Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Nesu net girdėjusi apie Kairneiholą.

— Ir negalėjote girdėti. Jis buvo toks apleistas ir suiręs, kad galiausiai teko nugriauti.

— Tad senelė niekada ten negyveno?

— Galbūt gyveno metus ar dvejus, tikriausiai kęsdama didžiausius sunkumus. O kai mirė vyras, ji persikėlė į šiuos kraštus, nusipirko Elvį ir čia užaugino savo vaikus.

— Taigi.... — Pradėjau sakyti ir nutilau. Suvokiau, jog niekad daug negalvojau apie tuos dalykus, visada atrodė savaime suprantama, kad mano senelė — jeigu ne tikra „turtuolio našlė“, tai bent išties gerai aprūpinta. Tačiau dabar išaiškėjo, jog buvo ne taip. Elvis ir visa kita įsigyta už nuosavą palikimą, priklausantį vien tik jai. Ir tai neturėjo nieko bendra su jos vedybomis su Olvyno tėčiu.

Deividas žvelgė į mane.

— Taigi? — mandagiai paragino.

— Nieko. — Aš sutrikau. Apskritai, pinigų klausimas mane verčia pasijusti nejaukiai, šį bruožą paveldėjau iš tėčio, tad paskubomis pakeičiau temą:

— Šiaip ar taip, iš kur tiek daug žinote apie juos?

— Todėl, kad tvarkau šeimos reikalus.

— Suprantu.

Jis užvertė albumą.

— Gal geriau padėkime viską atgal į vietą.

— Taip, žinoma. Ir dar, Deividai... nenoriu, kad senelė sužinotų, jog uždavinėjau visus šiuos klausimus.

— Nesakysiu nė žodžio.

Padėjome albumus ir fotografijas ten, kur radome, ir uždarėme stalčių. Pastūmiau staliuką atgal į vietą, paskui priėjau atitraukti apsauginių grotelių nuo židinio, išsiėmiau cigaretę ir prisidegiau ją skalele. Atsitiesusi pamačiau, kad Deividas mane stebi. Staiga visai nelauktai jis tarė:

— Labai gražiai atrodote. Visoje Škotijoje jums nėra lygiu.

— Ačiū, — atsakiau, kaip kad gerai išauklėtos amerikietės yra mokomos priimti komplimentą. (Anglės sako kažką panašaus į: „Oi, ne, atrodau kaip baidyklė“, — arba: „Kaip galit sakyti, kad jums patinka ši suknelė? Ji baisi“; esu įsitikinusi, jog tokia „padėka“ tiesiog atstumianti.)

Staiga susidrovėjusi ir norėdama nukreipti dėmesį, pasisiūliau paruošti jam gėrimo, bet jis pataisė mane sakydamas, jog Škotijoje gėrimai ne ruošiami, o įpilami.

— Tik ne martinis, — spyriausi aš. — Negalima įpilti martinio, kol jis neparuoštas. Juk tai savaime aišku.

— Taikliai pasakyta. Norite martinio?

Aš suabejojau.

— Ar žinote, kaip jis daromas?

— Manau, kad taip.

— Mano tėvas sako, kad tik du žmonės Britanijoje sugeba paruošti martinį, o jis esąs vienas iš jų.

— Tada aš greičiausiai esu tas kitas. — Jis priėjo prie staliuko ir ėmė darbuotis su buteliais, ledo gabalėliais bei citrinų žievelėmis.

— Ką veikėte šiandien? — paklausė.

Papasakojau viską, iki maudymosi vonioje ir poilsio lovoje, o tada pridūriau:

— Neįstengtumėte atspėti, ką esame sumanę rytdienai.

— Ne, neįstengčiau. Pasakykit.

— Mudu su Sinkleriu ruošiamės eiti į Lairig Gru.

Likau patenkinta sukeltu įspūdžiu.

— Iš tikrųjų?

— Taip, iš tikrųjų. Gibsonas mus žada nuvežti už Bremaro, o paskui vakare pasitiks Rotmurčuse.

— Koks oras bus rytoj?

— Gibsonas sako, jog puikus. Jis sako, kad vėjas išsklaidys visas šias ūkanas ir bus „lab karšta“. — Žvelgiau į jį gėrėdamasi įdegusiomis rankomis, tamsiais, tvarkingais plaukais ir plačiais pečiais po švelniu mėlynu švarko aksomu. Impulso pagauta pasakiau: — Galėtumėte ir jūs prisijungti...

Jis perėjo kambarį nešinas dviem stiklais šviesiai geltono gėrimo su ledo gabaliukais.

— Norėčiau to labiau nei ko kito, tačiau rytoj visą dieną būsiu užimtas.

Paėmiau stiklą ir paklausiau:

— Galbūt kitą kartą?

— Taip, galbūt.

Mes nusišypsojome, pakėlėme stiklines ir išgėrėme. Martinis buvo puikus, šaltas ir deginantis kaip ugnis. Aš tariau:

— Parašysiu tėvui, kad sutikau tą kitą martinio ruošėją, — o tada prisiminiau dar kai ką.

— Deividai, atvirai sakant, man reikėtų įsigyti šiek tiek drabužių.

Netikėtas temos pokytis jo neišmušė iš vėžių:

— Kokių drabužių reikia?

— Škotiškų drabužių — megztinių ir dar ko nors. Turiu tuos pinigus, kuriuos davė tėvas, tačiau jie visi — dolerių banknotai. Kaip manot, ar galėtumėte man juos pakeisti?

— O, taip, žinoma, galėsiu, tik kur ketinate ieškoti pirkinių? Keiplbridžo tikrai nepavadintum Škotijos madų centru.

— Man nereikia nieko madingo, aš tik noriu ko nors šilto.

— Tokiu atveju, manau, viskas bus gerai. Kada ketinate vykti apsipirkti?

— Gal šeštadienį?

— Ar mokate vairuoti savo senelės automobilį?

— Vairuoti moku, tačiau neturiu teisės. Neturiu Britanijos vairuotojo pažymėjimo... bet nesvarbu, nuvažiuosiu autobusu...

— Gerai. Tada užsukite į mano biurą — aš papasakosiu, kaip ką surasti, ir perduosiu jūsų pinigus, o paskui, kai apsirūpinsite šiltais drabužiais ir jeigu neturėsite geresnio užsiėmimo, pavaišinsiu jus pietumis.

— Iš tikrųjų? — Buvau pradžiuginta šio netikėto pasiūlymo. — Kur?

Jis susimąstęs pasikasė pakaušį.

— Tiesą pasakius, pasirinkimas nedidelis. Arba Krimondo užeiga, arba mano namai, tik namų šeimininkė šeštadieniais neateina.

— Aš moku gaminti valgį. Jūs nupirkite ką nors, o aš paruošiu. Šiaip ar taip, norėčiau pamatyti, kur gyvenate.

— Ten nieko įdomaus.

Tačiau pajutau, kad vis dėlto esu truputį susidomėjusi. Visada maniau, jog nepažinsi žmogaus tol, kol nepamatysi jo namų: knygų, paveikslų bei baldų išdėstymo. Visą tą laiką Kalifornijoje bei mūsų bendros kelionės metu Deividas buvo mielas ir malonus, tačiau pažinau jį tik kaip korektišką bei dalykišką žmogų. Bet dabar jis padėjo surasti ieškomą fotografiją, labai kantriai atsakinėjo į visus mano klausimus ir galiausiai pakvietė pietų. Supratau, kad jis mane domina daug labiau, nei maniau iš pradžių, ir buvo nepaprastai malonu įsivaizduoti, jog galbūt jis jaučia man tą patį.

Vakarienei baigiantis, mane dar kartą apėmė nuovargis, mieguistumas, tad, pasiteisinusi jėgų taupymu rytdienai, palinkėjau visiems labos nakties ir atsigulusi į lovą tuoj pat kietai užmigau.

Po kurio laiko atsibudau pažadinta smarkaus vėjo, kurį Gibsonas mums išpranašavo: prie namų kažkas trinkčiojo, girdėjau švilpesį po savo durimis, ežero bangų mūšą į krantą. Be nakties garsų, dar išgirdau balsus.

Pasiekusi savo laikrodį, pamačiau, jog dar ne vidurnaktis, ir vėl įsiklausiau. Balsai tapo aiškesni, supratau, kad tai — mano senelė ir Sinkleris, kurie vaikštinėjo lauke po pievelę ties mano langu ir, matyt, vedžiojo šunis po sodą prieš užrakindami namą nakčiai.

— ...manau, kad jis labai paseno. — Tai buvo Sinklerio balsas.

— Taip, bet ką su juo daryti?

— Išleiskit į pensiją, Priimkit kitą žmogų.

— Tačiau kurgi jie eis? Kad nors vienas iš berniukų būtų vedęs ir turėtų namą jiems apsigyventi. Nepamiršk, jis čia jau beveik penkiasdešimt metų... tiek pat, kiek ir aš. Negaliu jo išvaryti vien todėl, kad paseno. Be to, negaudamas darbo, jis per du mėnesius numirtų.

Pasijutau nejaukiai, supratusi, jog jie kalba apie Gibsoną.

— Bet jis daugiau nebegali dirbti šio atsakingo darbo.

— Na, kuo remdamasis taip sakai?

— Tai akivaizdu. Jis visiškai nusenęs.

— Mano manymu, jis dar visiškai tinkamas darbui. Juk jam nereikia organizuoti šimtus prašmatnių medžioklių. Draugija — tai...

Sinkleris ją pertraukė:

— Tai jau kitas dalykas; Išties labai nepraktiška nuomoti šį puikų tyrlaukį keliems smulkiems Keiplbridžo verslininkams. Tuo, ką jie sumoka, nepadengtum net dalies Gibsono išlaikymo išlaidų.