Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Už manęs stovintis Deividas atsargiai iškėlė iš mašinos mano lagaminą, o senelė tuo tarpu priėjo su juo pasisveikinti.

— Tu tikriausiai pavargęs, Deividai. — Ji gerokai nustebino mane jį pabučiuodama. — Ačiū, kad saugiai parvežei ją namo.

— Ar gavote mano telegramą?

— Žinoma, gavau. Esu atsikėlusi jau nuo septintos valandos. Juk užeisi ir papusryčiausi drauge? Mes nuoširdžiai tave kviečiame.

Tačiau jis atsiprašė, pasiteisindamas, kad jo laukia namų šeimininkė ir dar turįs grįžti namo persirengti, o po to nuvykti į biurą.

— Gerai, tuomet atvažiuok šį vakarą pavakarieniauti. Taip, būtinai. Maždaug pusę aštuntos. Norime viską išgirsti.

Jis leidosi įkalbamas, o mudu žiūrėjome vienas į kitą ir šypsojomės. Kiek nustebusi pamaniau, jog esame pažįstami vos keturias dienas, ir dabar, kai reikia atsisveikinti, jaučiuosi tarsi skirčiausi su senu draugu, kurį pažinojau visą savo gyvenimą. Jam buvo pavesta sunki užduotis, kurią įvykdė labai taktiškai, pasitelkdamas sveiką humorą ir, kiek žinau, nieko neįžeisdamas.

— O, Deividai...

Jis iškart nutraukė mano nesklandžius padėkos žodžius.

— Susitiksime vakare, Džeine, — įsėdo į mašiną, užtrenkė dureles, o mes žvelgėme jam įkandin, kol apsigręžė ir nuvažiavo keliu palei paplūdimius, pasuko už kampo ir dingo iš akių.

— Koks puikus žmogus, — susimąsčiusi tarė senelė. — Ar tau taip neatrodo?

— Taip, — atsakiau, — labai malonus.

Pačiupau iš ponios Lumli rankų savo lagaminą ir pati įsinešiau jį į namą, o senelė su šunimis įėjo paskui mane. Uždarėme duris ir Deividą Stiuartą kuriam laikui pamiršome.

Mane užplūdo kvapai: durpių dūmo nuo prieškambario židinio ir rožių nuo rausvų žiedų puokštės, pamerktos į didelę vazą ant skrynios greta laikrodžio. Vienas šuo prašyte prašėsi mano dėmesio, vizgino uodegą ir nenustygdamas zujo aplink, pasilenkiau pakasyti jam paausio ir jau ketinau papasakoti apie Rasų, kai senelė pasakė: „Turiu tau siurprizą, Džeine“. Atsitiesiau, pažvelgiau aukštyn ir ryškioje laiptinės lango šviesoje pamačiau vyrą, lipantį laiptais manęs link. Akimirką buvau apakinta tos šviesos, o jis prašneko: „Labas, Džeine“, tada supratau, kad tai mano pusbrolis Sinkleris.

Žvelgiau į jį apstulbusi, kol senelė su Lumli džiūgavo, kad jų sugalvotas siurprizas pavyko. Jis prisiartino, apkabino mane per pečius ir pasilenkė pabučiuoti. Nespėjusi atgauti kvapo, išlemenau:

— O aš maniau, kad tu Londone.

— O, ne. Esu čia.

— Bet kaip?.. Kodėl?..

— Gavau kelias dienas atostogų.

Dėl manęs? Nejaugi jis pasirūpino atostogomis, kad galėtų būti Elvyje, kai sugrįšiu? Ši prielaida ir džiugino, ir jaudino, bet, kol įstengiau dar ką nors pasakyti, senelė ėmėsi nurodinėti:

— Nėra čia ko mums stoviniuoti... Sinkleri, gal užneštum Džeinės lagaminą aukštyn į jos kambarį, o tu, mieloji, nusiplauk rankas ir nusileisk žemyn papusryčiauti. Tikriausiai esi išvargusi po tos kelionės.

— Aš nepavargau.

Iš tiesų jaučiausi energinga, budri ir ryžtinga. Sinkleris čiupo mano lagaminą ir užlipo į viršų, savo ilgomis kojomis žengdamas kas antrą laiptelį, o aš kopiau jam iš paskos taip lengvai, lyg ant kojų būtų sparnai išaugę.

Mano miegamasis su langais, atsiveriančiais į sodą ir ežerą, buvo iki blizgesio išvalytas ir sutvarkytas, tačiau visiškai nepasikeitęs. Baltai dažyta lova tebestovėjo lango nišoje, kur visada taip mėgdavau miegoti. Ir pagalvėlė smeigtukams ant tualetinio staliuko, ir levandų maišeliai drabužių spintoje, ir mėlynas takelis, dengiantis nutrintą kilimo lopą.

Kol numetusi apsiaustą ploviausi rankas, įėjo Sinkleris, išsitiesė ant mano lovos, negailestingai suglamžydamas krakmolytą baltą užtiesalą, ir įsistebeilijo į mane. Per tuos septynerius metus jis, žinoma, pasikeitė, tačiau pokyčiai, kuriuos pastebėjau, buvo per daug nežymūs, kad galėčiau tiksliai nusakyti. Be abejo, jis suliesėjo, aplink burną ir akis atsirado smulkių raukšlelių, bet tai ir viskas. Atrodė puikiai — juodi antakiai ir blakstienos, tamsiai mėlynos akys vylingai įkypais kampučiais. Nosis tiesi, lūpos išlenktos ir putlios, vaikystėje apatinę lūpą mėgdavo aikštingai patempti. Plaukai tankūs, lygūs ir ilgi, sušukuoti smailėjančiai sprando link iki pat apykaklės, tai man, įpratusiai prie Rif Pointo šukuosenų, ežiuku kirptų banglentininkų arba ilgaplaukių hipių, atrodė labai patraukliai. Tą rytą jis vilkėjo mėlynus marškinius, po atviru kaklu ryšėjo medvilninę skarelę ir buvo užsitempęs nuo skalbimo išblukusias kordo kelnes, sujuostas vilnone juosta.

Norėdama išgirsti patvirtinimą, kuo slapčia vyliausi, paklausiau:

— Ar tu iš tiesų atostogauji?

— Žinoma, — trumpai atsakė, nieko nepaaiškindamas.

— Tai tu dirbi reklamos biure? — Jau susitaikiau su ta mintimi, kad nieko nesužinosiu.

— Taip. „Strutas ir Sevardas“. Valdybos direktoriaus atstovu spaudai.

— Ar darbas neblogas?

— Jis susijęs su nemažomis išlaidomis.

— Turi omenyje būsimų klientų vaišinimą gėrimais per pietus?

— Nebūtinai per pietus. Jeigu busimoji klientė daili, dažniausiai tenka kviesti intymios vakarienės prie žvakių šviesos.

Pavyduliavimo skausmas dar labiau paaštrėjo. Dabar sėdėjau prie tualetinio staliuko ir šukavau savo ilgus tankius plaukus, o jis prabilo nekeisdamas intonacijos:

— Buvau užmiršęs, kokie jie ilgi. Tu pindavai juos į kasas. Tartum šilkiniai.

— Nuolat sau prisiekinėju nusikirpti trumpai, bet vis neprisiruošiu.

Baigiau šukuotis, padėjau šukas ir, užsilipusi ant lovos greta Sinklerio, klūpomis persisvėriau per langą.

— Nuostabus kvapas, — tariau jam. — Toks drėgnas ir rudeniškas.

— Argi Kalifornija nekvepia drėgme ir rudeniu?

— Labiausiai ji atsiduoda benzinu. — Prisiminiau Rif Pointą. — Kai nekvepia eukaliptais ir Ramiuoju vandenynu.

— Na, ir koks gyvenimas tarp tų raudonodžių?

Rūsčiai pažvelgiau į jį, ketindama atsikirsti, bet jo tonas sušvelnėjo.

— Atvirai pasakius, Džeine, siaubingai bijojau, kad grįši čiaumodama kramtomąją gumą, apsikarsčiusi fotoaparatais ir, kreipdamasi į mane, kiekvieną kartą sakysi: „Nagi, Sinai“.

— Apsirikai, broleli, — atšoviau.

— Be to, mojuodama, žinai, tais piketų šūkiais: „Meilei — taip, karui — ne!“ — Jis tai ištarė pamėgdžiodamas amerikietišką akcentą, kas man priminėjau pabodusį Kalifornijos sąmojį apie mano baisiai baisią anglišką kalbėseną.

Taip jam ir pasakiau ir dar pridūriau:

— Prižadu, kai imsiu protestuoti, tu pirmas apie tai sužinosi.

Šią pastabą jis išklausė šypsodamasis.

— Kaip gyvuoja tavo tėtis?

— Užsiaugino barzdą ir dabar panašus į Hemingvėjų.

— Galiu įsivaizduoti.

Porelė laukinių ančių nutūpė į ežerą, palikdama vandens paviršiuje siaurą baltų putų ruoželį. Užsižiūrėjome į jas. Sinkleris nusižiovavo, pasirąžė, broliškai pliaukštelėjo man ir pasakė, kad jau laikas pusryčiauti, tad nulipome nuo lovos, uždarėme langą ir nusileidome į apačią.

Pasijutau nežmoniškai alkana. Buvo patiekta rūkytos kiaulienos, kiaušinių, Kuperio marmelado ir karštų, cukraus pudra pabarstytų bandelių, kurias, pamenu, vadindavome pliuškėmis. Kol valgiau, Sinkleris ir senelė kalbėjosi apie šį bei tą — paplepėjimai prie pusryčių stalo apie vietinio laikraščio naujienas, apie gėlių parodą, apie laišką, kurį senelė gavo nuo savo vyresniojo pusbrolio, išvykusio gyventi į vietovę, vadinamą Mortariu.