Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Kur planuoji važiuoti?

— Į Keiplbridžą.

— Mieloji, Keiplbridže tu nieko nerasi.

— Neabejoju, jog rasiu nusipirkti megztinį...

— Aš vykstu į Invemesą, į ligoninės tarybos posėdį... kodėl mudviem nenuvažiavus automobiliu?

— Todėl, kad Deividas Stiuartas turi man šiek tiek pinigų. Jis pakeitė dolerius, kuriuos tėtis davė. Ir jis sakėsi pavaišinsiąs mane pietumis.

— O, kaip malonu... tačiau, kaipgi tu nusigausi į Keiplbridžą?

— Sėsiu į autobusą. Lumli sako, jog galukelį jis pravažiuoja kas valandą.

— Na, gerai, jei jau pasiryžai, — tačiau jos balse vis dar buvo girdima abejonė. Stovėjo apačioje, viena ranka liesdama pašto naujienas, nusiėmė akinius ir susirūpinusi žvelgė į mane iš po savo dailiai lenktų antakių. — Atrodai pavargusi, Džeine. Vakarykštė kelionė tau buvo per sunki.

— Ne, nebuvo. Man ji patiko.

— Reikėjo įkalbėti Sinklerį palūkėti dieną ar dvi...

— Bet taip galėjom praleisti puikų orą.

— Na, galimas daiktas. Tačiau pastebėjau, kad per pusryčius nieko nevalgei.

— Aš taip įpratusi. Tikrai.

— Gerai, pasirūpink, kad Deividas tave deramai pavaišintų... — Ji nusisuko, bet kažką prisiminusi vėl atsigrįžo. — O, štai ką, Džeine... jeigu išsiruošei apsipirkti, tai ar leistum man sumokėti už tavo naują paltą? Tada išties turėtum kuo šiltai apsirengti.

Nepaisant visko, nusišypsojau. Man patikdavo, kai ji taip nuoširdžiai atgaudavo gerą nuotaiką.

— Bet kuo blogas manasis? — žaismingai atsiliepiau.

— Jeigu nori žinoti, su juo atrodai kaip kerėpla.

— Per visus tuos dešimt metų, kol jį turiu, man dar niekas to nėra sakęs.

Ji atsiduso.

— Kasdien daraisi vis panašesnė į savo tėtį.

Net nešyptelėjusi iš mano menko pajuokavimo, nuėjo prie rašomojo stalo ir išrašė čekį, kuriuo turėjau nusipirkti kailiu pamuštą, ilgą ligi žemės paltą su sabalo kailio kapišonu, tarsi aš tokio būčiau norėjusi.

Puikiu, saulėtu oru galukelyje laukiau autobuso, kuris turėjo nuvežti mane į Keiplbridžą. Negalėjau prisiminti, kada mačiau tokią šviesią, gaivią ir spalvingą dieną. Naktį truputį palijo, tad viskas buvo nuplauta ir švytėjo šviežia švara, o drėgnuose keliuose atsispindėjo dangaus mėlynė. Gyvatvorėse skaisčiai raudonavo erškėtuogės, švytėjo auksaspalvės akacijos, o krintantys lapai mirguliavo visais atspalviais — nuo tamsiai raudono iki sviesto geltonumo. Iš šiaurės atskriejantis vėjelis buvo šaltas ir gaivus it atšaldytas vynas, savo dilgsniais jis priminė apie tai, jog gerokai šiauriau jau iškrito pirmasis žiemos sniegas.

Autobusas išlindo iš už posūkio, sustojo manęs paimti ir aš įlipau. Jame buvo prisigrūdę kaimo žmonių, vykstančių į Keiplbridžą kassavaitinių pirkinių. Vienintelę sėdimą vietą radau greta storos moters su pintine ant kelių. Ji mūvėjo mėlyną fetro skrybėlę ir buvo tokia stambi, jog man teko sėdėti tik ant paties kraštelio, tad kiekvieną kartą, kai autobusas privažiuodavo posūkį, grėsė realus pavojus būti nublokštai ant grindų.

Iki Keiplbridžo penkios mylios kelio, kurį pažinojau taip gerai, kaip ir patį Elvį. Buvau juo ėjusi, važiavusi dviračiu, stebėjusi pralekiančias vietoves pro senelės automobilio langą. Žinojau žmonių, gyvenančių pakelės namukuose, vardus... ponia Dargi, ponia Tomson ir ponia Vili Makrai. Šiame name laikomas piktas šuo, o ten laukas, kuriame ganosi baltų ožkų banda.

Privažiavome upę ir kokią pusmylę dardėjome palei ją, po to kelias išsirietė staigiu S pavidalo posūkiu, nes upę kirto siauras, kuprotas tiltas. Per visus tuos metus, kol buvau išvykusi, berods niekas nepasikeitė, tačiau, kai autobusas atsargiai užsiropštė ant tilto keteros, priekyje pamačiau kelio darbininkus bei šviesoforus ir suvokiau, jog čia pradėti dideli kasinėjimai tam, kad būtų ištiesintas pavojingas kelio vingis.

Visur stovėjo kelio ženklai ir (spėjantys užrašai. Gyvatvorės buldozeriais išstumdytos į šalis, o jų vietoje plytėjo dideli atviros žemės ruožai. Vyrai dirbo kirtikliais ir kastuvais, milžiniški ekskavatoriai riaumojo it priešistorinės pabaisos, ore tvyrojo kvapą gniaužiantis įkaitusio gudrono tvaikas.

Degė raudona šviesa. Palaukėme neišjungę variklio, o kai šviesoforas persijungė į žalią, autobusas pajudėjo iš vietos, nuriedėjo siauru taku tarp įspėjančių ženklų ir vėl išvažiavo į kelią. Mano kaimynė ėmė sukiotis į visas puses, pasirausė savo pintinėje ir vis žvilgčiojo aukštyn į bagažo groteles.

— Ar jūs ko nors ieškote? — paklausiau.

— Ar ten, viršuje, nepasidėjau skėčio?

Atsistojau ir suradusi skėtį padaviau jai, be to, dar didelę kartoninę kiaušinių dėžę ir pundą gauruotų astrų, nemokšiškai suvyniotų į laikraštį. Per tą laiką, kol viską surinkau ir nukėliau, pasiekėme kelionės tikslą: autobusas didžiuliu lanku apvažiavo rotušę, įriedėjo į turgaus aikštę ir sustojo paskutinėje stotelėje.

Kadangi neturėjau jokių krepšių ar nešulių, tai išlipau viena pirmųjų. Senelė man nupasakojo, kur yra advokatų biuras, ir iš tos vietos, kur stovėjau, tiesiai už akmenimis grįstos turgavietės pamačiau kvadratinį iš akmenų sumūrytą pastatą, kurį ji buvo paminėjusi.

Praleidusi pravažiuojančius automobilius, kirtau aikštę, įėjau pro duris ir laukiamojo rodyklinėje lentoje perskaičiau, jog poną D. Stiuartą galima rasti kabinete Nr. 3 ir šiuo metu jis YRA. Užlipau tamsiais laiptais, ornamentuotais samanine ir drumzlinai ruda spalva, praėjau palei vitražinio stiklo langą, kuris visai nepraleido šviesos, ir pagaliau pasibeldžiau į duris:

— Prašom įeiti, — atsiliepė jis.

Įėjusi nudžiugau, nes bent šis kabinetas buvo šviesus, ryškus ir išklotas kilimu. Langas atsivėrė į judrią turgaus aikštę, ant marmurinio židinio stovėjo ąsotis su saulagėlėmis, žodžiu, savo darbo vietoje jis sukūrė labai malonią aplinką. Gal todėl, kad buvo šeštadienis, Deividas vilkėjo sportiškus languotus marškinius bei tvido striukę, o kai pakėlė akis ir svetingai nusišypsojo, sunkusis akmuo, slėgęs mane visą rytą, akimoju nusirito nuo širdies — staiga tapo nebe toks grėsmingas.

Jis atsistojo, o aš pasakiau:

— Nuostabus rytas.

— Tiesa. Per daug geras darbui.

— Ar visada dirbate šeštadieniais?

— Kartais... nelygu, kiek reikia padaryti. Galima nepaprastai daug nuveikti, kai niekas nuolat neskambina telefonu. — Jis atidarė rašomojo stalo stalčių. — Pakeičiau jūsų pinigus dabartiniu keitimo kursu... štai kvitas...

— Nesirūpinkite dėl jo.

— Privalote rūpintis, Džeine, škotiška prigimtis turi versti jus įsitikinti, jog nenugvelbiau nė puspensio.

— Na, jeigu taip ir padarėte, tai galite pridėti prie savo komispinigių.

Jis ištiesė ranką ir įteikė man pluoštą banknotų bei keletą monetų.

— Dabar iš tiesų galėsite tapti tikra švaistūne, nors nesuvokiama, ką tinkamo švaistymui ketinate rasti Keiplbridže.

Įsikišau pinigus į savo kerėpliško lietpalčio kišenę.

— Taip ir senelė sako. Ji norėjo pasiimti mane į Invernesą, bet pasisakiau pažadėjusi papietauti su jumis.

— Ar mėgstate bifšteksą?

— Nesu valgiusi bifštekso nuo tada, kai tėvas mano gimtadienio proga paruošė vakarienę. Rif Fointe maitinomės šaltomis picomis.

— Ar ilgai užtruksite?

— Pusvalandį...

— Tik tiek? — nustebo jis.

— Nekenčiu vaikščiojimo po parduotuves, nebent retkarčiais. Man amžinai niekas netinka, o aš to labai nemėgstu... Sugrįšiu vilkėdama gausybę netinkamų drabužių ir turbūt bjauriausiai nusiteikusi.