Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Tik neišsisuk kojos, — perspėjo mane Gibsonas. — Geros jums dienos.

Pažadėjome pasistengti, kad ji tokia būtų. Stebėjom jį įlipant atgal į automobilį, apsigręžiant ir nuvažiuojant tuo keliu, kuriuo atvykome. Variklio ūžimas toldamas išnyko bekraštėje ryto tyloje. Pažvelgiau aukštyn į dangų ir nebe pirmą kartą pagalvojau, kad Škotija, matyt, jo turi daugiau, negu savo teisėtą ploto dalį... Jis toks platus ir aukštas, jog atrodo bekraštis. Aukštai virš mūsų lekiojo porelė čiurlių, o tolumoje girdėjau avies bliovimą. Sinkleris šyptelėjo man.

— Ar jau eisim? — paklausė.

Pajudėjome taku palei upelį, pasislėpusį tarp aukštų nendrių, — Sinkleris žengė pirmas, o aš sekiau iš paskos. Priėjome nuošalią avių fermą, aptvertą mediniu aptvaru. Mūsų aploti išbėgo šuo, bet mes nestabtelėję keliavome tolyn, tad šuo sugrįžo į savo būdą, ir vėl stojo tyla. Žemė tai šen, tai ten buvo nusėta spalvotais lopinėliais: katilėlių žiedais, didžiulėmis violetinėmis usnimis, tamsiomis viržių dėmėmis, kuriose dūzgė bitės. Saulė pakibo aukštai danguje, tad nusivilkome megztinius ir užsirišome juos apie juosmenį. Medžių apsuptas takas vedė į kalną, mes kilome juo aukštyn; Sinkleris, žengdamas priekyje, ėmė tyliai švilpiniuoti. Prisiminiau tą melodiją: „Meirės vestuvės“ — vaikystėje dainuodavome ją svetainėje po pavakarių arbatos, senelei pritariant pianinu.

Linksma žengti tau ir man,

Pėda pėdon, kulns kulnan,

Ranką rankoj laikom mes —

Šen į Meirės vestuves!

Priėjome tiltą ir krioklį. Krioklio vanduo buvo ne rudas, o žalias, kiniško nefrito spalvos, krintantis į balkšvų uolų katilą iš daugiau kaip dvidešimties pėdų aukščio. Stovėjome ant tilto ir žiūrėjome į deimantu spindintį vandens lanką, permainingai blyksintį saulės šviesoje, kliokiantį kunkuliuojančio duburio link ir apjuostą mažyte vaivorykšte. Nebuvau mačiusi nieko žavingesnio. Peršaukdama vandens šniokštimą paklausiau:

— Iš kur tokia spalva? Kodėl jis ne rudas?

Sinkleris paaiškino, jog taip yra todėl, kad vanduo čia atiteka nuo kalkakmenio kalnų viršūnių, taigi jis nenudažytas durpių priemaišomis. Dar kiek pastovėjome, kol jis pasakė, kad neverta ilgiau gaišti laiko ir kad reikia keliauti toliau.

Keldami sau dvasią, vėl uždainavome, vienas per kitą stengdamiesi prisiminti žodžius. Dainavome „Kelias į salas“, „Namai vakaruos“ ir „Eime“ tai geriausia daina žygiuojant, bet paskui takas ėmė kilti aukštyn didelio kalno šlaitu ir mes liovėmės dainavę, nes trūko kvapo. Žemė buvo prižėlusi peraugusių viržių šaknų, labai pelkėta, sulig kiekvienu žingsniu mano batai iš visų pusių aplipdavo juodu dumblu. Ėmė skaudėti kojas ir nugarą, pajutau dusulį. Kai tikėdavausi pasiekti kelionės tikslą užkopusi į vieną viršukalnę, o po to į kitą, už jų visada pasirodydavo dar viena. Tai labai prislėgdavo.

Ir tada, kai jau praradau bet kokią viltį kur nors patekti, prieš mus iškilo juoda kairio iltis, viršūnės smaigaliu įsirėžusi dangaus mėlynėn, stačiu tūkstančio ar daugiau pėdų aukščio skardžiu žemėjanti iki savo papėdės siaurame, parudavusiame slėnyje.

Sustojau ir rodydama pirštu paklausiau:

— Sinkleri, kas tai?

— Velnio kalnas.

Jis turėjo žemėlapį. Prisėdome, jis išskleidė žemėlapį ir išlygino jį prieš vėją, atpažindamas aplinkui stūksančias viršukalnes: Ben Vrotanas, Kairntulas, Ben Makdujas ir ilga kalnų ketera, vedanti į Kairngormą.

— Kaip vadinamas šis slėnis?

— Glen Dy.

— O tas upeliukas?

— Tas upeliukas, kaip tu jį vadini, yra galingoji Dy upė, žinoma, čia pati jos pradžia.

Ir iš tiesų buvo neįmanoma sutapatinti šio kuklaus upelio su šįryt matyta didinga upe.

Suvalgėme po gabaliuką šokolado ir vėl leidomės į kelionę, laimei, pakalnėn, dabar mūsų takelis buvo virtęs ilgu keliu, vedančiu į pat Lairig Gru. Jis baltais vingiais driekėsi prieš mus rudoje žolėje palengva kildamas į tą tolimą tašką horizonte, kuriame kalnai atrodė susilieję su dangumi. Mes ėjome, o Velnio kalnas stūksojo priešais, po to — virš mūsų, kol pasiliko už nugaros. Ėjome vieni — visiškai vieni. Nebuvo nei triušių, nei kiškių, nei elnių ar kurapkų. Nei erelių. Niekas netrikdė tylos. Nekrustelėjo joks gyvas padaras. Girdėjosi tik mūsų žingsniai ir Sinklerio švilpiniavimas.

Silkių, miltų kuo daugiau,

Durpių daug, kad kuo šilčiau,

Ir vaikučių daug gražių

Linkim Meirei iš tiesų.

Netrukus pastebėjome pastatą — iš akmenų sukrautą trobelę, prisišliejusią prie kalvos papėdės aname upės krante.

— Kas ten? — paklausiau.

— Prieglobstis alpinistams ir turistams pasislėpti nuo blogo oro.

— Ar mes atvykstame laiku?

— Visiškai laiku.

— Aš išalkau, — pasiskundžiau kiek patylėjusi.

Atsigręžęs jis pašaipiai per petį dirstelėjo į mane.

— Kai pasieksim trobelę, pavalgysim, — pažadėjo.

Vėliau aukštielninki gulėjome vėjo pašiauštoje žolėje, Sinkleris Vietoj pagalvio pasikišo megztinį, o aš padėjau galvą jam ant pilvo. Žvelgiau į plyną mėlyną dangų ir mąsčiau apie tai, kaip keista bendrauti su pusbroliu — kartais būdavome artimi kaip brolis ir sesuo, bet kartais tarp mūsų atsirasdavo kažkoks nejaukumas. Taip yra dėl to, pamaniau, kad mes — jau nebe vaikai... dėl to, kad Sinkleris man pasirodė nepaprastai patrauklus, tačiau tuo negalėjau visiškai paaiškinti intuityvaus pasipriešinimo, lyg kažkur pasąmonėje būtų skambėjęs pavojaus varpas.

Ant veido man nutūpė muselė ar uodas, ar šiaip koks mašalėlis, nubraukiau jį šalin, jis vėl nutūpė.

— Nuvyk ją šalin, — paprašiau.

— Ką nuvyti? — mieguistu balsu atsiliepė Sinkleris.

— Musę.

— Kur ji?

— Ant mano nosies.

Pakilusi ranka nubraukė šalin vabzdį ir pasiliko mano kaklo įlinkyje pirštais kutendama pasmakrę.

Jis tarė:

— Jeigu čia ruošiamės miegoti, tai turim surasti Gibsoną, kitaip visa gelbėtojų tarnyba šūkaudama ateis perėja mūsų ieškoti.

— Mes nesiruošiam miegoti.

— Iš kur jau taip žinai?

Nieko neatsakiau, negalėjau kalbėti apie savo vidinę įtampą, apie maudulį pilve nuo jo rankos prisilietimo... Iš tiesų net nesupratau, kas šio maudulio priežastis — seksualinis potraukis ar... baimė? Atrodė, kad, kalbant apie Sinklerį, reikėtų pavartoti kažkokį ypatingą žodį, tačiau tas pokalbis, kurį nugirdau praėjusią naktį, dabar vėl iškilo ir vargino mane, tarsi šunį senas ir bjaurus kaulas. Supratau, jog šįryt prieš mums išvykstant būtinai privalėjau pasikalbėti su senele. Užtektų vienąkart žvilgtelti į jos akis ir man paaiškėtų visa tiesa. Tačiau mums išeinant ji nepasirodė, o miegančios nenorėjau trukdyti.

Nepatogiai pasislinkau ir Sinkleris paklausė:

— Kas atsitiko? Esi įsitempusi kaip styga. Turbūt turi slaptą rūpestį, gal kokia kaltė kamuoja?

— Kodėl turėčiau jaustis kalta?

— Tai tu man pasakyk. Gal dėl išsiskyrimo su tėtuku?

— Tėvas? Turbūt juokauji.

— Nori pasakyti, kad esi visiškai laiminga nusikračiusi Kalifornijos Rif Pointo dulkes nuo savo dailių kojyčių?

— Ne visai taip. Tačiau šiuo metu tėvas yra kuo puikiausiai aprūpintas ir kaltės jausmui nėra nė mažiausio pagrindo.

— Tada turėtų būti kas nors kita. — Jis nykščio galiuku švelniai glostė man skruostą. — A, žinau, tai nelaimingai įsimylėjęs advokatas.

— Kas? — Dabar tikrai nuoširdžiai nustebau.