Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Tačiau juk kiekvienam reikėtų mokėti nusilenkti, tai viena iš visuomenės elgesio normų.

— Gerai, — tarė Deividas, atsargiai vairuodamas automobilį per kuprotą tiltą, — dėl jūsų aš būtinai išmoksiu, — tai pasakęs spustelėjo greičio pedalą ir, vėjui švilpiant pro ausis, parvežė mane į Elvį.

Paskui aš aprodžiau senelei savo vienintelį pirkinį — pas ginklininką pirktą tamsiai mėlyną megztinį.

— Manau, — pasakė ji, — buvai labai sumani, jeigu išvis ką nors radai Keiplbridže. Jis iš tiesų atrodo labai šiltas, — palankiai pridūrė apžiūrinėdama beformį drabužį. — Ką prie jo vilkėsi?

— Kelnes... šiaip bet ką. Tiesą pasakius, norėjau sijono, bet negalėjau rasti.

— Kokio stiliaus sijono?

— Kokį nors šiltą... gal kitą kartą, kai važiuosi į Invemesą...

— O ką manai apie kiltą? — paklausė senelė.

Apie jį nebuvau pagalvojusi. Atrodo, puikus sumanymas. Kiltai — patys patogiausi drabužiai, o jų spalvos visada malonios akiai.

— Kur galėčiau nusipirkti kiltą?

— O, mieloji, tau nereikia pirkti, jų pilna namuose. Sinkleris dėvėjo kiltus nuo tada, kai pradėjo vaikščioti, ir nė vieno neišmetėme lauk.

Buvau pamiršusi tą patogią savybę, kad kiltas, kaip ir dviratis, tinka abiem lytims.

— Juk tai nuostabi mintis! Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojome? Tučtuojau einu pažiūrėti. Kur jie? Mansardoje?

— Ne, visai ne ten. Sinklerio kambaryje, spintelėje virš drabužių spintos. Pridėjau naftalino, bet, jei panorėsi kurio iš jų, galime pakabinti lauke, išvėdinti ir bus kaip naujas.

Nenorėdama gaišti nė minutės, šokau ieškoti kilto. Sinklerio kambarys, šiuo metu be šeimininko, buvo iššluotas, išvalytas ir nepriekaištingai tvarkingas. Prisiminiau, jog tvarkingumas visada buvo neatsiejamas jo charakterio bruožas. Vaikystėje Sinkleris negalėdavo pakęsti netvarkos ir niekada nepalikdavo nesulankstytų savo drabužių ar išmėtytų žaislų.

Pasiėmusi kėdę, perėjau per kambarį prie spintos. Ji stovėjo nišoje greta židinio, o vieta virš drabužių spintos buvo panaudota įrengti papildomai spintelei lagaminams ir nenešiojamiems sezoniniams drabužiams. Užsilipusi ant kėdės, atvėriau dureles ir pamačiau tvarkingą rietuvę knygų, keletą automobilizmo žurnalų, raketę skvošui žaisti, porą nardymo plaukmenų. Iš didelės, virvele suraišiotos drabužiu dėžės sklido aštrus kamparo kvapas; iškėlusi rankas, siekiau nukelti ją žemyn. Ji buvo sunki ir nepatogi paimti, tad betraukdama alkūne užkliudžiau ir nuverčiau knygų rietuvę. Užimtomis rankomis negalėjau jų sulaikyti, tai tik stovėjau ant kėdės ir žiūrėjau, kaip knygos su trenksmu nulėkė ant grindų ir pabiro po visą kambarį.

Nusikeikiau, tvirčiau suspaudžiau savo naštą, nuleidau ją žemyn, padėjau ant lovos ir pritūpiau sutvarkyti knygų. Tai buvo daugiausia vadovėliai, prancūziškas žodynas „La Petit Larvusse“, „Mikelandželo gyvenimas“, o po jais...

Stora, sunki knyga skaisčiai raudonos odos viršeliais su išpieštu asmeniniu herbu, tamsiai raudonoje nugarėlėje auksinėmis raidėmis buvo įspaustas pavadinimas „Žemės istorija ir gyvoji gamta“, I ir II tomas.

Pažinau šią knygą. Buvau šešerių metų, kai tėtis parsinešė ją į Elvį po vieno savo neplanuoto žygio į pono Makfėjaus antikvariatą Keiplbridže. Ponas Makfėjus jau seniai miręs, jo parduotuvė dabar priklauso tabako pirkliui, bet tais laikais tėtis praleisdavo daugybę smagių valandų kalbėdamasis su ponu Makfėjumi, linksmu keistuoliu, nepripažįstančiu jokių nuobodžių prietarų apie nešvaros bei dulkių žalą ir skaitinėjančiu apipelijusius tomus tarp begalinių lentynų.

Goldsmito „Gyvąją gamtą“ jis aptiko atsitiktinai ir džiūgaudamas parsinešė namo ne vien dėl to, kad tai reta knyga, bet ir todėl, kad ji buvo asmeniškai įrišta kažkokio kilmingo ankstesnio savininko ir jau pati savaime buvo gražus daiktas: Sužavėtas ir trokšdamas pasidalyti savo džiaugsmu, tėtis pirmiausia atsinešė ją į vaikų kambarį parodyti Sinkleriui ir man. Mano reakcija tikriausiai jį nuvylė. Aš paglosčiau dailią odą, pažiūrėjau vieną kitą paveikslėlį su Azijos drambliais ir vėl grįžau prie savųjų dėlionių, išpjaustinėtų iš faneros.

O Sinkleris, priešingai, susižavėjo viskuo: senovine spauda, storais puslapiais, raižytomis graviūromis, smulkių piešinėlių detalėmis. Jam patiko jos kvapas, marmuro rašto priešlapiai ir ypač — didelės senovinės knygos masyvumas.

Toks puikus laimikis, papildęs tėčio kolekciją, atrodė, vertas tam tikros ceremonijos. Su ta mintimi jis atsinešė vieną iš savo ekslibriso įklijų ir iškilmingai priklijavo ją prie Goldsmito „Gyvosios gamtos“ marmurinio priešlapio; ekslibriso mediniame raižinyje buvo išraižyti inicialai, apipinti gausiais augalų ornamentais, Mes su Sinkleriu šią procedūrą stebėjome užgniaužę kvapą, o kai ji buvo baigta, atsidusau patenkinta, kad taip dailiai padaryta ir kad dabar nekils nė menkiausios abejonės, jog knyga priklauso mano tėčiui.

Po to ją nunešėme žemyn ir palikome ant stalo svetainėje kartu su keliais žurnalais bei dienraščiais, kad praeinant pro šalį būtų galima pasigėrėti, paliesti ir pavartyti. Daugiau apie knygą nekalbėjome, kol po dviejų ar trijų dienų tėtis pastebėjo ją pradingus.

Dėl to ypatingai nesusijaudinome, matyt, Goldsmito „Gyvoji gamta“ perkelta į kitą vietą. Gal kas pasiskolino ir pamiršo padėti atgal. Tačiau niekas jos neėmė. Tėtis visus apklausė, bet nieko nepešė. Senelė kruopščiai ieškojo, bet knyga neatsirado.

Tada buvo imtasi mūsų su Sinkleriu: ar nematėme knygos? Tačiau mes, žinoma, nematėme, taip ir atsakėme, tad mūsų nekaltumu niekad nebuvo suabejota. Mano mama bandė spėti: „Galbūt vagis...“, tačiau senelė paniekinamai atmetė šią versiją. Koks vagis pražiopsotų karaliaus Jurgio laikų sidabrą ir spruktų pasičiupęs tik seną knygą? Ji atkakliai tvirtino, jog Goldsmito „Gyvoji gamta“ yra tiesiog kur nors nukišta. Ji turėtų atsirasti. Tas paslaptingas nutikimas po kurio laiko savaime užsimiršo, kaip kiekviena trumpalaikė sensacija, tačiau knygos taip ir nesuradome.

Iki šios dienos. Ji tvarkingai padėta gulėjo Sinklerio spintelėje kartu su kitais nenuolatinio naudojimo daiktais. Buvo tokia pat graži, kaip ir anksčiau: raudona oda glotni ir minkšta, įspaustas užrašas tebešvietė auksu. Atsistojusi su sunkia it švinas knyga rankose, prisiminiau tėvo ekslibrisą, atverčiau viršelį ir pamačiau, kad marmuro raštais išmargintas priešlapis su ekslibrisu kruopščiai ir tiksliai nuo pat nugarėlės išpjautas, tikriausiai skutimosi peiliuku. O ant antrojo balto priešlapio tvirta, stačia dvylikamečio Sinklerio rašysena išvedžiota:

Sinkleris Beilis, Elvis.

ČIA JO KNYGA.

9

Laikėsi puikus, giedras oras. Pirmadienio popietę senelė, pasiėmusi kastuvą ir porą sodo pirštinių, išsiruošė sodinti gėlių svogūnėlių. Pasisiūliau padėti, tačiau ji atsisakė. Jei eisime drauge, pasak jos, tai vien kalbėsimės ir nieko doro nenuveiksime. Jai vienai būsią greičiau. Likusi viena, švilptelėjau šunims ir išėjau pasivaikščioti. Šiaip ar taip, sodo darbų nelabai mėgau.

Nuėjau keletą mylių ir užtrukau porą valandų ar ilgėliau. Grįžtant dienos skaistumas ėmė blėsti, vėso. Virš kalvų viršūnių pasirodė keli debesys, vėjo atnešti iš šiaurės, o ant ežero nusileido retas rūkas. Nuo sienomis aptverto sodo, kur Vilas kūreno laužą, lyg ilga paukščio uodega driekėsi melsvi dūmai, ore tvyrojo degančių šiukšlių kvapas. Rankas giliai susikišusi į kišenes, mąstydama vien apie arbatą prie židinio, perėjau per pylimą ir pakilau taku po variniais bukais. Vienas šuo pradėjo loti, pakėliau akis ir pamačiau priešais namą stovintį tamsiai geltoną lotus-sedaną.