Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Išvydome reklaminius skydus, viadukus, ilgas namų virtines — Londonas apsupo mus iš visų pusių. Taksi pasisukinėjo ties keletu šviesoforų, įvažiavo į ramią pusmėnulio formos aikštę, pristatytą eilėmis išrikiuotų automobilių, ir sustojo prieš terasomis kylančius, aukštus ankstyvojo Viktorijos stiliaus namus.

Apatiškai stebėjau juos ir nesuvokiau, ką dabar turiu daryti. Deividas pasilenkė ir už mane atidarė dureles:

— Mes čia išlipame.

— A?

Žiūrėjau į jį ir stebėjausi, kaip šis žmogus, kartu su manimi ištvėręs, mano manymu, alinantį, begalinį skrydį aplink pusę pasaulio, vis vien sugebėjo atrodyti švarus, pailsėjęs ir nepraradęs nuovokos. Paklusniai išsiropščiau iš taksi ir stovėjau ant šaligatvio, markstydamasi it pelėda bei žiovaudama, kol jis užmokėjo vairuotojui, paėmė mūsų lagaminus ir pirmas nulipo laipteliais prie namo cokolio. Laiptelių turėklai buvo juodi ir žvilgantys, maža grįsta aikštelė prieš įėjimą švariai nušluota, o mediniame kubilėlyje kerojo pelargonijos, truputį pavytusios, bet dar ryškios ir margos. Jis išsitraukė raktą, geltonos durys atsivėrė į buto vidų ir aš aklai nusekiau jam iš paskos.

Butas buvo išdažytas baltai ir panėšėjo į užmiesčio vilą, grindys išklotos persiškais kilimėliais, sofa ir krėslai apdangstyti kartūno užtiesalais, baldai paprasti, seni, lakuoti, virš židinio Venecijos stiklo veidrodis. Pamačiau knygas ir krūvelę žurnalų, įstiklintą bufetėlį su Drezdeno porcelianu, ant sienų pakabintus rankų darbo gobeleninius takelius... pro langus kitoje kambario pusėje — mažytį kiemelį, kuriame augo platanas, apjuostas mediniu suoleliu, o aptriušusios plytinės sienos nišoje stovėjo maža skulptūrėlė.

Dairiausi ir žiovavau. Jis priėjo atverti lango, tada paklausiau:

— Ar šis butas jūsų?

— Ne, jis mano mamos, tačiau naudojuosi juo, kai būnu Londone.

Abejingai apsidairiau.

— O kur jūsų mama?

Nuskambėjo taip, lyg manyčiau, kad ji pasislėpė kur nors po sofa, bet jis net nešyptelėjo.

— Išvykusi pailsėti į Prancūzijos pietus. Nagi, drąsiau, nusivilkite apsiaustą ir jauskitės kaip namuose. Einu, paruošiu puodelį arbatos.

Jis dingo už durų. Girdėjau atsukant čiaupą ir pilant vandenį į arbatinį. „Puodelį arbatos“ — patys jaukiausi ir labiausiai padrąsinantys žodžiai. Puodelis arbatos. Prisiminiau raiškiosios kalbos pamokas: Ar-Dabar-Varną-Kars, Ar-Norėtum-Puodelio-Arbatos. Negrabiais pirštais vargau su lietpalčio sagomis, kol galų gale atsisagsčiau, nusitraukiau jį nuo savęs ir užkabinau ant kažko panašaus į Čipendeilo stiliaus kėdę. Leisgyvė susmukau ant sofos. Ten buvo pavasarinės žalumos velvetinių pagalvėlių, paėmiau vieną ir pasikišau po galva, užmigau akimirksniu, rodos, net nespėjusi sukelti kojų nuo grindų. Tikrai nepamenu, jog būčiau tai padariusi.

Kai pabudau, kambario apšvietimas buvo pasikeitęs. Ilgas saulės šviesos pluoštas, mirguliuojantis nuo dulkių, plieskė tiesiai į akis it prožektoriaus spindulys. Pakilau, kumščiais pasitryniau užmiegotas akis ir apsidairiusi pastebėjau, kad esu užklota šiltu, lengvu apklotu.

Židinyje žybčiojo ugnis. Kurį laiką žvelgiau į jį, kol supratau, kad jis elektrinis, o malkos, akmens anglis ir liepsnos — imitacija. Tačiau tą akimirką jis atrodė be galo jaukiai. Truputį pasukau galvą į šalį ir pamačiau Deividą, giliai įsmukusį krėsle ir užsivertusį popieriais bei portfeliais. Jis vilkėjo jau kitus drabužius — mėlynus marškinius ir kreminės spalvos megztinį trikampe kaklo iškirpte. Pati sau pamaniau, ar tik jis nebus vienas tų žmonių, kuriems niekada nereikia miegoti. Jis išgirdo, kad jau sukrutėjau, ir stebėjo mane.

— Kuri dabar diena? — paklausiau.

— Trečiadienis, — šyptelėjo jis.

— Kur mes?

— Londone.

— Ne, norėjau paklausti — kurioje vietoje.

— Kensingtone.

— Mes gyvenome Melburio gatvėje. Ar ji toli nuo čia? — pasiteiravau.

— Ne. Visiškai arti.

— Kada išvykstame į Škotiją?

— Šį vakarą. Turime užsakytas miegamąsias vietas „Karališkojo kalniečio“ traukinyje.

Sukaupusi jėgas atsisėdau, po to nusižiovavau ir, nubraukusi nuo veido plaukus, mėginau išvaikyti miegus.

— Gal galėčiau išsimaudyti vonioje? — paklausiau.

— Žinoma, galite, — atsakė.

Taigi, maudžiausi karštame vandenyje, negailėdama muilinausi putomis, įsipyliau pilnas saujas Deivido motinos šampūnų, maloniai pasiūlytų naudotis. Išsimaudžiusi atsidariau lagaminą, susiradau švarius drabužius ir persirengiau, o nešvariuosius sugrūdau atgal. Tada, vargais negalais jį uždariusi, grįžau į svetainę, ten radau Deividą, jau patiekusį arbatos, karštų skrebučių su sviestu bei lėkštę šokoladinių biskvitų — pačių tikriausių, ne tų šokoladu atsiduodančių sausainių, kokių gali gauti Amerikoje, bet tikiu biskvitų, užpiltų tikru šokoladu.

— Ar jūsų mamos kepti? — pasidomėjau.

— Ne. Nuėjau ir nupirkau, kol jūs miegojote. Čia už kampo yra krautuvėlė, labai paranki, kai ko nors pritrūksta.

— Ar jūsų mama visada čia gyveno?

— Ne visada, tik kokius metus. Anksčiau ji turėjo namą Hampšyre, tačiau jis vienai per didelis ir su sodu vargas... nelengva rasti pagalbininkų. Todėl ji pardavė namą ir pasilikusi keletą pamėgtų daiktų persikėlė gyventi čia.

Taip paaiškėjo kaimiška šio buto aplinka. Žvilgtelėjau į mažąjį kiemelį už lango ir pridūriau:

— Ir tada ji įsirengė sodą.

— Taip, nediduką sodelį. Dabar pati gali jame susitvarkyti.

Paėmiau dar vieną skrebutį ir pabandžiau įsivaizduoti savo senelę, patekusią į tokią padėtį. Tačiau tai buvo neįmanoma. Senelės niekada neišgąsdintų jos namo didumas nei darbų gausa ar rūpesčiai ieškant ir išlaikant virėjas bei sodininkus. Iš tikrųjų, kiek tik pamenu, Lumli visąlaik gyveno pas ją, tupinėdavo savo pabrinkusiomis kojomis prie virtuvės stalo ir kočiodavo tešlą pyragams. Taip pat sodininkas Vilas savo namelyje su nuosavos žemės sklypeliu, kuriame jis augino bulves, morkas ir didžiules papurgalves chrizantemas.

— Tad jūs niekad negyvenote šiame bute?

— Ne, tik atvykęs į Londoną čia apsistoju.

— Ar dažnai?

— Gana dažnai.

— Tai kartais susitinkate Sinklerį?

— Taip.

— Ką jis veikia?

— Jis dirba reklamos agentūroje. Maniau, kad jūs žinote.

Man toptelėjo, kad galėčiau pusbroliui paskambinti telefonu. Šiaip ar taip, jis gyvena Londone, tad netrukčiau sužinoti jo numerį. Jau ketinau to griebtis, bet netrukus apsigalvojau. Nežinojau, kaip Sinkleris į tai reaguos, tad nenorėjau, kad Deividas Stiuartas taptų galimo mano sutrikimo liudininku.

— Ar jis turi meiliną? — paklausiau.

— Spėju, kad daugybę.

— Na, jūs suprantate, ką noriu pasakyti. Tikrą draugę.

— Džeine, aš iš tiesų nežinau.

Susimąsčiusi nulaižiau karštą sviestą nuo pirštų galiukų.

— Kaip manote, ar jis atvažiuos į Elvį, kai būsiu ten? — paklausiau.

— Be jokios abejonės.

— O jo tėvas? Ar dėdė dvynas vis dar Kanadoje?

Deividas Stiuartas ilgu nurudusiu pirštu pasitaisė akinius ant nosies.

— Dvynas Beilis mirė maždaug prieš tris mėnesius.

Apstulbau.

— Bet aš tikrai to nežinojau. O, vargšė močiutė! Ar ji labai išgyveno?

— Taip, labai...

— O laidotuvės ir visa kita...

— Kanadoje. Jis kurį laiką sirgo. Niekaip neįstengė parvykti namo.

— Tad Sinkleris taip jo ir nebepamatė?

— Ne.

Apmąsčiau šią žinią ir nuliūdau. Pagalvojau apie savo pačios tėtį, netrunkantį greitai įsiplieksti, ir supratau, jog nė už ką neatsisakyčiau nei vienos akimirkos iš to laiko, kurį praleidome kartu, ir man dar labiau pagailo Sinklerio. O tada prisiminiau, jog anuomet, kiek tik atostogaudavau Elvio dvare, jei ko ir pavydėdavau Sinkleriui, tai tik jo namų. Lyg atpildas už prarastą bendravimą su tėčiu dvaras visada būdavo pilnas žmonių, tokių kaip sodininkas Vilas, kurį mes nepaprastai mylėjome, sargas Gibsonas, griežtas, bet labai išmintingas žmogus, du Gibsono sūnūs, Hamišas ir Džordžas, beveik Sinklerio vienmečiai, įtraukdavę jį į visas savo užmačias, tiek leistinas, tiek draudžiamas. Jis išmoko medžioti, užmesti muselinę meškerę, žaisti kriketą, karstytis po medžius, tad, šiaip ar taip, jam buvo skiriama daugiau laiko ir dėmesio nei daugumai jo amžiaus berniukų. Ne, apskritai Sinkleris ne tiek jau daug neteko.