Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Kurių galų jis ten išsibeldė?

— Na, ten pigu ir, žinoma, šilta. Vargšas senukas visad siaubingai kentėjo nuo reumato.

— Ką jis per dienų dienas ketina veikti? Valtele irstyti turistus po įlanką?

Suvokiau juos kalbant apie Maltą. Mortaris Maltoje. Pasirodo, labiau suamerikonėjau, nei maniau.

Senelė pilstė kavą. Stebėdama ją, suskaičiavau, kad jai turėtų būti apie septyniasdešimt metų, tačiau, kiek tik pamenu, visada atrodė tokia pati. Aukšta, didinga, puikios išvaizdos dama žilais, visad nepriekaištingai sušukuotais plaukais bei ryškiomis, veriančio žydrumo akimis, giliai glūdinčiomis po dailiai lenktais antakiais. (Šiuo metu jos švietė jaunatvišku žavesiu, bet aš žinojau, kad ji gali atšiaurų nepritarimą išreikšti vienu tų antakių kilstelėjimu bei griežtu ledinio žydrumo žvilgsniu.) Jos apdarai taip pat nesikeitė, tačiau labai jai tiko: švelnios viržių spalvos tvido sijonai ir kašmyro megztiniai ar nertiniai. Dieną ji nuolat nešiojo perlų vėrinį ir lašelio formos koralų auskarus. Vakarais ant tamsaus aksomo suknios dailiai blykčiodavo vienas ar du kuklūs deimantai, nes ji buvo gana senamadiška, todėl kiekvieną vakarą persirengdavo vakarienei, net jei tai būdavo eilinis sekmadienis ir mes nevalgydavome nieko įmantresnio už paprastą omletą.

Žvelgdama į senelę, patogiai įsitaisiusią galustalėje, pagalvojau, kad ji stipresnė nei jai atseikėta tragedijos dalis. Mirė jos vyras, po toji neteko dukters, o dabar — ir sūnaus, nepasiekiamo Olvyno, apsisprendusio gyventi ir mirti Kanadoje. Sinkleris ir aš — tai viskas, kas jai liko. Ir dar Elvis. Tačiau ji išliko nepalūžusi, gyvo būdo, ir aš buvau jai dėkinga už tai, kad niekada netaps viena iš tų nuobodžių senučių, amžinai menančių praėjusias dienas. Ji buvo per daug viskuo besidominti, per daug veikli, per daug protinga. „Nepalaužiama, — kartojau sau su pasitenkinimu, — štai kokia ji. Nepalaužiama“.

Po pusryčių mudu su Sinkleriu leidomės į tradicinę kelionę po salą. Apžiūrėjome viską, nieko neaplenkdami. Išėjome pro vartus, vedančius į kapines. Ten apėjome visus senus antkapius, dirstelėjome vidun pro apgriuvusios bažnytėlės langų angas, paskui perlipome ganyklos tvorą ir lydimi smalsių galvijų žvilgsnių priėjome ežero pakraštį. Išbaidėme laukinių ančių porelę bei surengėme plokščių akmenukų mėtymo į vandenį varžybas, stebėdami, kas toliau nusvies. Nugalėjo Sinkleris. Nusileidome išilgai pylimo apžiūrėti senos kiauros valties, kuria velniškai knietėjo pasiirstyti, mūsų žingsniai aidėjo įdubusiomis lentomis.

— Vieną dieną ji visiškai suirs, — pasakiau.

— Nėra prasmės taisyti, kai niekad nenaudojama.

Ėjome ežero pakraščiu tolyn prie išsikerojusio bukmedžio, kurio šakose kadaise buvome įsirengę namelį, paskui per beržų atžalyną, pilną lėtai krintančių lapų, ir pasukome namų link apžiūrėti grupelės ūkinių pastatų: apleistų kiaulidžių, vištidžių, arklidžių bei senos karietinės, jau seniai paverstos garažu.

— Eikš, įvertinsi mano automobilį, — pakvietė Sinkleris.

Kiek pasigalynėjus su skląsčiais, plačios senoviškos durys girgždėdamos atsivėrė, atidengdamos greta didžiulio prabangaus senelės daimlerio stovintį tamsiai geltoną juodu variklio gaubtu lotus-sedaną, prigludusį prie žemės ir mirtinai pavojingą.

— Ar seniai jį turi? — pasidomėjau.

— Na, kokį šešetą mėnesių.

Jis atsisėdo už vairo, varikliui riaumojant it alkanam tigrui, atbulas išvažiavo iš garažo ir lyg mažas berniukas naują žaislą rodė man visus automobilio privalumus: elektra valdomus langų stiklus, tikslų variklio gaubto atidarymo mechanizmą, automatinę apsaugos sistemą, priekinių žibintų dangtelius, pasikeliančius ir nusileidžiančius tarsi milžiniški akių vokai.

— Kokiu greičiu jis gali važiuoti? — susirūpinusi pasiteiravau.

— Šimtu dvidešimt... šimtu trisdešimt. — Jis gūžtelėjo pečiais.

— Tik jau ne su manimi, nė neprašyk.

— Dar palauk, kol būsi pakviesta, bailute.

— Čia nepatartina važiuoti nė šešiasdešimt, jei nenori nulėkti nuo kelio. — Jis išlipo iš automobilio. — Ar neketini pastatyti jo atgal į vietą?

— Ne. — Sinkleris žvilgtelėjo į savo laikrodį. — Esu susitaręs pamedžioti balandžių.

Dabar tikrai pasijutau esanti namie. Škotijoje vyrai amžinai išeina medžioti kokių nors gyvūnų, nepaisydami jokių planų, kuriuos jų moterys gali būti jiems sugalvojusios.

— Kada sugrįši? — paklausiau.

— Galbūt iki popiečio. — Jis šyptelėjo man. — Žinok, jog po arbatos lydėsiu tave pas Gibsonus. Jie trokšta tave pamatyti, ir aš prižadėjau, kad apsilankysime.

— Gerai. Taip ir padarykim.

Sugrįžome namo, nes Sinkleris norėjo persirengti ir susirinkti visus savo medžioklės reikmenis, o aš — užlipti į savo kambarį ir išsipakuoti daiktus.

Kai pro duris įžengiau į kambarį, padvelkė vėsa, kūnu nubėgo drebulys, ir aš suvokiau, kad jau pasigendu Kalifornijos saulės bei amerikietiško centrinio šildymo. Nors Elvio dvaras buvo Stonį sienų ir atgręžtas į pietus, nuolat kūrenosi židiniai, visad buvo daug karšto vandens, bet miegamuosiuose vis tiek buvo akivaizdžiai per šalta. Į tuščius stalčius susidėjau savo drabužius ir priėjau išvadą, kad jie, nors ir skirti „Skalbti švelniu režimu“, „Džiovinti pakabinus“, „Nuolat lyginti“, bet nepakankamai šilti. Gyvenimui Škotijoje reikėtų nusipirkti keletą naujų drabužių. Puiki mintis — galbūt senelė man jų nupirks.

Taip mąstydama nulipau žemyn ir susitikau ją išeinančią iš virtuvės, apsiavusią guminius batus, apsivilkusią seną lietpaltį, nešiną krepšiu.

— Kaip tik ėjau tavęs ieškoti. Kur Sinkleris? — paklausė ji.

— Išsiruošė medžioti balandžių.

— O, taip, jis sakė nebūsiąs iki pietų. Eime, padėsi man paskinti Briuselio kopūstų.

Pokalbį teko kuriam laikui atidėti. Susiradau batus bei seną apsiaustą, ir mes dar kartą išėjome į ramų rytmečio orą, tik šįkart pasukome į akmenine siena aptvertą sodą.

Sodininką Vilą jau radome ten. Jis pamatė mus ateinant, liovėsi kasęs ir, atsargiai žengdamas per šviežiai sukastą žemę, prie jo savo žemėta ranka paspausti manosios.

— Hm, — prašneko jis, — jau šeniai nebuvai Elvyje po ano paškudnio karto. — Jis ne visada kalbėdavo pakankamai aiškiai, nes savo dirbtinius dantis įsidėdavo tik sekmadieniais. — Ir kokš gyvenimaš Amerikoj?

Trumpai papasakojau jam apie gyvenimą Amerikoje, jis paklausė apie mano tėtį, o aš — apie jo žmoną, kuri, pasirodo, kaip visada, sirgo, po to jis grįžo prie savo darbo, o mes su senele nuėjome skinti Briuselio kopūstų.

Pripildžiusios krepšį, patraukėme namo link, bet rytas buvo toks gaivus ir tykus, kad senelė prasitarė dar nenorinti eiti vidun, tad apsigręžėme, grįžome į sodą ir, susėdusios ant baltai dažyto metalinio suolelio, žiūrėjome į kalnus anapus sodo ir ežero. Veja apsėtas sodo pakraštys puikavosi jurginais, zinijomis, violetinėmis saulutėmis, o rasota žolė buvo nuklota tamsiai raudonais kanadiškojo klevo lapais.

Ji prabilo:

— Man visad atrodo, kad ruduo — puikus metas. Kai kurie žmonės mano, jog liūdnas, bet jis per daug gražus, kad toks būtų.

Aš padeklamavau:

Rugsėjis atėjo, jis — tų,

Kam ruduo sugrąžina jaunystę.

— Kas tai parašė?

— Luisas Makneisas. Ar jauti, kaip sugrįžta jaunystė?

— Taip, tas galėjo būti prieš dvidešimtį metų.

Mudvi prajukome ir ji suspaudė man ranką sakydama: