rytoj keliauti? Tai velniškai toli.

— Žinoma, noriu. — Aš nusižiovavau. — Turėsim pasakyti Lumli, kad įdėtų maisto kelionei.

Išėjome iš bukų pavėsio, ir temstančio dangaus fone prieš mus išniro grėsmingoji šiaurinė namo pusė. Degė vienintelis žiburys, skleisdamas geltoną šviesą melsvoje prieblandoje. Nusprendžiau, jog prieš vakarienę išsimaudysiu šiltoje vonioje ir gal tada nebejausiu šalčio ir liūdesio.