Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— O kaip bus su indais?

— Palikite juos... diena per daug puiki, kad švaistytume laiką vergavimui prie karšto vandens kriauklės.

Ši jauki pastaba buvo panaši į tai, ką pasakytų mano tėtis. Prieškambaryje radau patiesalą, pasiėmiau jį ir, paėjusi nuožulnia pievele, patiesiau saulėtoje vietoje ant žolės vos už keleto jardų nuo upės kranto. Po ilgos, sausos vasaros Keiplas buvo nusekęs, tad tarp žolės bei rudo vandens srovės matėsi žvirgždo ruožas, primenantis miniatiūrinį paplūdimį.

Obelis linko nuo vaisių, po ja buvo pribyrėję krituolių. Priėjusi papurčiau šaką — dar keletas obuolių dusliai bumbtelėjo į žolę. Po medžiu buvo ūksminga ir vėsu, maloniai kvepėjo kažkuo paplėkusių, tartum senoje šieno daržinėje. Atsišliejusi į kamieną, žvelgiau pro šakų vainiką į saulės nušviestą upę. Buvo labai tyku.

Viso to nuraminta, patenkinta geru valgiu bei nevaržomu bendravimu, pajutau dvasios pakilimą ir žvaliai pagalvojau, jog dabar pats metas blaiviai pažvelgti į savo neaiškius būgštavimus. Kokia prasmė leisti jiems kirbėti galvoje, kęsti įkyrų maudulį ir nuolatinį gniaužimą paširdžiuose?

Dėl Sinklerio turėčiau būti realistė... Nebuvo jokio pagrindo manyti, jog jis nesutiks pripažinti savo atsakomybės dėl to kūdikio, kurio laukiasi Tesą Faradėj. Pirmadienį grįžęs į Elvį, jis tikriausiai praneš mums apie tai, jog ketina vesti, ir senelė tuo apsidžiaugs (argi ji nesakė, kad mergina žavi?), aš taip pat apsidžiaugsiu ir man nebereikės nė žodžiu užsiminti apie tą telefono pokalbį, kurį buvau nugirdusi.

O dėl Gibsono, niekas nepaneigs, jog jis paseno, ir turbūt visiems, kam tai rūpi, būtų geriau, jei jis išeitų į pensiją. Tačiau išleidę į pensiją, senelė su Sinkleriu turėtų tyliai susitarti ir surasti jam namelį, galbūt su sklypeliu žemės, kur būtų galima auginti daržoves, laikyti keletą vištų, — tada Gibsonas jaustųsi laimingas ir užimtas.

O aš pati... Čia ne taip lengva abejingai gūžtelėti pečiais. Norėjau žinoti, kodėl jis vakar užvedė tą kalbą apie mudviejų vestuves. Gal tai — tik fantazija, norint paįvairinti pusvalandį po iškylos pietų? Jeigu taip, tai būčiau linkusi tam pritarti, tačiau jo pabučiavimas nebuvo nei pusbroliškas, nei žaismingas... kiek prisimenu, pasijutau itin nejaukiai ir dėl to taip smarkiai sutrikau. Galbūt tai padarė tyčia, kad paerzintų? Jis visada buvo piktų išdaigų mėgėjas. O gal tiesiog norėjo patikrinti, kaip aš reaguosiu...

— Džeine!

— A?

Atsisukusi pamačiau Deividą Stiuartą, žvelgiantį į mane iš saulėtos vejos, neužtemdytos medžio šešėlio. Už jo ant patiesalo stovėjo padėklas su kava, suvokiau, jog jis jau kartą šaukė mane, bet aš neišgirdau. Jis palenkė galvą po žemomis šakomis ir priėjęs atsistojo prieš mane, ranka atsirėmęs į medį.

— Ar kas ne taip? — paklausė jis.

— Kodėl klausiate?

— Atrodote truputį susirūpinusi. Ir labai išblyškusi.

— Aš visada išblyškusi.

— Ir visada susirūpinusi?

— Nesakiau, kad esu susirūpinusi.

— Ar... vakar kas nors atsitiko?

— Ką tuo norite pasakyti?

— Vien tai, kad pastebėjau, jog vengiate apie tai kalbėti.

— Nieko neatsitiko... — Norėjau nueiti ir palikti jį, tačiau jo ranka buvo virš mano peties, negalėjau pasitraukti neišnėrusi iš po jos. Jis pakreipė galvą, kad akies kampučiu galėtų stebėti mane. Dėl šio intymaus, trikdančio dėmesio pajutau kaistant veidą ir kaklą.

— Kartą sakėte man, — tarė švelniai, — jog meluodama paraustate. Kažkas yra ne taip...

— Ne, nėra. Visiškai nieko...

— Jei norėtumėte man papasakoti, tai papasakotumėte, tiesa? Galbūt galėčiau padėti.

Pagalvojau apie merginą Londone, Gibsoną... apie save, ir visi mano būgštavimai vėl atsinaujino.

— Niekas negali padėti, — atsakiau. — Niekas nieko negali padaryti.

Jis liovėsi klausinėjęs. Sugrįžome į atokaitą, tačiau pajutau, jog man šalta, oda pašiurpo it žąsies. Atsisėdau ant įšilusio patiesalo ir išgėriau kavos, o Deividas padavė cigaretę mašalams nuvaikyti. Po kiek laiko priguliau, pasidėjusi galvą ant pagalvėlės ir išsitiesusi saulėje. Jutau nuovargį, nuo vyno ėmė snaudulys. Užmerkiau akis, upės šnarėjimas apglėbė mane ir netrukus užmigau.

Pabudau gal po valandos. Deividas gulėjo už kokio jardo ir pasirėmęs alkūne skaitė laikraštį. Pasirąžiau ir nusižiovavau, o kai jis į mane pakėlė akis, pasakiau:

— Štai jau antras kartas, kai taip atsitinka.

— Kas atsitinka?

— Nubundu ir pamatau jus.

— Šiaip ar taip jau ketinau jus žadinti. Pažadinti ir vežti namo.

— Kuri dabar valanda?

— Pusė keturių.

Apsnūdusi žvelgiau į jį.

— Ar užsuksite į Elvį arbatos? Senelei būtų malonu jus pamatyti.

— Norėčiau, tačiau turiu vykti pas vieną tolimame užkampyje gyvenantį senuką. Jis kartkartėmis ima nerimauti dėl savo testamento, tada vykstu jo nuraminti.

— Tai šiek tiek panašu į Škotijos orą, ar ne?

— Ką tuo norite pasakyti?

— Vieną savaitę dievai žino kokiu reikalu trenkiatės į Niujorką. Kitą — keliaujate į nuošalų slėnį raminti senuko. Ar jums patinka kaimo advokato gyvenimas?

— Taip, iš esmės patinka.

— Puikiai įsikūrėte. Noriu pasakyti... lyg būtumėte čia “praleidęs visą savo gyvenimą. Namas ir visa kita... ir sodas. Viskas taip dera, tarsi kažkas būtų specialiai jums pritaikęs.

— Jūs irgi čia tinkate, — tarė Deividas.

Troškau, kad jis pratęstų mintį, ir vienu metu pamaniau, jog ketina tai daryti, tačiau, matyt, apsigalvojo, atsistojo, surinko kavos puodelius, kavinuką bei savo laikraštį ir nunešė į vidų. Kai sugrįžo, aš dar tebegulėjau žvelgdama į upę, jis pasilenkė, apkabino mane ir pastatė ant kojų. Apsisukusi atsidūriau jo glėbyje ir pasakiau:

— Anksčiau jau esu taip stovėjusi.

— Tik tada, — atsakė Deividas, — jūsų veidas buvo paburkęs ir dėmėtas nuo verkimo, o šiandien...

— Kas šiandien?..

Jis nusijuokė.

— Šiandien esate pasipuošusi kokiais šešiais tuzinais daugiau strazdanų. Ir daugybe nudžiūvusių obels lapų bei žolės šapelių plaukuose.

Jis vežė mane namo. Automobilio stogas buvo nuleistas, vėjas draikė man plaukus, žėrė juos ant veido, tad Deividas prietaisų skydelio daiktadėžėje surado seną šilkinį šalikėlį ir aš apsirišau juo galvą.

Kai privažiavome kelio darbų ruožą, šviesoforas degė raudonai, tad laukėme ir stebėjome automobilius, vorele artėjančius į mus nuolaidžia vienos krypties eismo juosta.

— Negaliu atsikratyti minties, — tarė Deividas, — jog vietoj šio ištiesinto ruožo būtų geriau nugriauti tiltą ir pastatyti naują... ar net padaryti ką nors su tuo velnišku vingiu anoje pusėje.

— Bet tiltas toks dailus...

— Jis pavojingas, Džeine.

— Juk visi tai žino ir važiuoja per jį kokios mylios per valandą greičiu.

— Žino ne visi, — sausai pataisė jis mane. — Vasarą kas antras vairuotojas — atvykėlis.

Užsidegė žalias šviesoforo signalas, pajudėjome pirmyn pro milžinišką kelio ženklą su užrašu NUOLYDIS. Man toptelėjo juokinga mintis.

— Deividai, jūs pažeidėte eismo taisykles.

— Kodėl?

— Užrašas reikalauja mandagiai nusilenkti, o jūs to nepadarėte.

Stojo ilga tyla. O Dieve, suvokiau, jog pasakiau kažką juokinga, o kitas žmogus taip nemano.

— Aš nežinau, kaip tai daroma, — pagaliau tarė jis.

— Norite pasakyti, jog niekad nebuvote to mokomas?

— Mano mama — neturtinga našlė. Ji negalėjo sau leisti mokytis saloninių manierų.