Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— O, Džeine, kaip džiugu matyti tave sugrįžusią!

— Tu taip dažnai man rašei, aš būčiau atvykusi anksčiau... bet tai iš tiesų buvo neįmanoma.

— Ne, žinoma, ne, puikiai suprantu. Būtų egoistiška to atkakliai reikalauti.

— O tie... laiškai, kuriuos rašei tėčiui. Aš apie juos nieko nežinojau, kitaip būčiau jį privertusi atsakyti tau.

— Jis visada buvo užsispyręs. — Jos žydros akys veriančiai žybtelėjo. — Ar labai nenorėjo, kad išvažiuotum?

— Buvau apsisprendusi. Jis nusileido. Be to, ten buvo Deividas Stiuartas, atvykęs manęs parsivežti, tad vargu ar begalėjo prieštarauti.

— Bijojau, kad nesiryši jo palikti.

— Ne. — Pasilenkiau, pakėliau klevo lapą ir ėmiau plėšyti. — Ne. Pas jį apsigyveno jo draugė.

Dar kartą žybtelėjo tas skvarbusis žvilgsnis.

— Draugė?

Gailiai pažvelgiau į ją. Ji visuomet laikėsi griežtos moralės principų, tačiau niekada neapsimetinėjo drovuole.

— Linda Lansing. Aktorė. Jo dabartinė mergina, — pasakiau.

— Suprantu, — kiek patylėjusi pratarė senelė.

— Ne, nemanau, kad galėtum suprasti. Bet ji man patinka, šiaip ar taip, ji prižiūrės jį... kol grįšiu namo.

— Negaliu suvokti, — tarė senelė, — kodėl jis neveda dar kartą.

— Gal dėl to, kad jokioje vietoje neišbūna tiek ilgai, kad galėtų paskelbti užsakus.

— Bet juk tai savanaudiška. Tu negali niekur išvykti, parvažiuoti pasimatyti su mumis ar pagaliau siekti kokios nors karjeros.

— Karjera — toks dalykas, kurio niekad netroškau.

— Tačiau šiais laikais kiekviena mergina turėtų sugebėti pati savimi pasirūpinti.

Pasakiau, kad esu labai patenkinta būdama tėčio išlaikytine, o senelė pareiškė, kad esu tokia pat užsispyrusi, kaip ir jis, ir paklausė, ar kada norėjau kokios nors tarnybos?

Kiek begalvojau, tačiau teįstengiau prisiminti, jog būdama aštuonerių, svajojau dirbti cirke kupranugarių prižiūrėtojo padėjėja. Nemaniau, kad senelė tai įvertintų, tad atsakiau:

— Nelabai.

— O, mano vargše Džeine!

Lyg paukštė, sauganti savo lizdą, šokausi ginti tėvo:

— Ne vargšė. Visiškai ne vargšė. Nesijaučiu ko nors netekusi, — ir pridūriau, norėdama sušvelninti savo žodžius, — išskyrus Elvį. Netekau Elvio. Ir tavęs. Daugiau nieko.

Ji neatsakė. Numečiau suplėšytą lapą ir pasilenkiau kito. Įnikusįjį plėšyti, pasakiau:

— Deividas Stiuartas man papasakojo apie dėdę Olvyną. Sinkleriui aš nieko nesakiau... bet... man labai gaila... turiu omeny jo buvimą taip toli ir visa kita.

— Taip. — Jos balsas buvo bejausmis. — Pagaliau, jis pats pasirinko... apsigyveno Kanadoje ir galiausiai ten mirė. Matai, Elvis Olvynui niekad labai daug nereiškė. Jis iš prigimties buvo nenustygstantis žmogus. Labiau nei ko kita jam reikėjo gausios įvairių žmonių draugijos. Visur, kur tik pasisukdavo, ieškojo įvairovės. O Elvis nėra tam tinkamiausia vieta.

— Keista... vyras, nuobodžiaująs Škotijoje... tokioje tikrai vyriškoje aplinkoje.

— Taip, bet, matai, jis nesižavėjo medžiokle, nenorėjo žvejoti, jam tai atrodė nuobodu. Mėgo žirgus ir jų lenktynes. Buvo aistringas lenktynių mėgėjas.

Kiek nustebusi suvokiau, jog tai pirmas kartas, kai mes kalbame apie dėdę Olvyną. Visiškai ne dėl to, kad šito buvo vengiama; tik anksčiau aš buvau tam visiškai abejinga. Tačiau dabar supratau, jog tiesiog neatleistina tiek mažai žinoti apie savo dėdę... Net nežinojau, kaip jis atrodė, nes senelė, skirtingai nei daugelis jos kartos moterų, visai neskyrė dėmesio savo giminės fotografijoms. Visos fotografijos, kurias ji turėjo, buvo tvarkingai sudėtos į albumus ir nė viena jų nestovėjo ant rojalio įrėminta sidabriniais rėmeliais.

— Koks jis buvo žmogus? Kaip atrodė? — paklausiau.

— Kaip atrodė? Jis atrodė kaip Sinkleris dabar. Labai žavus... būdavo, įeis į kambarį ir, matytum, kaip visos moterys sukrusdavo, imdavo šypsotis ir stengdavosi atrodyti patrauklios. Būdavo labai juokinga stebėti.

Jau ketinau klausti apie Silviją, bet ji užbėgo man už akių. Pažvelgusi į savo laikrodėlį, vėl tapo dalykiška.

— Na, jau turiu eiti ir atiduoti kopūstus Lumli, nes kitaip ji nespės jų laiku paruošti pietums. Ačiū, kad padėjai skinti. Man patiko mūsų pasišnekučiavimas.

Sinkleris, laikydamasis duoto žodžio, grįžo namo arbatos. Po to apsivilkome apsiaustus, švilptelėjome šunims ir iškeliavome lankyti Gibsonų.

Jie gyveno mažame sargo namelyje, įsispraudusiame Elvio šiaurėje stūksančios kalvos įduboje, tad turėjome pereiti salą, kirsti pagrindinį kelią ir eiti takeliu, vingiuojančiu žolėje tarp viržių. Dukart pralenkėme sraunų upelį, kuris per kelią tekėjo požeminiu vamzdžiu ir įsiliejo į Elvio ežerą. Upelis atkeliavo iš tolimų viršukalnių, o siauras slėnis, kuriuo jis tekėjo, bei kalvos anapus slėnio — visa tai priklausė prie mano senelės valdų.

Kadaise čia buvo rengiamos medžioklės, varovais kviesdavo mokinius, o kalnų poniai nugabendavo senus džentelmenus prie medžioklės bokštelių, tačiau dabar tyrlaukis išnuomotas vietinių verslininkų draugijai, kurie, kelis rugpjūčio šeštadienius pavaikštinėję po tyrlaukį, nusprendė pasitenkinsią šeimyninėmis iškylomis ir žūkle upelio vandenyse.

Mums priartėjus prie namelio, šunys sukėlė didžiausią triukšmą, tad atvirame tarpduryje pasirodė prišauktos ponios Gibson figūra.

Sinkleris pamojavo jai ir sušuko: „E-je-jei, sveiki!“, o ponia Gibson taip pat pamojavo ir vėl nuskubėjo vidun.

— Puolė kaisti arbatinuko? — pabandžiau spėti.

— Arba perspėti Gibsono, kad įsidėtų dantų protezus.

— Tai visai nejuokinga.

— Ne. Užtat panašu į tiesą.

Prie namo stovėjo senas visureigis, palei jo ratus lesinėjo koks pustuzinis baltų leghornų veislės vištų, ant virvės vėjyje plevėsavo skalbiniai. Kai prisiartinome prie durų, vėl išėjo ponia Gibson, jau nusijuosusi prijuostę. Ji vilkėjo palaidinukę su prie apykaklės prisegta kamėjos sage ir plačiai šypsojosi.

— O, panele Džeine, niekaip nebūčiau jūsų pažinus. Šnekėjausi su Vilu, sakė, kad jūs išvis nepasikeitus. Ir ponas Sinkleris... Net nežinojau, kad atvykot.

— Turiu kelias dienas atostogų.

— Tuomet užeikit, Gibsonas kaip tik geria arbatą.

— Tikiuosi, kad labai nesu trukdėme...

Sinkleris pasitraukė į šalį ir praleido mane į priekį. Žemame tarpduryje apdairiai palenkiau galvą ir įėjau į virtuvę, kur židinyje ryškiai liepsnojo ugnis, o Gibsonas stojosi iš užstalės, nukrautos paplotėliais, pyragaičiais, sviestu, džemu, arbata su pienu bei medaus koriu. Be to, smarkiai atsidavė žuvimi.

— O, Gibsonai, mes tau trukdom...

— Nė kiek, nė kiek...

Jis ištiesė ranką, paspaudžiau ją ir pajutau, kokia ji sausa ir gruoblėta, tarsi seno medžio žievė. Be savo nepamainomos tvido skrybėlės jis atrodė keistas, neatpažįstamas ir pažeidžiamas, it karvedys be kardo — nuplikusią galvą dengė vos keli žilų plaukų kuokšteliai. Suvokiau, kad iš visų mano draugų Elvyje tik jis vienas iš tikrųjų nuseno. Akys po pražilusiais antakiais apsiblaususios. Sulysęs, dar labiau gunktelėjęs, o balsas praradęs vyrišką sodrumą.

Taip, taip, mes girdėjom tave pravažiuojant keliu namų link. — Jis pasisuko į Sinklerį, įėjusį paskui mus į prikūrentą ankštą kambarėlį. — Ir tave taip pat, Sinkleri.

— Sveikas, Gibsonai.

Ponia Gibson subruzdo už jo nugaros, skubėdama pasirūpinti mumis visais:

— Jis tik išgers arbatą, jūs, Sinkleri, gal prisėstumėt mažumėlę, Gibsonas ne prieš. O jūs, Džeine, įsitaisykit čia prie ugnies, kur šilčiau... Gal puodelį arbatos?