Розамунда Пилчер - Vasaros pabaiga

Tėtis atsigręžė siekdamas cigarečių iš savo marškinių kišenėlės. Atrodė patenkintas savimi.

— Na, — prabilo jis, — ar nenori paklausti, kaip man sekėsi? — Prisidegė cigaretę, kilstelėjo galvą ir susiraukė, nusviesdamas degantį degtuką pro langą. — Ko stovi su šuns pintine? Padėk tą prakeiktą daiktą.

Nepadėjau.

— Kas čia vyksta? — paklausiau.

— Ką turi omenyje?

Supratau, jog visa ši meilinga, džiugi nuotaika buvo tik didžiulio apsimetinėjimo dalis.

— Puikiai žinai, ką turiu omenyje. Lindą.

— Kuo čia dėta Linda? Juk ji tau patinka, tiesa?

— Žinoma, patinka, bet ne tai svarbiausia. Ką ji čia veikia?

— Pasikviečiau ją paviešėti.

— Su visa manta? Kuriam gi laikui, dėl Dievo meilės?

— Na... — Jo ranka mostelėjo nenusakomu judesiu. — Tiek, kiek panorės.

— Argi ji nebedirba?

— O, ji visa tai metė. — Jis išsliūkino į virtuvę pasiieškoti skardinės alaus. Girdėjau atidarant ir uždarant šaldytuvą. — Ji persisotino Los Andželu beveik taip pat, kaip ir mes. Tad aš ir pagalvojau, o kodėl nepakvietus?

Jis vėl pasirodė virtuvės tarpduryje su atidaryta alaus skardine rankoje.

— Vos tik pasiūliau važiuoti, ji žaibiškai susimose, susidėjo daiktus ir net surado kam išnuomoti savo namą kartu su kambarine. — Jis vėl susiraukė. — Džeine, ko tu taip prisirišai prie tos šuns pintinės?

Vis tiek nepaisiau šios pastabos.

— Kuriam laikui? — negailestingai rėmiau jį prie sienos.

— Na, tol, kol mes patys būsime. Aš nežinau. Galbūt per žiemą.

— Jai nėra vietos, — paprieštaravau.

— Žinoma, yra. Kieno gi šis namas, galų gale?

Jis ištuštino skardinę, taikliai nusviedė per virtuvę į šiukšlių dėžę ir išėjo parnešti kitų daiktų. Šį kartą lagaminus nugabeno į savo miegamąjį. Pastačiau Micės pintinėlę ir nusekiau įkandin jo. Kambaryje, be lovos, lagaminų ir mūsų dviejų, liko visai mažai erdvės.

— Kur ji miegos?

— O kaip tu manai, kur ji miegos? — Jis atsisėdo ant gremėzdiškos lovos, graudžiai suvaitojo spyruoklės. — Būtent čia.

Nesumaniau, ką beatsakyti. Tiesiog žiūrėjau į jį. To niekada anksčiau nėra buvę. Pagalvojau, ar tik jis neišprotėjo.

Kažkas mano veido išraiškoje tikriausiai paveikė jį, nes ūmai pažvelgė atgailaujančiu žvilgsniu ir paėmė mane už rankų.

— Nežiūrėk taip, Džeine. Tu jau nebe vaikas ir man nebūtina prieš tave apsimetinėti. Linda tau patinka, nebūčiau parsivežęs, jeigu nežinočiau, kad ji tau patinka. Turėsi draugę, o man nebereikės taip dažnai palikinėti tavęs vienos. Nagi, linksmiau, šalin tą liūdesį, geriau nueik ir užkaisk kavos.

Ištraukiau rankas ir pasakiau:

— Neturiu laiko.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Aš... aš turiu susiruošti.

Perėjau iš jo kambario į savąjį, išsitraukiau iš palovės lagaminą, pasidėjau ant lovos ir, atidariusįjį, pradėjau krautis daiktus, kaip kokiame filme: paeiliui traukiau stalčius ir grūdau jų turinį į lagaminą.

Stovėdamas tarpduryje už mano nugaros, tėtis paklausė:

— Ką tu sugalvojai, ką darai?

Atsigręžiau, laikydama pilnas saujas palaidinukių, dirželių, šalikėlių ir nosinaičių.

— Išvažiuoju, — atsiliepiau.

— Kur?

— Atgal į Škotiją.

Jis vienu šuoliu įšoko į kambarį ir truktelėjęs atgręžė mane veidu į save. Skubiai prašnekau, neleisdama jam nė žodžio įterpti.

— Tu gavai keturis laiškus, — pasakiau. — Tris nuo mano senelės ir vieną nuo jos patikėtinių. Atplėšei juos ir perskaitei, bet man nieko nesakei, nes nenorėjai, kad išvažiuočiau. Tu net nepasitarei su manimi.

Gniaužtas, sugriebęs mano ranką, neatsileido, tačiau pastebėjau, kad jis kiek išblyško.

— Kaip sužinojai apie tuos laiškus?

Papasakojau apie Deividą Stiuartą.

— Jis man viską papasakojo, — užbaigiau. — Man ir nereikėjo pasakoti, nes, šiaip ar taip, aš jau viską žinojau, — nedvejodama pridūriau.

— Ir ką tu jau taip žinojai?

— Kad po mamos mirties nenorėjai palikti manęs Elvyje. Kad niekada neleistum ten sugrįžti.

Jis apstulbęs žvelgė į mane.

— Aš klausiausi, — šaukiau, lyg tėtis būtų staiga apkurtęs. — Buvau prieškambaryje ir klausiausi, girdėjau viską, ką judu su senele sakėte vienas kitam.

— Ir niekad net neužsiminei apie tai?

— Ar kas būtų pasikeitę?

Jis atsargiai prisėdo ant lovos krašto, lyg stengdamasis netrukdyti man kraustytis.

— O tu norėjau ten pasilikti?

Jo nesupratingumas mane siutino..

— Ne, žinoma, nenorėjau, man patiko būti su tavimi, to į nieką nebūčiau išmainiusi, tačiau tai buvo prieš septynerius metus, o dabar esu suaugusi ir tu neturėjai jokios teisės nuslėpti tų laiškų nieko man nesakydamas.

— Nejaugi taip labai nori sugrįžti?

— Taip, noriu. Aš myliu Elvį, juk žinai, kiek daug jis man reiškia. — Paėmiau plaukų šepetį bei savo nuotraukas ir sukišau į lagamino pakraščius. — Aš... aš ketinau nieko nesakyti apie laiškus. Maniau, kad tai tave nuliūdins, vis vien negalėjau išvykti, kadangi neturėjai nieko kito, kas tave prižiūrėtų. Tačiau dabar viskas kitaip.

— Gerai, sakykim, viskas kitaip ir tu išvažiuoji. Nesiruošiu tavęs sulaikyti. Tačiau kaip ketini ten nukakti?

— Deividas Stiuartas išvyksta iš La Karmelo vienuoliktą valandą. Jeigu paskubėsiu, tai dar galiu suspėti. Jis užsakė man bilietą į Niujorko lėktuvą rytojaus rytui.

— O kada grįši?

— Na, nežinau. Manau, kada nors sugrįšiu.

Paskubomis įgrūdau Anės Morou Lindberg knygą „Dovana iš jūros“, su kuria negalėjau išsiskirti, bei kompaktinę plokštelę su Satmono ir Garfunkelio muzikos įrašais. Užvožiau lagamino dangtį, bet jis neužsidarė, nes viskas lindo lauk, tad vėl atvėriau ir beviltiškai bandžiau sukimšti daiktus, tačiau vis nesėkmingai, kol galų gale padėjo tėtis: visa jėga primygo lagamino dangtį ir užspaudė jo spyneles.

Mūsų žvilgsniai susitiko virš uždaryto lagamino.

— Nevažiuočiau, jei nebūtų atvykusi Linda... — ištariau.

Mano balsas nutrūko. Nusikabinau nuo kabliuko savo lietpaltį ir apsivilkau ji ant marškinių ir džinsų.

— Tu vis dar su prijuoste, — tarstelėjo tėtis.

Paprastai toks dalykas iškart būtų mudu prajuokinęs. Dabar gi mirtinoje tyloje sugraibiau už nugaros raištelius, atrišau, nusitraukiau ją nuo savęs ir numečiau ant lovos.

— Jeigu važiuosiu automobiliu ir paliksiu prie motelio, ar galėsi tu arba Linda pasiimti jį iš ten? — paklausiau.

— Be abejo, — atsakė tėtis ir pridūrė: — Lukterk. — Ir vėl pradingo savo kambaryje, grįžo sugniaužęs saujoje gniužulą pinigų: penkių, dešimties, vieno dolerio banknotų — visi buvo nešvarūs ir suglamžyti it gniūžtė senų laikraščių.

— Štai, — tarė, kišdamas juos į mano lietpalčio kišenę, — gal paimsi. Gali prireikti.

— Juk tu... — pradėjau sakyti, bet tą akimirką kaip tik iš paplūdimio grįžo Linda su Mice. Micė nubarstė smėliu kambario grindis, o Linda aikčiojo sužavėta trumpalaikio pabendravimo su gamta.

— Ak, kokios bangos, niekad nebuvau ko nors panašaus mačiusi. Jos tikriausiai dešimties pėdų aukščio. — Tada ji pastebėjo mano lagaminą, lietpaltį ir turbūt nuliūdusį mano veidą. — Džeine, ką tu darai?

— Išvažiuoju.

— Kur, dėl Dievo meilės?

— Į Škotiją.

— Tikiuosi, ne dėl manęs.

— Iš dalies. Bet tik dėl to, kad dabar bus kam prižiūrėti tėvą.