Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Kažkuriuo mano pusiau sąmoningų veiksmų momentu skambėjimas turėjo nutilti, bet buvau per daug mieguista, kad tai pastebėčiau, tad, kai pasiekiau telefoną ir pakėliau ragelį, juo jau buvo kalbama. Moteriškas balsas, man nepažįstamas, bet patrauklus ir malonaus tembro, sakė:

— ...aišku, įsitikinusi. Šiandien popiet buvau pas gydytoją, ir jis sako — jokių abejonių. Klausyk, manau, turėtume apie tai pasikalbėti... Būtinai norėčiau susitikti su tavimi, bet negaliu išvažiuoti...

Pusiaumiga klausydamasi pamaniau, kad sujungta ne ta linija. Gal Keiplbridžo telefonų stoties operatorė suklydo ar užsnūdo, ar šiaip kas nors. Šis skambutis skirtas ne mums. Jau norėjau tą pasakyti, kai įsiterpė vyriškas balsas, miegai akimirksniu išsisklaidė ir sąmonė prašvito.

— Nejaugi iš tiesų taip skubu, Tesą? Ar tai negali palaukti?

Sinkleris. Kalba kitu telefonu.

— Be abejo, skubu... nebegalime delsti nė minutės... — O paskui gerokai nervingiau, lyg nedaug tetruktų iki isterijos, pridūrė: — Sinkleri, aš laukiuosi kūdikio...

Atsargiai ir tyliai padėjau ragelį. Aparatas vos skimbtelėjo, balsai nutrūko. Virpėdama stovėjau tamsoje, po to apsisukusi grįžau tuo pačiu keliu į laiptų aikštelę ir persisvėriau per turėklus pasiklausyti. Apačioje it tamsus šulinys žiojėjo laiptai ir prieškambaris, tačiau už uždarų bibliotekos durų buvo aiškiai girdėti prislopintas Sinklerio balsas.

Mano kojos buvo kaip ledas. Sušalusi nusėlinau atgal į savo kambarį, tylutėliai uždariau duris ir vėl atsiguliau į lovą. Netrukus išgirdau telefono skambtelėjimą ir supratau, jog pokalbis baigtas, o Sinkleris tyliai užlipo į viršų. Jis įėjo į savo kambarį, girdėjau, kaip vaikšto po kambarį, atidarinėja ir uždarinėja stalčius, po to vėl išėjo ir dar kartą nulipo žemyn. Atsidarė ir vėl užsidarė paradinės durys, o po kelių akimirkų suriaumojo tigrinis lotus-sedanas, išvažiavo iš kiemo, pasileido taku tarp gyvatvorių, įsuko į vieškelį ir nutolo.

Pajutau, kad visa drebu, kaip būdavo tik vaikystėje, kai pašokdavau iš miego po naktinio košmaro, mirtinai įsibauginusi spintoje slypinčių vaiduoklių.

8

Kitą rytą nulipusi žemyn, senelę radau jau už pusryčių stalo. Kai pasilenkiau pabučiuoti, ji tarė:

— Sinkleris išvyko į Londoną.

— Iš kur žinai?

— Jis prieškambaryje paliko laišką.

Ji ištraukė laišką iš jau atplėštų vokų krūvelės ir padavė man. Sinkleris naudojo standų rašomąjį popierių su emblema „Elvis“ lapo viršuje, jo rašysena buvo ryžtinga, stati, visai kaip jis pats.

Labai apgailestauju, bet turiu išvykti į pietus dienai ar dviem. Sugrįšiu pirmadienį vakare arba antradienį ryte. Man išvykus, būkit sveikos ir laimingos, dėl nieko nesijaudinkit.

Jus mylintis Sinkleris

Ir viskas. Padėjau laišką, o senelė tarė:

— Šiąnakt apie pusę pirmos skambėjo telefonas. Ar tu negirdėjai?

Vengdama susitikti jos žvilgsnį, nuėjau įsipilti kavos.

— Taip, girdėjau.

— Ketinau atsiliepti, bet pamaniau, jog tikriausiai skambina Sinkleriui, tad leidau skambėti.

— Taip... — Prie stalo atsinešiau pilną puodeli kavos. — Ar... ar dažnai taip būna?

— Na, kartkartėmis. — Ji dėliojo kažkokias sąskaitas. Man toptelėjo, jog ji, kaip ir aš, stengiasi atrodyti užsiėmusi. — Jo gyvenimas toks įtemptas, o kita vertus, šis darbas, atrodo, verčia turėti be galo daug reikalų... tai ne sėdėti kontoroje nuo devintos iki penktos valandos.

— Žinoma. — Kava buvo karšta ir stipri, jau po kelių gurkšnelių man nustojo mausti įsmilkusį sprandą. To padrąsinta, ištariau: — Galbūt tai — mergina?

Senelė žvilgtelėjo į mane savo veriančiu žydru žvilgsniu. Tačiau tik pasakė:

— Taip, galbūt.

Pasirėmiau alkūnėmis į stalą ir pasistengiau kalbėti nerūpestingu tonu:

— Spėju, Sinkleris turi jų kokį šimtą. Jis vis dar gražiausias dvikojis, kokį kada nors esu mačiusi. Ar kada atsiveda jas į namus? Ar esi mačiusi kurią nors iš jų?

— O, retkarčiais, kai būnu Londone... žinai, jis pasikviečia kartu pavakarieniauti, arba einame į teatrą ar šiaip kur.

— Ar nepagalvojai, kad jis vieną iš jų norėtų vesti?

— Dėl to niekad negali būti tikras, tiesa? — Jos balsas buvo ramus, beveik abejingas. — Jo gyvenimas Londone taip skiriasi nuo to, kaip gyvena atvykęs čia. Sinkleriui Elvis yra savotiškas prieglobstis... jis čia tiesiog dykinėja. Manau, kad būna labai patenkintas, pabėgęs nuo naktinių lėbavimų ir išlaidžių pietų.

— Tad, ar niekad nebuvo kokios nors ypatingos? Kuri būtų tau ypač patikusi?

Senelė padėjo savo laiškus į šalį.

— Taip, buvo, — Ji nusiėmė akinius ir sėdėdama žvelgė pro langą į sodą, už kurio dar vienos puikios rudenės dienos saulėkaitoje mėlynai žėrėjo ežeras. — Su ja susipažino slidinėdamas Šveicarijoje. Manau, jie daug kartų matėsi ir kai ji grįžo į Londoną.

— Slidinėdamas? Tu man atsiuntei fotografiją?

— Ar siunčiau? O, taip, tai buvo per Naujuosius metus Cermate. Jie ten susipažino. Berods ji dalyvavo kažkokiose varžybose ar kur kitur, žinai tas jų organizuojamas tarptautines lenktynes...

— Turbūt labai gera slidininke.

— O, taip. Gana žinoma...

— Ar esi ją kada mačiusi?

— Taip, Sinkleris parsivedė pietų Konauhte, kai vasarą buvau mieste. Žavinga mergina.

Paėmiau gabalėlį skrebučio ir ėmiau tepti ant jo sviestą.

— Kuo ji vardu?

— Tesą Faradėj... Tikriausiai esi apie ją girdėjusi.

Buvau girdėjusi, bet ne taip, kaip senelė įsivaizdavo. Žiūrėjau į apteptą skrebutį ir staiga pajutau, kad atsikandusi užspringčiau.

Po pusryčių vėl užlipau į viršų, pasiėmiau dvigubą šeimos fotografijų aplanką ir ištraukiau tą Sinklerio fotografiją, kurią senelė buvo man atsiuntusi ir kurią įtaisiau savo montaže taip, kad matytųsi tik Sinkleris, o jo draugė būtų pridengta.

Tačiau dabar mane domino vien ji. Mačiau mažą, liekną, juodaakę, besijuokiančią merginą kaspinu perrištais plaukais ir plonais auksiniais auskarais ausyse. Vilkėjo aksominį kostiumėlį per juosmenį papuoštą kažkokiu išsiuvinėtu ornamentu, stovėjo apkabinta Sinklerio rankos, abu apvynioti ir apraizgyti ištisais jardais popierinių serpantinų. Atrodė linksma, guvi ir labai laiminga, tad, prisiminusi nerimastingą balsą telefono ragelyje praeitą naktį, staiga išsigandau dėl jos.

Tai, kad Sinkleris taip skubiai išvyko į pietus — matyt, susitikti su ja — turėjo mane nuraminti, tačiau kažkodėl nenuramino. Jo išvažiavimas buvo per daug ūmus ir dalykiškas — net nepabandė asmeniškai pasitarti nei su senele, nei su manimi. Tai nejučia man priminė jo laikyseną svarstant Gibsono likimą, kai jis ir senelė ginčijosi dėl senojo sodininko galimo išleidimo į pensiją. Staiga suvokiau, jog nesąmoningai vis bandžiau pateisinti Sinklerį.

Tačiau dabar viskas buvo kitaip, privalėjau būti atvira sau pačiai. Galvoje dilgtelėjo žodis „kietaširdis“. Tada, kai paprastai žmonės susirūpina, jis galėjo išlikti visiškas kietaširdis. Tad draskoma nerimo dėl tos nepažįstamos merginos, vyliausi, jog jis dar sugebės būti gailestingas.

— Džeine! — pašaukė mane senelė iš prieškambario.

Paskubomis įkišau nuotrauką atgal į aplanką, padėjau jį ant tualetinio staliuko ir išėjau į laiptų aikštelę.

— Klausau, senele.

— Ką veiksi šiandien?

Nulipau iki pusės laiptų, atsisėdau ant laiptelio ir iš ten kalbėjausi su ja:

— Žadu vykti į parduotuvę. Reikia nusipirkti keletą megztinių, kitaip numirsiu nuo šalčio.