Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

— Ką darai? — šūktelėjo jis.

Stovėjau tamsoje per lietų lyg pagautas naktinis drugys, pamažu artėjo žibintų šviesa, nes eismas iš priešingos pusės pajudėjo mūsų link.

— Aš bijau, — atsakiau.

— Lipk atgal. Sušlapsi, — tarė jis gana švelniai.

— Pareisiu pėsčia.

— Dar keturios mylios...

— Noriu pasivaikščioti.

— Džeine... — Jis persilenkė per sėdynę, tarsi norėdamas įsitraukti mane į automobilį, bet aš žengtelėjau atgal, kad nepasiektų.

— Kodėl? — paklausė jis.

— Jau sakiau, aš bijau. O ir šviesoforas jau vėl žalias... turi važiuoti, kitaip užlaikysi visus.

Patvirtindamas mano žodžius, pyptelėjo mažas furgoniukas, vilkęsis paskui lotusą. Signalo garsas bjauriai blerbė, kitu metu ir kitoje vietoje būtų tikrai mus prajuokinęs.

— Gerai, — pagaliau jis nusileido.

Paėmė už durelių rankenos ketindamas jas užtrenkti ir tada stabtelėjo.

— Dėl vieno dalyko tu buvai teisi, Džeine, — ištarė.

— Dėl ko?

— Dėl to Tesos kūdikio. Jis buvo mano.

Aš pravirkau. Ašaros ant mano veido susiliejo su lietaus lašais, niekaip negalėjau jų sulaikyti, nebesuvokiau, ką atsakyti, nesugalvojau nieko, kas jam padėtų. Paskui durelės trinktelėjo ir atskyrė mus, o kitą akimirką automobilis jau skriejo tolyn nuo manęs pro užtvaras bei mirksinčias šviesas — vis greityn ir greityn tilto link.

Lyg naktiniame košmare be jokios priežasties galvoje pradėjo spengti muzika, panaši į rylos garsus, tai buvo Sinklerio melodija. Dabar, kai jau per vėlu, man norėjosi lėkti kartu su juo.

Linksma žengti tau ir man,

Pėda pėdon, kulns kulnan,

Ranką rankoj laikom mes...

Jis jau pasiekė tiltą ir lotusas šoko per jo išriestą kuprą, it lenktynių žirgas per kliūti. Galinės šviesos išnyko už posūkio, o po akimirkos nakties tylą sudraskė stabdžių bei šlapiu gudronu slystančių padangų cypimas. Paskui — lūžtančio metalo triokštelėjimas, dūžtančio stiklo žvangesys. Puoliau bėgti per balas medinėmis kojomis tarsi slogiame sapne klupdama ir taškydamasi, iš visų pusių apsupta mirksinčių šviesų bei didžiulių raudonų atšvaitų, skiemenuojančių žodį PAVOJUS, tačiau nenubėgau tiltu nė šimto jardų, kai bumbtelėjo negarsus sprogimas, ir mano akyse naktis nušvito raudona gaisro liepsnos pašvaiste.

Tik po Sinklerio laidotuvių vėl galėjau pasikalbėti su senele. Iki tol nesiryžome rimtam pokalbiui. Mudvi abi buvome sukrėstos ir instinktyviai vengėme minėti jo vardą, jautėme, jei tik užsimintume, stipria banga prasiveržtų taip kruopščiai tvardomas sielvartas. Be to, reikėjo tiek daug nuveikti, sutvarkyti, susitikti su daugybe žmonių. Taip, daugybe žmonių. Su senais draugais, tokiais kaip Gibsonai ir sodininkas Vilas, su pastoriumi bei Džeimiu Draisdelu, Trumbou miestelio staliumi, kurį tvarkinga apranga ir tinkama dievobaimingo liūdesio išraiška veide pavertė karstadirbiu. Dar policijos apklausos ir telefoniniai skambučiai iš laikraščių redakcijų. Buvo gėlių ir laiškų, gausybė laiškų. Bandėme atsakinėti į juos, tačiau galų gale liovėmės, palikome kauptis ant žalvarinio padėklo prieškambaryje.

Senelė, priklausydama tai kartai, kuri nesibaido minties apie mirtį ir nepuola į paniką susidūrusi su jos apeigomis, primygtinai pageidavo įprastų, tradicinių laidotuvių ir atlaikė jas be pastebimo susijaudinimo net tada, kai Hamišas Gibsonas, parvykęs atostogų iš savo pulko, dūdmaišiu užgrojo „Miško gėles“. Bažnyčioje ji giedojo giesmes ir ilgiau nei pusvalandį išstovėjo spausdama priėjusiųjų užjausti rankas. Nepamiršo padėkoti net pačių kukliausių paslaugų teikėjams.

Tačiau dabar ji buvo pavargusi. Rūpesčių ir stovėjimo išvarginta Lumli užsidarė savo kambarėlyje pailsinti sutinusių kojų, tad užkūrusi svetainėje židinį, pasodinau senelę prie jo, o pati nuėjau į virtuvę paruošti puodelio arbatos.

Stovėdama prie šilumą skleidžiančios krosnies ir laukdama, kol užvirs arbatinukas, išsiblaškiusi žvelgiau į pilką pasaulį už lango. Jau spalis, šalta ir visiškai rami popietė. Joks vėjo pūstelėjimas nevirpino ant medžių šakų užsilikusių paskutinių lapų. Nejudrus ežero paviršius atspindėdamas pilką dangų blizgėjo it sidabro lakštas, anapus jo dulsvai lyg slyvų vaisiai, mėlynavo kalvos. Galbūt rytoj ar poryt jos pabals nuo pirmojo sniego — jau pakankamai šalta — ir pas mus ateis žiema.

Arbatinukas užvirė, tad užpyliau arbatą ir nunešiau į svetainę. Puodelių tarškesys bei ugnies spragsėjimas židinyje ramino — po siaubingų tragedijų visada pastebime, kiek jaukumo turi smulkmenos.

Senelė iš raudonų ir baltų siūlų mezgė vilnonę vaikišką kepuraitę, skirtą bažnytinei labdaros mugei. Manydama, jog ji nori patylėti, pastačiau savo tuščią puodelį, užsidegiau cigaretę ir ėmiau sklaidyti laikraštį, kurio didžioji dalis buvo paskirta naujo spektaklio recenzijai. Staiga ji prašneko:

— Jaučiuosi neapsakomai kalta, Džeine. Privalėjau papasakoti tau apie Olvyną tą dieną, kai sėdėjome sode ir tu manęs klausinėjai apie jį. Jau buvau beprabylanti, bet kažkas privertė mane apsigalvoti. Labai kvailai pasielgiau.

Vėl sulanksčiau laikraštį. Tyliai barškėjo virbalai, ji mezgė nepakeldama galvos.

— Sinkleris man pasakojo... — atsakiau.

— Tikrai? Aš tikėjausi, kad jis papasakos. Sinkleriui tai labai daug reiškė. Jam buvo svarbu, kad tu sužinotum. Ar labai pasipiktinai?

— Kodėl turėjau pasipiktinti?

— Dėl daugelio priežasčių. Dėl to, kad jis buvo nedoras, kad pateko į kalėjimą. Dėl to, kad aš bandžiau tai nuslėpti nuo jūsų visų.

— Gal ir geriau buvo nuslėpti. Žinojimas mums nieko naudinga nebūtų davęs. Nei jam.

— Vis maniau, galbūt tavo tėtis papasakos tau.

— Ne.

— Gražu iš jo pusės... jis žinojo, kaip tu žavėjaisi Sinkleriu.

Padėjau laikraštį ir susirangiau ant kilimėlio — puiki vieta klausytis paslapčių.

— Tačiau kodėl Olvynas buvo toks ? Kodėl jis nebuvo kaip tu?

— Jis — Beilis, — atsakė senelė paprastai. — Jie visad buvo tuščiagarbiai, bet labai žavingi. Kišenėse nė penso, o apie pinigus, jų uždirbimą ar sutaupymą išmanė dar mažiau nei mėnulio gyventojai.

— Ar tavo vyras irgi toks buvo?

— O, taip. — Ji šyptelėjo susimąsčiusi, tarsi prisimindama labai seniai nutikusį juokingą atsitikimą. — Žinai, ką pirmiausia padarėme po mudviejų vestuvių? Mano tėvas sumokėjo visas jo skolas. Tačiau jis netruko įklimpti į naujas.

— Ar mylėjai jį?

— Beprotiškai. Tačiau labai greitai supratau, kad ištekėjau už neatsakingo berniuko, neturinčio nė menkiausio noro pasitaisyti.

— Tačiau jūs buvote laimingi.

— Jis mirė taip greitai po mūsų vestuvių, jog nespėjau pagyventi kaip nors kitaip. Tačiau tada suvokiau, kad esu savo likimo šeimininkė, ir nusprendžiau, jog mano vaikams bus geriau, jeigu pradėsiu viską iš pradžių — kuo toliau nuo Beiliu namų. Tad nusipirkau Elvį ir atsivežiau vaikus čia. Maniau, kad viskas bus kitaip. Tačiau, žinai, kad ir ką besakytų vaikų psichologijos žinovai, aplinka neįveikia paveldimumo. Pasakojau tau apie Olvyną. Stebėjau, kaip jis auga ir tampa toks pat, kaip jo tėvas, ir nieku gyvu nesugebėjau to sustabdyti. Jis užaugo, išvyko į Londoną, susirado darbą, bet tučtuojau prisidarė finansinių nemalonumų. Žinoma, gelbėjau jį ne kartą, tačiau neišvengiamai atėjo diena, kai nebegalėjau padėti. Olvynas suklastojo keletą vekselių ar įvykdė kokią kitą apgavystę, ir jo firmos vadovas visiškai teisingai pareiškė, kad tuo turi užsiimti policija. Tačiau vargais negalais jį perkalbėjau ir jis sutiko nieko neskelbti su sąlyga, kad Olvynas pasižadės daugiau nebesirodyti Londone. Štai kodėl jis išvyko į Kanadą. Tačiau, aišku, viskas vėl pasikartojo, ir šį kartą vargšas Olvynas taip lengvai neišsisuko. Žinai, Džeine, kas kita, jei jis būtų vedęs protingą neskrajojančią padebesiais merginą, kuri ir jam nebūtų leidusi skrajoti. Tačiau Silvija — tokia pat vėjavaikė, kaip ir jis, jie abu buvo tik porelė vaikų. Dievai žino, kodėl ji nusprendė tekėti už jo, galbūt manė jį turint pinigų; sunku patikėti, kad buvo įsimylėjusi, jeigu šitaip pametė Olvyną su kūdikiu.