Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

6

Buvau teisi. Besipliuškendama minkštame škotiškame vandenyje, apsnūdau. Dar buvo anksti, tad vonios kambario spintelėje susiradusi butelį karštam vandeniui, pripildžiau jį ir valandėlei priguliau į lovą. Gulėjau tamsoje neužtraukusi užuolaidų, klausiausi nenutylančio laukinių žąsų gagenimo ir klegėjimo.

Po to vėl apsirengiau ir, puoselėdama neaiškų sumanymą paversti šį savo pirmąjį vakarą namie šiokiu tokiu įvykiu, susegiau plaukus į viršų bei pasistengiau kuo įdomiau padažyti akis. Tada išsitraukiau savo vienintelį proginį drabužį — storo šilko geltonai juodą apdarą, išsiuvinėtą auksaspalviais siūlais ir nusagstytą paauksuotomis sagomis, — tėtis jį buvo aptikęs nuošalioje kinų krautuvėlėje San Francisko užkampyje ir neatsispyrė nenupirkęs.

Atrodžiau išties iškilmingai. Įsisegiau auskarus, truputį pasikvepinau ir nulipau laiptais žemyn. Atėjau per anksti, bet aš to ir norėjau. Gulėdama lovoje, sugalvojau mažą planelį, be to, tikėjausi užsiimti sau vietą prie stalo.

Senelės svetainė buvo paruošta vakarienei ir atrodė kerinčiai kaip teatro scenos dekoracijos: langų tamsą dengė aksominės užuolaidos, pūpsojo pagalvėlės, tvarkingai sudėti žurnalai ir pakurtas židinys. Kambarį švelniai apšvietė pora lempų, jų šviesa atsispindėjo žalvarinėse židinio grotelėse, anglių kibirėlyje bei kruopščiai išblizgintuose viso kambario mediniuose paviršiuose. Visur buvo pristatyta gėlių, dėžutės pridėtos cigarečių, ant nedidelio staliuko, atstojančio barą, tvarkingai išrikiuoti buteliai, taurės, kibirėlis ledui ir mažas dubenėlis su riešutais.

Kitoje kambario pusėje greta židinio stovėjo puošni sekcija su įstiklintomis knygų lentynomis viršuje ir trimis giliais, plačiais stalčiais apačioje. Perėjau per kambarį prie jos ir, stumtelėjusi nuo kelio mažą stalelį, priklaupiau atidaryti apatinio stalčiaus. Viena jo rankenėlė buvo nulaužta, o stalčius labai sunkus, tad vargau neįstengdama jo ištraukti. Staiga išgirdau virstelint duris ir kažką įeinant. Pasijutau užklupta ir tyliai nusikeikiau, bet, man dar nespėjus atsistoti, tiesiai už nugaros išgirdau sakant: „Labas vakaras“.

Tai buvo Deividas Stiuartas. Pažvelgiau per petį aukštyn — jis stovėjo ties manimi nelauktai romantiškos išvaizdos, pasipuošęs tamsiai mėlynu vakariniu kostiumu.

Buvau per daug nustebinta, kad laikyčiausi mandagumo taisyklių.

— Visiškai pamiršau, kad atvyksite vakarienės.

— Turbūt atėjau kiek per anksti. Aplink nieko nebuvo, tad leidau sau įeiti. Ką jūs čia veikiate? Ieškote auskaro ar žaidžiate slėpynes?

— Nei viena, nei kita. Bandau atidaryti šį stalčių.

— Kam?

— Jis būdavo pilnas albumų su fotografijomis. Sprendžiant iš svorio, manyčiau, jog ir dabar tebėra.

— Leiskite man pamėginti.

Paklusniai pasitraukiau į šalį ir stebėjau, kaip jis pritūpė, paėmė už abiejų rankenėlių ir lengvai ištraukė stalčių.

— Iš šalies žiūrint, atrodo taip lengva, — tariau.

— Ar čia tai, ko ieškote?

— Taip.

Tai buvo trys seni, išsipūtę, be galo sunkūs albumai.

— Ar jūs ilgam ketinate atsiduoti ilgesingiems praeities atsiminimams? Tokiai gausybei prireiks viso likusio vakaro.

— Ne, žinoma, ne. Aš tik noriu surasti Sinklerio tėvo nuotrauką... Viliuosi čia aptikti jo vestuvinę nuotrauką.

Mes kiek patylėjome. Po to išgirdau klausimą:

— Iš kur šis netikėtas noras surasti Olvyno Beilio fotografiją.

— Na, gal nuskambės keistai, bet nesu jos mačiusi. Noriu pasakyti, kad senelė niekada nelaikė kur nors pasistačiusi jokios fotografijos. Nemanau, kad nors viena būtų jos miegamajame... Bent aš to neprisimenu. Juk tai neįprasta, ar ne?

— Nebūtinai. Ne, jei ją pažįsti.

Nusprendžiau patikėti jam savo paslaptį:

— Mes šiandien kalbėjomės apie jį. Ji sakė, kad jis atrodęs taip, kaip Sinkleris dabar, ir kad buvęs labai žavus. Sakė, kad jam užtekdavo įeiti į kambarį, ir visos moterys iškart pamesdavo galvas. Kai buvau maža, man jis visai nerūpėjo... buvo tiesiog Sinklerio tėtis iš Kanados. Tačiau dabar... aš nežinau... dabar staiga susidomėjau.

Išsitraukiau ir atsiverčiau pirmąjį albumą, tačiau jis buvo pažymėtas tik dešimties metų senumo data, tad pasirausiau stalčiaus dugne ir paėmiau apatinį albumą. Tai buvo dailus, oda aptrauktas albumas, o visos fotografijos išblukusios ir daugiausia nespalvotos, išdėstytos geometrišku tikslumu ir užrašytos baltu rašalu.

Perverčiau lapus. Medžioklės ir iškylos, grupiniai bei pavieniai portretai, daryti fotosalonuose pieštų užuolaidų bei vazoninių palmių fone. Mergina, pasipuošusi pobūviui, ir mergytė juodomis kojinėmis (mano mama) čigonės apdaru.

Ir dar — grupinė vestuvių nuotrauka. „Štai ji!“ Didingai atrodanti senelė su labai ilga suknia, užsidėjusi kažką panašaus į aksominę kepuraitę. Mano mama, linksmai besišypsanti, lyg stengtųsi pati sau įrodyti, kad išties smagu. Mano tėtis, jaunas, grakštus, švariai nusiskutęs, nutaisęs jam būdingą kenčiančio veido išraišką. Galbūt dėl per ankštos apykaklės. Nepažįstama mergytė pamergė ir galiausiai — nuotaka su jaunikiu — Silvija ir Olvynas, jauni, apskritaveidžiai, dar nepatyrę karčių išgyvenimų. Silvija mažomis, tamsiai raudonai dažytomis lūpomis, o Olvynas slapčia besišypsantis į objektyvą, iš kiek įkypų akių matyti, jog jam visas tas renginys — tik smagus pokštas.

— Na, kaip? — pagaliau prabilo Deividas.

— Senelė buvo teisi... jis lygiai toks kaip Sinkleris... tik plaukai trumpesni, kitaip pakirpti, ir galbūt ne tokio aukšto ūgio. O Silvija (aš jos nemėgau), Silvija paliko jį pagyvenusi kartu vos vienerius metus. Ar jūs tai žinojote?

— Taip, žinojau.

Jis panaršė pačiame stalčiaus dugne.

— Štai, dar šiek tiek, — tarė, ištraukdamas storą pluoštą fotografijų, kurios buvo nustumtos į galą toliau nuo akių.

— Kas čia? — Aš padėjau albumą, kurį laikiau rankose.

Jis vartė nuotraukas.

— Dar vienos vestuvės. Greičiausiai, jūsų senelės.

Olvyną tuoj pat pamiršome.

— O, duokite man pažiūrėti.

Dabar patekome į Pirmojo pasaulinio karo, siaurų sijonų ir nežmoniškai plačių skrybėlių laikus. Vestuvių palyda, nejudriomis pozomis pusračiu susėdusi ant kėdžių, it karališkoji šeimyna: aukštos apykaklės, griežto sukirpimo švarkai, veiduose sustingusi ypatinga rimtis. Mano senelė — jaunutė nuotaka aukšta krūtine, išsipuošusi nėriniais, o jos jaunasis vyras, vos už ją vyresnis, tokia šelmiškai linksma šypsena, kurios negalėjo nustelbti net tamsūs drabužiai ir įspūdingi ūsai.

— Jis atrodo linksmuolis, — nusprendžiau.

— Matyt, toks ir buvo.

— O kas šis pagyvenęs ponulis su žandenomis ir škotišku sijonu?

Deividas pažvelgė pro mano petį.

— Tikriausiai jaunikio tėvas. Argi jis ne šaunus?

— Ką galite apie jį pasakyti?

— Manau, buvo nepakartojama asmenybė. Pasivadino Beiliu iš Kairneiholo — šiose apylinkėse sena giminė. Dar žmonės pasakoja, jog buvo nepaprastai pasipūtęs, nors kišenėje dažnai neturėdavo nė puspensio.

— O kuris mano senelės tėvas?

— Spėju, jog šis įspūdingos išvaizdos vyras. Na, jis — visiškai kitokio lizdo paukštis. Edinburgo biržos makleris. Uždirbo daug pinigų ir mirė turtingas. O jūsų senelė, — pridūrė advokato tonu, — vienintelė jo palikuonė.

— Turit omenyje... vienintelė paveldėtoja.

— Galima ir taip sakyti.

Dar kartą pažvelgiau į nuotrauką, į rimtus, nepažįstamus Veidus tų, kurie buvo mano protėviai, žmonės, iš kurių paveldėjau savo ydas bei kuklius privalumus, veidą, strazdanas ir šviesius šiaurietiškus plaukus.