Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Iš tiesų nesuprantu, kodėl senelei turėtų rūpėti nors kiek daugiau nei tau. Juk galų gale vieną dieną Elvis bus tavo. Jeigu nori parduoti nemažą jo plotą dabar, manyčiau, tai tik tavo reikalas.

— Kuo remdamasi sprendi, kad Elvis priklausys man?

— Aišku, priklausys. Esi jos vaikaitis. Daugiau jų neturi.

— Sakai taip, lyg jis būtų paveldimas ir eitų iš kartos į kartą, iš tėvo sūnui. Tačiau jis nepaveldimas. Elvis priklauso mūsų senelei ir, jei ji panorės, galės palikti kad ir gyvūnų prieglaudai.

— O kodėl ne tau?

— Todėl, mano mieloji, kad esu Olvyno sūnus.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, jog esu nenaudėlis, nevykėlis, juoda avis tarp baltų ėriukų. Tikras Beilis, jeigu taip nori. — Bejėgiškai žvelgiau į jį, o jis netikėtai nusikvatojo ir tai nebuvo linksmas juokas. — Ar tau niekas nepasakojo, mažoji naivioji Džeine, apie tavo dėdę Olvyną? Ar tavo tėtis nepasakojo?

Papurčiau galvą.

— Man buvo papasakota aštuoniolikos metų proga... tokia nelaukta gimtadienio dovanėlė. Matai, Olvynas Beilis buvo ne tik nedoras, bet dar ir nevykėlis. Penkerius iš tų metų, nugyventų Kanadoje, jis praleido kalėjime. Už sukčiavimą, pinigų išeikvojimą ir Dievas žino dar už ką. Ar tau niekada neatėjo į galvą, jog visa tai kiek keistoka? Jokių apsilankymų. Labai mažai laiškų. Ir visame name nė vienos fotografijos.

Staiga viskas išaiškėjo, net nustebau, kodėl niekada pati nesusivokiau. Prisiminiau pokalbį su senele vos prieš keletą dienų bei kuklias užuominas, kurias ji pasakė apie savo vienturtį sūnų. „Jis pasirinko gyventi Kanadoje ir galiausiai ten numirti. Elvis Olvynui niekada labai daug nereiškė... Jis atrodė kaip Sinkleris. Ir buvo labai žavus“.

— O kodėl Olvynas niekada nesugrįžo? — nevykusiai paklausiau.

— Panašu į tai, kad gaudavo pinigines perlaidas... mūsų senelė turbūt įsivaizdavo, jog nepatirdamas jo įtakos, aš užaugsiu geresnis. — Paspaudęs mygtuką, jis pravėrė langelį ir išmetė lauk pusiau surūkytą cigaretę. — Tačiau reikalams taip pakrypus, man neatrodo, jog mano kelias kuo nors skiriasi nuo tėvo. Tiesiog aš paveldėjau šeimos ydą. — Jis šyptelėjo man. — O kas įpilta, tas turi būti išgerta.

— Nori pasakyti, kad ir visi kiti privalo tai gerti.

— O, liaukis, man taip pat nelengva. Žinai, Džeine, keista, kad tu užsiminei apie galimą Elvio perėjimą mano nuosavybėn, kadangi aną naktį, kai kalbėjome apie tyrlaukio pardavimą bei ką daryti su Gibsonu, tai buvo paskutinis koziris, kurį pasilaikiau pabaigai: „Vieną dieną Elvis bus mano. Anksčiau ar vėliau jis bus mano. Tad kodėl negalėčiau jau dabar spręsti, ką su juo reikia daryti?“ — Jis pasisuko į mane ir nusišypsojo... savo žavia, atimančia norą priešintis šypsena. — Ir žinai, ką atsakė senelė?

— Ne.

— Ji atsakė: „Dėl to tu klysti, Sinkleri. Elvis tau reikalingas tik kaip pajamų šaltinis. Tu susikūrei sau gyvenimą Londone ir niekada nepanorėsi čia apsigyventi. Elvis atiteks Džeinei“.

Tai išgirdusi, aš viską supratau. Štai ir paskutinė šios dėlionės detalė — dabar paveikslas buvo sudėtas.

— Tai todėl nori mane vesti. Kad pasičiuptum Elvį.

— Skamba kiek per grubiai...

— Grubiai?!

—... bet manau, jog galėtum tai priimti kaip neišbaigtą idėją. Greta visų kitų mano jau išsakytų argumentų, kurie yra tikri, teisingi ir absoliučiai nuoširdūs.

Tie jo žodžiai lyg akmuo, paristas nuo kalvos žemyn, galutinai išmušė mane už savitvardos ribų.

— Tikri, teisingi ir nuoširdūs! Sinkleri, tu net nežinai šių žodžių reikšmės, kaip gali juos vartoti tuo metu... kai sakai man visa tai...

— Turi omenyje mano tėtį?

— Ne, aš nekalbu apie tavo tėtį. Nesmerkiu jo, ir tu to neturėtum daryti. Ir nepeikiu Elvio. Aš net nenoriu Elvio, o jeigu senelė paliks jį man, tai greičiau jo atsisakysiu, sudeginsiu ligi pamatų ar kam nors atiduosiu, nei leisiu pastverti tavo gobšioms letenoms!

— Nelabai dosnu.

— Aš ir nenoriu būti dosni. Tu nenusipelnei dosnumo. Esi apsėstas turto troškimo ir visada toks buvai. Visada geidei viską turėti... o jeigu negaudavai, tai paprasčiausiai pasisavindavai. Vaikystėje elektrinius traukinius, valtis, kriketo lazdas ir šautuvus. O dabar — prabangius automobilius, butus Londone ir pinigus, daug pinigų. Tau niekad nebus gana. Net jeigu padaryčiau viską, ko iš manęs nori, ištekėčiau už tavęs ir perduočiau visut visutėlį Elvį, tau vis vien to nepakaktų...

— Tave apleidžia realybės jausmas.

— Aš taip nevadinčiau. Tai tik abejonė tavo pažiūrų teisingumu ir supratimas, kad žmonės svarbiau už daiktus.

— Žmonės?

Taip, žmonės. Supranti, žmogiškos būtybės, su joms būdingais pojūčiais, jausmais bei kitokiais dalykais, apie kuriuos, atrodo, esi pamiršęs, jeigu išvis kada nors žinojai. Tokie žmonės kaip mūsų senelė, Gibsonas ir toji mergina Tesą, nešiojanti tavo kūdikį... ir nepradėk vėl pasakoti, kad tai ne tavo vaikas, nes aš žinau, ir juo labiau tu pats puikiausiai žinai, kad jis tavo. Jie jau atliko savo paskirtį — panaudoti, tad tu paprasčiausiai juos išmeti lauk.

— Tavęs ne, — tarė Sinkleris. — Tavęs neišmetu. Tave imu su savimi.

— Ne, nepasiimi. — Žiedas buvo per siauras. Nusitraukiau jį nubrozdindama krumplį ir vos susilaikiau nesviedusi jam į veidą. Pasiekiau dėžutę, sugrūdau žiedą į aksomą, užspaudžiau dangtelį ir numečiau atgal ant lentynėlės. — Buvai teisus, kai sakei, jog mylėjom vienas kitą. Mylėjom, ir aš visada laikiau tave nuostabiausiu žmogumi. Tačiau pasirodei esąs ne tik vertas paniekos, bet dar ir kvailas. Tikriausiai kuoktelėjai, jeigu tikiesi, kad aš lyg niekur nieko taip ir vaidinsiu kartu su tavimi. Turbūt manai, kad esu neapsakoma kvailė.

Su siaubu pajutau, kad mano balsas pradeda drebėti. Atsišliejau nuo jo ir sėdėjau virpėdama, troškau atsidurti atvirame lauke ar kokioje nors didelėje patalpoje, kur galėčiau klykti, į visas puses svaidyti daiktus, žodžiu, atsiduoti nežabotam isterijos priepuoliui. Tačiau nebuvau ten. Sėdėjau įsprausta į ankštą Sinklerio automobilio ertmę, kur vargu ar užteko vietos mūsų audringiems jausmams, jau nekalbant apie mus pačius.

Išgirdau Sinklerio atodūsį:

— Kas būtų pagalvojęs, jog sugrįši iš Amerikos prisirankiojusi tokių taurių principų.

— Amerika čia niekuo dėta. Tokia jau esu, tokia ir liksiu. — Pajutau, kad mano lūpos virpa, kad akys temsta nuo ašarų. — Aš jau noriu namo.

Tai nepadėjo. Nepaisant visų pastangų, prapliupau verkti. Ieškojau nosinės, tačiau, žinoma, negalėjau surasti ir galiausiai turėjau priimti Sinklerio nosinę, kurią jis tylomis padavė.

Nusišluosčiusi akis išsišnirpščiau nosį, ir dėl šio kiek juokingo natūralaus veiksmo įtampa tarp mūsų atslūgo. Jis išsitraukė iš kišenės porą cigarečių, pridegė jas abi ir vieną padavė man. Gyvenimas tęsėsi. Pastebėjau, kad kol kalbėjomės, dar labiau sutemo. Mėnulis, jau nebejaunas, bet vis dar riestas ir dailus, tekėjo rytuose, tačiau jo šviesos skaistumą temdė rūkas, nusileidęs nuo kalno viršūnės ir jau gaubiantis mus.

Dar kartą išsišnirpščiau nosį.

— Ką darysi? — paklausiau.

— Dievas žino.

— Gal pasikalbėkime su Deividu Stiuartu.

— Ne.

Arba su mano tėčiu. Jis gal nėra praktiškas, tačiau labai protingas. Galėtume jam paskambinti...

— Ne.

— Bet, Sinkleri...

— Tu teisi, — tarė jis. — Laikas namo. — Ištiesė ranką įjungti degimo. Atgijęs variklis užkriokė, nustelbdamas visus kitus garsus. — Tačiau pakeliui sustosim Keiplbridže išgerti. Manau, abiem to reikia — man ypač, o ir tavo veidas turi atgauti savo spalvą prieš senelei pamatant.